Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 09 06, 19:45

Kaip užauginti menininką? Pokalbis su dailės mokytoju Marijum Piekuru

„Mokykloje mes stengiamės išmokti išsėdėti darbą, laužyti galvą, klysti, taisyti, daryti eskizus, gadinti popierių, mąstyti, keistis – tai yra be galo svarbu. Mūsų tikslas – pamėginti atskirti nereikalingą informaciją, popkultūros įtaką ir padėti vaikui atrasti savo asmeninį kelią, autentišką raišką, savitą mąstymą“, – teigia Vilniaus M.K.Čiurlionio dailės mokyklos auklėtinis, o dabar jau daugiau nei tris dešimtmečius ir pats mokytojas, dailininkas Marijus Piekuras.
Marijus Piekuras Interviu
Marijus Piekuras / Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr.

Pats baigęs šią mokyklą, sovietmečiu buvusią tikra modernizmo kalve, pašnekovas aprodo erdves, šviesias klases bei auditorijas, kuriose šiandien yra ugdomi ateities menininkai – tapytojai, keramikai, vitražistai, skulptoriai, grafikai ir t. t.

Ši ekskursija po mokyklą bei pokalbis vyko paskutinėmis vasaros dienomis – dar truputį iki vaikams sugrįžtant prie savo molbertų ir darbo stalų. „Paprastai vaizdas klasėse būna kitoks – užeikite po savaitės ir patys pamatysite, kaip mes čia linksmai gyvename...“, – teigia M.Piekuras šioje mokykloje dėstantis piešimą, o savo pagrindine užduotimi įvardijantis vaikų kūrybingumo ugdymą, mąstymo ir vaizduotės lavinimą.

– Pats esate baigęs šią mokyklą, kurioje štai jau tris dešimtmečius dėstote. Kokios patirtys iš jaunystės Jums labiausiai įsiminė?

– Geriausiai iki šiol atsimenu praktikas, kai po mokslo metų mėnesiui išvažiuodavome į Lietuvos kaimus ir miestelius. Tai buvo spalvingas, nuotaikingas gyvenimas, kuriame netrūko nei juokų, nei darbų, nei kvailysčių. Iš čia įstrigę yra ir bažnyčių lankymai bei jų piešimai, svečiavimasis pas kaimo bobutes ir jų istorijų klausymas... Visos šios patirtys – vienos gražiausių gyvenime.

Į mokytojus žiūrėjome kaip į didžiausius autoritetus, nešančius mums meno džiaugsmą, laisvės pojūtį, drąsą mąstyti savarankiškai.

Ypač brangus yra laikas vyresnėse klasėse, pavyzdžiui, menas, pamokos, meilės, parodos, vakarojimai, muzikos klausymas, vaikščiojimai po apgriuvusį senamiestį – viskas buvo tapę neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Mes rinkome save iš mažų gabaliukų, po mažą žingsnelį kurdami savo istorijas.

Labai svarbus buvo ne tik šeimos – abu mano tėvai buvo dailininkai, tačiau ir mokytojų vaidmuo. Į juos žiūrėjome kaip į didžiausius autoritetus, nešančius mums meno džiaugsmą, laisvės pojūtį, drąsą mąstyti savarankiškai. Jie išties daug žinojo ir gebėjo savo išmintimi dalintis, taip pat sudomindami ne tik tuo, kas naujo vyksta mene, bet ir literatūroje, muzikoje, kosmose, medicinoje. Tarp tokių autoritetų galėčiau išskirti Vincą Kisarauską bei Egidijų Talmantą. Visa tai, ką žinojo geriausio, ką buvo išmokę ar patyrę patys, atiduodavo mums. Jie buvo tartum knygnešiai, nešę vaikams meno šviesą. O mes – lyg kempinės – viską sugerdavome.

Beje, šioje mokykloje net ir sovietmečiu buvo gerokai laisvesnė atmosfera, o dalis mokytojų leisdavo sau kalbėti kur kas daugiau, nei buvo įprasta kitur. Galima sakyti, mes augome rezistencinėje dvasioje. Tai buvo kultūros, grįstos lietuvybe bei jos tradicijomis, puoselėjimas.

– Tačiau šios mokyklos vaikams tiek praeityje, tiek ir dabar tenka nemenkas iššūkis, nes reikia suderinti bendrojo lavinimo programą ir specialybės dalykus, todėl prisideda daug papildomų pamokų. Kaip pavyksta išlaikyti balansą?

– Taip, išties, šiandien mes vaikams į galvas bandome sugrūsti du išsilavinimus – tiek bendrąjį, tiek ir profesinį. O tai tikrai ne visada yra paprasta. Mūsų laikais požiūris buvo gerokai paprastesnis – pagrindas, žinoma, specialybė, na, o į kitus dalykus buvo žiūrima kiek atlaidžiau. Tačiau tiek anuomet, tiek ir dabar mokytojų tikslas yra ne suteikti žinias, bet išlavinti mąstymą ir vaizduotę.

Mokytojų tikslas yra ne suteikti žinias, bet išlavinti mąstymą ir vaizduotę.

Štai kodėl ir pats po studijų sugrįžau į šią mokyklą jau ne kaip mokinys, bet kaip mokytojas. Jaučiuosi šios bendruomenės nariu ir man norėjosi pratęsti tai, ką pats gavau iš savo mokytojų. Beje, vieta man čia atsirado Amerikoje mirus mylimam mokytojui Kisarauskui. Ir tai priėmiau kaip simbolišką ir lemtingą ženklą tęsti tai, ko išmokau iš jo.

– Turėdamas tiek mokinio, tiek mokytojo patirtį, kokius svarbiausius pokyčius per tris dešimtmečius galėtumėte įvardyti?

– Mes buvome romantikai idealistai, tačiau labiau susikaustę ir nedrąsūs. Dabartinės kartos vaikai yra laisvi pragmatikai. Iš esmės mūsų kartos – visiškos priešybės. Tačiau privalumų bei minusų esama ir čia, ir čia. Tiesiog požiūris į pasaulį ir savijauta jame yra kardinaliai skirtingos. Dar prieš dešimtmetį vaikai sugebėdavo sukoncentruoti savo dėmesį penkiolikai sekundžių, šiandien naują žinią turi jiems pasakyti per septynias... Aišku, tikrovėje viskas yra kiek paslankiau, nors pokytis čia yra akivaizdus.

Dabartiniams mokiniams laisva tema yra didžiausia bausmė.

Šiuolaikinės technologijos ir ranka pasiekiama bet kokia informacija jaunimui suteikė ne tik dideles pasirinkimo bei pažinimo galimybes, tačiau kartu juos pavertė tinginiais. Kam mąstyti, galvoti ką nors savo, originalaus, jei galima nusižiūrėti internete, šiek tiek perdaryti ir pateikti kaip savo. Mano brolis tai labai tiksliai yra įvardijęs „meniniu hanibalizmu“. Žinoma, meno perkūrimo tradicija jau seniai yra praktikuojama kaip atskiras žanras, tačiau vaikams tai yra labai žalingas įprotis.

Išplaukti šiame informacijos vandenyne, kai nėra aiškių vėtrungių, jaunimui yra be galo sunku. Anksčiau vaikai gavę laisvą temą iškart imdavo mąstyti, jų galvos kunkuliudavo, o vaizduotė prasiverždavo netikėčiausiais variantais. Dabartiniams mokiniams laisva tema yra didžiausia bausmė. Jiems reikia aiškiai suformuluoti užduotį, pateikti gaires ir vertinimo kriterijus, kitaip – nė iš vietos. Būtent čia ir prasiveržia jų racionalumas. Tam didelės įtakos padarė testai – atsakyti „taip“ arba „ne“, pažymėti varnele arba pabraukti. Ir nieko daugiau nebereikia. Tai, ką jie žino, yra pabiri trupiniai, kurie niekaip nesusidėlioja į visumą.

Jie yra drąsūs klausti, nesivaržydami išsako savo nuomonę ir moka ją apginti.

Žinodami, iš kur gauti informaciją, jaunuoliai nesivargina jos perleisti per save, todėl kuria sintetinius darbus. Jiems reikia gatavo recepto: kaip paspaudę tris mygtukus gali gauti tinkamą rezultatą. Bet tai nėra kūrybos kelias. Mokykloje mes stengiamės išmokti išsėdėti darbą, laužyti galvą, klysti, taisyti, daryti eskizus, gadinti popierių, mąstyti, keistis – štai, kas yra be galo svarbu. Mūsų tikslas – pamėginti atskirti nereikalingą informaciją, popkultūros įtaką ir padėti vaikui atrasti savo asmeninį kelią, autentišką raišką, savitą mąstymą.

Kita vertus, jie yra drąsūs klausti, nesivaržydami išsako savo nuomonę ir moka ją apginti. Vienas malonumas su jais veltis į diskusijas, nes jos būna karštos ir audringos. Jie demonstruoja savo individualumą ir moka atsirinkti tai, kas jiems svarbiausia. Tai mane šiuose jaunuose žmonėse išties žavi.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Marijus Piekuras
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Marijus Piekuras

– Visuomenėje, ypač tarp vyresnių žmonių, vyrauja gan įprastas stereotipas, jog jei jaunas žmogus renkasi menininko kelią, tai, vadinasi, jo gyvenimas bus kupinas nepriteklių ir vargo. Kaip jūs matote šią problemą, kai į jūsų mokyklą atvedami vaikai nuo septynerių metų?

– Aš tokiems tėvams ar seneliams parodau užsienio žurnalus, kuriuose yra išvardytos per ateinančius dvidešimt metų reikalingiausios profesijos. Tarp IT specialistų, lakūnų ir dantistų yra ir grafinis dizainas. Ši sritis plečiasi nepaprastu greičiu. Ir čia juk kalbama ne tik apie spaudą ar internetinių puslapių kūrimą, tačiau ir apie 3D projekcijas, instaliacijas, animaciją, videožaidimus, reklamos kūrimą, pastatų ar automobilių projektavimą, interjerą ir daugelį kitų dalykų. Nuo ko visa tai prasideda? Nuo piešimo. Technologines programas išmokti nėra sunku, bet pradėti reikia nuo paprasto pieštuko, plastelino lipdymo ar popieriaus lankstymo.

Technologines programas išmokti nėra sunku, bet pradėti reikia nuo paprasto pieštuko, plastelino lipdymo ar popieriaus lankstymo.

Mano išvardytų profesijų esmė yra ne gebėjimas automatiškai nupiešti eskizą, tačiau pažvelgti kūrybiškai, rasti netikėtą ir naują sprendimą. Būtent tai šiandien, o ateityje ir dar labiau, turės didžiausią reikšmę. Tai yra kūrybiškumas.

Visi žinome pasakas apie tris brolius: du protingus ir jaunėlį – kvailelį. Tačiau slibiną nukauna kaip tik šitas, princesę ir pusę karalystės gauna taip pat jis. Kodėl? Nes jis visuomet imasi nestandartinio veiksmo.

Vienas mano mokinys gyvena Šveicarijoje, o jo garaže – aukščiausios klasės automobiliai. Kuo jis užsiima? Daro apšvietimą prabangiems namams, o jo užsakovai – milijardieriai. Tad viskas yra įmanoma, svarbu, kad būtų tinkamas pagrindas ir kūrybiškas mąstymas.

Menininkai šiandien yra pačiame avangarde ir patys kuria naujas medžiagas bei ateities technologijas.

Menininko vargetos, nepritapėlio, girtuoklio ir atsiskyrėlio įvaizdis yra atėjęs iš praeities romanų. Šiandien daug kas veikia absoliučiai kitaip: susibūrę į komandas, menininkai kuria didelius ir inovatyvius projektus, greitai perpranta naujausias technologijas ir jas valdo, keliauja po pasaulį ir dirba su didžiausiomis kompanijomis bei galerijomis. Menininkai šiandien yra pačiame avangarde ir patys kuria naujas medžiagas bei ateities technologijas. Juk kas yra dizainas – tai gebėjimas jungti, derinti ir atrasti ką nors naujo. O visa tai prasideda nuo paties elementariausio – piešimo ir lankstymo.

– Kaip Jūs čia matote savo, kaip mokytojo, vaidmenį?

– Eiti iš paskos mokiniui ir stebėti, ką jis gali, kur jo stipriosios pusės, kur gal reikia stumtelėti, kad išryškėtų tai, kas dar paslėpta. Meno ugdymas – subtilus dalykas. Būtina pačiam vaikui parodyti jo talentą ir sureikšminti privalumus bei atsineštas dovanas, atmesti tai, kas nebūtina, ir sudaryti sąlygas jam pačiam atrasti save.

Būtina pačiam vaikui parodyti jo talentą ir sureikšminti privalumus bei atsineštas dovanas.

Neretai mokyklos administracija reikalauja motyvuoti vaikus. Bet juk tai absurdas. Kaip vaiką, atėjusį į sodą, aš galiu motyvuoti nusiskinti obuolį ir jį suvalgyti? Aš tikiu pačiais vaikais, jų apsisprendimu ir noru kurti, įsivaizduoti, mąstyti. Žinoma, procentas „degančių“ kūryba, idėjomis šiandien yra mažesnis nei mano laikais. Anuomet ateidavo daugiau deimančiukų iš kaimų, provincijų ir išeidavo daugiau briliantų. Dabar nemažas procentas čia stoja todėl, kad mokykla laikoma prestižine. Tačiau ne visi jų žino, ką su savo talentu daryti. Be to, ir nelabai nori.

Kantrybės ugdymas – tai dar viena svarbi pamoka, kurią būtina perduoti šių laikų jaunimui. Jiems reikia pasiūlyti visus būtinus įrankius, kad išmoktų jais naudotis, žinotų galimybes ir ribas. Tačiau tai įmanoma tik per kruopštų, nuobodų ir sunkų darbą, kuris kaip tik ir reikalauja daug kantrybės. Be viso to, visi keliai bus kupini vien vargo ir kančios. Taigi, neteiks jokio malonumo.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius

– Ar nėra pavojaus iš mokinio daryti savo paties kopiją, primesti savo skonį, meno sampratą, pasaulėžiūrą?

– Vaikai mokosi pas daug mokytojų ir susipažįsta su įvairiais skoniais, požiūriais ir interpretacijomis. Tikras pedagogas yra tas, kuris palydi vaiką į pažinimą, o ne užkrauna gatavais atsakymais. Pamenu, turėjau mokinę, kuri savo darbus pradėdavo kaip seni meistrai – nuo lapo kampo. Ji ima nuo mažų detalių, smulkmenų ir taip augina piešinį. Galiausiai tu pamatai visumą – ochoo... Tuomet ir supranti, kad, pradedama piešti, ji jau viską buvo numačiusi, savo galvoje turėjo paveikslą, o jai tereikėjo jį perkelti ant plokštumos. Žinoma, tai tėra vienas iš galimų šimtų kelių. Kitas variantas – šūsnis eskizų ir bandymų. Visa tai yra labai individualus kūrybinis procesas.

Tikras pedagogas yra tas, kuris palydi vaiką į pažinimą, o ne užkrauna gatavais atsakymais.

Tačiau yra kita problema – skirtingos finansinės galimybės. Ir tai mūsų mokykloje labai aiškiai matosi. Žinoma, mes visą laiką akcentuojame galvą ir vaizduotę. Būtent tai, kas padeda kūrybiškai išsisukti bet kurioje situacijoje. Tačiau vis tiek piniginės storis išlenda... Pavyzdžiui, kai reikia atlikti dizaino projektą: vienas užsako padaryti maketą dirbtuvėje, o kitas viską gamina savo rankomis. Nori nenori, bet skirtumas yra akivaizdus. Ir tai išties yra jautri problema.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius

– O ar vaikams nenusvyra rankos mokytis dailės pagrindų, teisingai laikyti pieštuką, krūvą metų kantriai ir kruopščiai dirbti, nors dabar aplinkui dominuoja konceptualusis menas, kuriam dažnai nebūtina nei meno istorija, nei technikos išmanymas, užtenka vien gero pasakojimo ir idėjos pristatymo. Ar vaikai Jūsų neklausinėja, kam jiems šitaip vargti?

– Taip, šioje profesijoje išties yra daug nusivylimo, nes mes reikalaujame darbo ir pastangų. Tačiau tai taip pat yra ugdymo dalis. Ir tik gavę gerus pagrindus, išmanydami idėjas ir koncepcijas, jie galės joms rasti naujų formų.

Dabar menas yra užkoduojamas, ir jei tu neatpažįsti tų kodų, negali perskaityti ir kūrinio idėjos. Beje, tie kodai – globalūs, todėl ir menas savo forma tampa tokiu. Jis dažnai yra ir socialus, ir aktualus, ir kalbantis apie daugeliui suprantamas problemas, pavyzdžiui, klimatą, užterštumą, gėlą vandenį, pabėgėlius, smurtą ir pan. Tai vieno sprendinio menas, todėl jis yra vienadienis. Čia pamatei, čia pamiršai.

Čiurlionkė yra sukaupimo, o ne atpalaidavimo mokykla.

Tačiau tai matydami vaikai išties klausia – kam mums šitiek vargti dvylika metų, juk menui sukurti užtenka lygiai nudažyti sieną ir ant jos parodyti projekciją. Dabar jie to nesupranta. Jiems dar sunku. Kai jie dirba, kiti jų bendraamžiai eina į kiną ar kavinę. Pikta, tiesa?

Bet yra ir kita medalio pusė: vienas mano mokinys įstojo į universitetą Londone ir pirmus metus neturėjo ten ką veikti, o kartais net pavaduodavo dėstytojus, nes ten dėstoma tai, ko mes čia mokomės pirmose klasėse. Štai čia ir yra pati esmė – dailės pagrindas, ant kurio ir stovi tiek klasikinis menas, tiek ir patys šiuolaikiškiausi vizualiniai sprendiniai.

Gal skambės ir grubiai, nešiuolaikiškai, tačiau šiame ugdymo procese yra ir tam tikras prievartos bei prisivertimo momentas. Per negalėjimą turi perprasti pagrindus, įsisąmoninti esminius principus. Be jų – nė žingsnio. Čiurlionkė yra sukaupimo, o ne atpalaidavimo mokykla. Todėl aš nevengiu rašyti ir dvejetų, nes žinau, jog gyvenimas vaikus lauš labiau nei aš.

Matymas, suvokimas ir išraiška – ant šių trijų banginių ir laikosi būsimo menininko gyvenimas.

Esminiai dalykai, kuriuos turime vaikui duoti šioje mokykloje yra trys: matymas, suvokimas ir išraiška. Ant šių trijų banginių ir laikosi būsimo menininko gyvenimas.

Matymas – tai gebėjimas įžvelgti daugiau nei jo mobilusis telefonas ar dešimt metrų horizontas aplink jį. Svarbu, kad jis pamatytų debesis ir skruzdėlyną ir gebėtų pasakyti – o, kaip gražu. Pastabumas – tai gebėjimas pamatyti ką nors naujo, kito, neįprasto arba labai įprasto, bet kitaip.

Suvokimas atsiranda tuomet, kai nuo žaidybinio santykio pereinama prie įvardijimo – man nepavyksta padaryti taip, kaip sugalvojau. Tam ir yra reikalinga labai aiški, racionali ugdymo sistema, kuri tampa pagrindu ir pagalba sprendžiant klausimą, kaip padaryti geriau. Kai yra šie du, trečias – išraiška – išeis ganėtinai lengvai.

Turėdamas matymą ir pastabumą bei gebėjimą techniškai atlikti darbą, žmogus ras ir tam tinkamiausią būdą. Na, o jei neras iš sukauptos žinių paletės, tuomet sugalvos savo.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius

– Tačiau menininko kelias yra labai sudėtingas, nes toli gražu ne kiekvienam pavyksta išgyventi iš savo kūrybos. Pradžioje jauni žmonės turi daug užsidegimo, entuziazmo, vilties, kad pasauliui reikia jų meno, tačiau tikrovė dažnai būna negailestinga. Ar ugdyme skiriamas dėmesys, kaip susitvarkyti su šiais iššūkiais?

– Išties, „prasimušti“ šiandien yra be galo sunku. Ir tai yra didžiausias klaustukas, absoliuti nežinia. Ką padarysi, kad tave pastebėtų ir atsirinktų iš tūkstančių kitų, ne mažiau talentingų, smalsių ir drąsių?

Mes dažnai dar įsivaizduojame, kad jei jau skulptorius, tai jis visą gyvenimą turi kalti akmenį. Tačiau šiandien viskas vyksta kitaip: jaunimas ieško, landžioja, domisi, išbando. Kūrybingas žmogaus neriboja jokios formulės. Jis yra lankstus, gyvybingas, nenuspėjamas.

Šiuolaikinis menas yra prekė, todėl kūrėjas turi prisitaikyti prie rinkos.

Vaikams bandau pasakyti, kad šiuolaikinis menas yra prekė, todėl kūrėjas turi prisitaikyti prie rinkos. Labai gerai, kai finansiniai ir kūrybiški motyvai sutampa. O jei ne? Tuomet užsidarysi miško trobelėje ir apraudosi savo niekam nereikalingą genialumą? Bet tai ne kūrybiškumas, o dumblas. Būtina nuolatos rizikuoti – juk daugelis milijonierių yra bankrutavę. Ir net ne po vieną kartą. Menas irgi laikosi ant tokios pat kortos. Todėl mokiniams ir sakau: turėsite išmokti gyventi tartum ant adatų.

Šiandien vienam iškilti yra labai sunku. Todėl savo mokinius raginu – darykite kartu, junkitės į bendruomenę ir stovėkite vienas už kitą, juk jūs čiurlioniukai – kiek druskos per mokslo metus kartu jau esate suvalgę... Asmeninis santykis – visada yra gera investicija.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrius

– Jūs ir pats esate dailininkas, tačiau ar pavyksta suderinti jaunųjų menininkų ugdymą ir savo paties kūrybą? Ar lieka laiko ir jėgų įgyvendinti savo idėjas?

– Darbas meno mokykloje puikiai dera su kūrybine veikla – juk čia nereikia sėdėti nuo aštuonių iki penkių. Ir tai išties yra prabanga ir laisvė. Daugelis jaunų menininkų sovietmečiu, o ir vėlesniais metais, ėmėsi būtent pedagoginio darbo, tokiu būdu ir išsisukdami nuo kariuomenės, ir išlaikydami bent šiokį tokį savarankiškumą. Na, o Čiurlionkė visais laikais buvo oazė.

Turėsite išmokti gyventi tartum ant adatų.

Anksčiau tapiau drobes, tačiau dabar neturiu tam galimybių – reikia didelės erdvios, šviesios studijos. Bet juk nesinuomosiu – krūvą pinigų tai kainuoja. Kam man to reikia? Todėl radau visiškai kitą sprendimą, paprastesnį – ant skirtingų medžiagų kuriu miniatiūras-papuošalus. Dabar man užtenka ir šviesaus kampo savo namuose. Aš tiesiog prisitaikiau prie naujų aplinkybių.

Na, o darbui su vaikais kūryba yra tiesiog būtina. Kas iš to, jei būsiu tik geras teoretikas, bet pats tuo neužsiimsiu... Žinoma, ne visada lengva nuo vaikų persijungti prie savo darbų, tačiau su laiku ir tai išmokstama.

O žinote, ko šitie vaikai mane moko? Tolerancijos. Čia jau jie yra mano profesoriai ir autoritetai...

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą