Šios parodos kuratorė Jolita Liškevičienė teigia, kad R.Kepežinskas „vienodai atsidėjęs kuria estampus, plakatus, iliustracijas, kaligrafiją, o kai viskas pabosta – ima į rankas teptuką ir kuria draugiškus šaržus – bičiulių, politikų, kino ir muzikos žvaigždžių... Visuose savo kūrybos baruose jis laužo nusistovėjusias normas, įnešdamas lengvumo, sąmojo, spalvų, skambesio“.
Neatsitiktinai 2006 metais menininkas buvo pagerbtas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už meistrišką grafikos meninę raišką knygų iliustracijose bei plakatuose ir kaligrafijos puoselėjimą.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Su menininku R.Kepežinsku susitikome parodoje kitą dieną po jos atidarymo. Žvalus ir linksmas jis stebėjosi tuo, kokia gausybė žmonių į parodą susirinko – net pats buvo nustebęs, iš kur visi apie jos atidarymą sužinojo...
– Rimvydai, jūsų kūrybinė biografija kupina įvairiausių darbų – knygų iliustravimo, grafikos, plakatų, kaligrafijos ir t.t. Kaip pats apibūdintumėte šią jau daugiau nei pusę amžiaus trunkančią kelionę?
– Iškart po studijų ėmiau iliustruoti knygas, dariau estampus, piešiau grafiką – beveik visą gyvenimą tuo ir užsiėmiau. Tiesa, paskutinė mano iliustruota knyga buvo prieš keliolika metų, tačiau plakatus Birštono džiazo festivaliui darau iki šiol.
Na, o kalbant apie estampus, tai čia mane, visų pirma, pavergė pati technika. Kažkodėl atrodė, kad estampai turi būti rimti, dramatiški, su niūria pabaiga. Tai čia mano „tamsioji“ pusė. O vaikams juk juodai nepieši, tai ir kūriau spalvingus šunis, kates, peles ir varles. Su tais šunimis aš ir į pasaulį išėjau...
Na, o žmones man piešti nelabai sekėsi: leidėjai net nesiūlydavo pasakų apie karalius ir princeses, žinojo, kad jie visi bus į šunis panašūs (juokiasi).
Žmones man piešti nelabai sekėsi: leidėjai net nesiūlydavo pasakų apie karalius ir princeses, žinojo, kad jie visi bus į šunis panašūs.
– Tačiau jūsų kūrybinio kelio pradžia buvo susijusi ne su daile, bet su muzika, tiesa?
– Taip. Sukandęs dantis Kaune baigiau septynmetę muzikos mokyklą, grojau fortepijonu. Buvo sunku, bet paskui džiaugiausi. Muzikoje būtina disciplina, negali sakyti: ilgai galvojau, bet nieko nepadariau – iškart akivaizdu, kai pirštai nejuda, tai ir muzikos nėra...
Lygiagrečiai, nuo penktos klasės mokiausi ir Juozo Naujalio meno mokykloje. Čia pamokos vykdavo iki ketvirtos, penktos valandos po pietų – ir ne tik meno dalykai, bet ir įprastos pamokos – matematika, lietuvių ir t.t. Tai mano vaikystė buvo kaip kokio Paganinio – nuo ryto iki vakaro...
– Kiek muzikinė patirtis svarbi yra jūsų vizualioje kūryboje?
– Muzika labai padeda kūryboje, nes čia yra ir ritmai, ir nuotaikos. Atvirai sakant, ausimis geriau viską priimu nei vaizdais. Anksčiau žiūrint į kokį meno kūrinį iškart muzika galvoje imdavo skambėti, arba klausantis muzikos – vaizdai iškildavo. Gal čia kažkas iš pasąmonės, nežinau. Savo studentams irgi sakau: kokią muziką klausote, taip ir darykite, o ne bandykite apsimetinėti, kad labai mylite Bachą, nors išties esate „ZZ top“ fanai.
– Vadinasi, ir su Birštono džiazo festivaliu neatsitiktinai susidėjote?
– Nuo 1982 m. visus plakatus jiems kūriau. Šiam žanrui silpnybę jaučiu nuo vaikystės. Tik sukrapštydavau kapeikų ir iškart į knygyną lėkdavau plakatų pirkti... Galėjai ten įsigyti ir Juozo Galkaus, ir Vytauto Kiaušinio darbų. O kai pats pradėjau kurti, itin džiaugiausi dideliu formatu ir spalvomis – tai ne mažytė grafika, kaip anuomet įprasta buvo... Čia jau galėjau kaip reikiant pasireikšti (juokiasi).
– O pats mėgstate improvizuoti?
– Nepaprastai žaviuosi technikos virtuoziškumu – ir ne taip svarbu ar kalbėtume apie dailę, ar apie muziką. Aišku, ir pats norėčiau improvizuoti kaip koks Franzas Listas, bet man tik bugivugi išeina (juokiasi). Tačiau kai užeina noras, kaime sau vis pasigroju. Svarstau, gal reikėtų ir rimčiau tuo užsiimti, kad koks alzheimeris neužkluptų...
– Kodėl tuometiniame Vilniaus Dailės institute pasirinkote studijuoti grafiką, o ne, tarkime, tapybą, kuri sovietmečiu buvo laikoma savotišku kūrybos etalonu?
– Grafiką pasirinkau dar mokykloje, nes man buvo sakoma, kad nejaučiu spalvų. Tai apie tapybą ir nesvajojau – man tai buvo tolima ir svetima. Beje, svetima buvo ir skulptūra. Pamenu, penktoje klasėje mokytojas liepė nulipdyti kubą. Tai aš paėmiau kelias lentas ir suspaudžiau iš visų pusių. Mokytoja buvo šokiruota (juokiasi). Tuomet supratau, kad ir su skulptūra man ne pakeliui.
Tad grafika buvo lyg ir savaime suprantamas variantas. Kaune turėjau labai gerų mokytojų. Vienas jų – grafikas Romualdas Čarna, mokęs labai savitai ir sugebėjęs išlaisvinti mokinių kūrybiškumą.
O ir institute autoritetų netrūko – grafikas Rimtautas Gibavičius, kaligrafija užkrėtęs Albertas Gurskas ir kiti. Nebuvo jie sovietiniai, bet šiuolaikiški kūrėjai. Amato pagrindus, kuriuos gavau iš jų, ir šiandien bandau savo studentams perteikti.
– Susidaro įspūdis, kad dauguma jūsų darbų gimsta iš smagumo, linksmumo, be didelio vargo ir kūrybinių kančių. Pats esate optimistinės natūros žmogus?
– Man niekada nesinorėjo kūryboje imtis rimtų temų – nei religinių, nei politinių ar dar kažkokių. Svetima buvo ir visokie drastiški dalykai, provokacijos. Aš iš natūros gan tvarkingas žmogus – sunku man iš savęs išeiti. Būdavo, kažką pabandau kitaip, drastiškiau, o tada, apsisuku, viską nutrinu ir suglostau – kad gražu būtų.
Man niekada nesinorėjo kūryboje imtis rimtų temų – nei religinių, nei politinių ar dar kažkokių. Svetima buvo ir visokie drastiški dalykai, provokacijos. Aš iš natūros gan tvarkingas žmogus.
Visada stengiausi kalbėti per humorą – lengvai ir šmaikščiai. Ypač knygose – norėjosi, kad darbai būtų ne tik spalvingi, bet ir linksmi. Kažkas yra pasakęs, kad dirbti reikia rimtai, o žiūrėti nerimtai. Tai taip aš ir dirbu. Taip ir gyventi stengiuosi (juokiasi). Jei ne humoras, seniai būčiau po velėna.
Aišku, ne visada taip pavyksta. Jaudinuosi, kad šalčiai atėjo, mašina neužsiveda, kelias slidus... Keikiu gamtą. Na, bet kiek taip gali: keiksmažodžiai išsenka, imi kartotis, pačiam nuobodu pasidaro...
Aš net ir eskizų niekada nedarau – man lengviau iš naujo tris kartus nupiešti, nei kažką vis taisyti, perdarinėti, naktimis nemiegoti. Dirbu ekspromtu, lengva ranka – per daug neprakaituoju prie savo darbų.
– Tačiau jūsų ofortai, ypač kurti sovietmečiu, nėra jau tokie linksmi ir šviesūs. Kritikai juos vadino siurrealistiniais ir mistiškais, o dailėtyrininkas A.Andriuškevičius rašė, kad jūsų darbai pilni „nieko gero nežadančių personažų“. Iš kur tai?
– Tai yra labiau iš techninių dalykų, o ne kokios sielvartingos, sunkios egzistencijos. Didžiulį įspūdį man darė suomių ir japonų grafika. Nelabai supratau, kaip jie tai padaro, kaip dirba su metalu. O paskui nuvažiavau į kūrybinę stovyklą netoli Maskvos ir pamačiau, kaip voluojama, kaip spausdinama. Maža to, įsigijau instrumentų, kokių Lietuvoje nebūdavo.
Per visą Sovietų Sąjungą buvo vos vienas vadovėlis „Ofort“, kuriame viskas tartum aprašyta, tačiau kai nėra tinkamų įrankių – tai ką gali padaryti... Maža to, jei per metus išrašydavo tau du cinko lapus, tai dirbdavai drebančiomis rankomis iš baimės nesugandinti. Tokiomis sąlygomis nelabai ką gali nuveikti.
O toje kūrybinėje stovykloje pamačiau, kaip daroma, išbandžiau tai savo rankomis ir man labai patiko. Ypač ta juoduma – Lietuvoje niekas taip nedirbo. Tai aš prisipirkau įrankių ir pradėjau... Jokios mistikos čia nėra. Juoda ir tiek. Iš pradžių dariau kad tik juodžiau būtų, o paskui jau ėmiau šviesinti (juokiasi).
Su mano vidine egzistencija tai neturi nieko bendra. Žinoma, gyvenime buvo visko – ir tamsesnių periodų, ir depresijų. Bet mano kūryba visai ne apie tai. Pamenu, kad labai didelę paklausą turėjo mano žmogeliai smailomis kepurėmis. Iki šiol nesuprantu, kuo jie taip žavėjo žmones. Kai mūsų teatralai pradėjo važinėti į Vakarus, tai tų grafikos darbų prisipirkdavo ir veždavosi kaip valiutą (juokiasi).
– Jūsų kūryba išsibarsčiusi po daugybę įvairiausių leidinių, o ar pats suskaičiuojate, kiek knygų per gyvenimą esate iliustravęs?
– Kažkada skaičiavau – trisdešimt su viršum yra. Bet ne visus leidinius gali knygomis pavadinti, kai kurios labiau brošiūrėlės. Pavyzdžiui, Taivano leidykla leido seriją, kaip vaikams anglų kalbos mokytis. Tai vien tokių buvo gal šešios ar net daugiau.
Sovietmečiu iliustratorių buvo vos vienas kitas – ant dviejų rankų galėjai visus suskaičiuoti. Tai čia man buvo puiki terpė reikštis. Keliolika metų po studijų buvau laisvai samdomas menininkas, vien iš kūrybos gyvenau. Ir ne tik vaikiškas knygas iliustravau, tačiau ir rimtas – prozą, poeziją. Tik kad spauda anuomet buvo baisi – per tris puslapius ofortas persišviesdavo...
Su knygomis dirbau kelis dešimtmečius, o mano gulbės giesme tapo prieš keliolika metų išleista knyga „Pelikanas Pranas ir taksas Antanas“.
– Kodėl daugiau neiliustruojate?
– Dabar iliustratorių tiek daug, visi taip gerai ir greitai dirba – kur man čia su jais lenktyniauti...
– Daugelis jų turbūt yra jūsų mokiniai...
– Dabar jaunimas turi daug mokytojų – pilnas internetas jų. O galima ir dirbtiniam intelektui užduotį duoti – jis be vargo padarys. Knygos dabar leidžiamos įspūdingais tempais, ypač prieš Knygų mugę – per savaitę gali atspausti.
Anksčiau tai dėl vienos knygos vargo būdavo – dokumentai, visokie tikrinimai, slaptų poteksčių ieškojimai, tvirtinimai, parašai... Reikėjo gauti ir Kultūros ministerijos, ir Glavlito antspaudus. Neduok Dieve, kokią klaidą pražiopso – tai jau tragedija. Laimei, man taip nė karto nebuvo nutikę.
– Dar viena iš jūsų kūrybos sričių – tai kaligrafija. Tačiau ar šiandien tai nėra mirštantis žanras, juk kai pagalvoji, dabar žmonės išvis ranka beveik neberašo.
– Mirštančių meno technikų yra daug: pano, freskos, vitražai. Niekas dabar tokių darbų nebeužsakinėja. Nežinau kodėl – man tai labai gražu.
Na, o dėl kaligrafijos, tai ji ėmė merdėti, kai tik kompiuteriai atsirado. Iki to buvo dvi vokiškos šriftų knygos – visi iš jų perfotografuodavo, karpydavo ir klijuodavo. Šitoks darbas buvo baisi katorga. O paskui atsirado kompiuteriai su šimtais šriftų – gali daryti ką nori. Tai labai palengvino darbą, tačiau pats rankos raštas atsidūrė šone. Tačiau čia nieko naujo nebuvo, juk kai atsirado videkai, visi sakė, kad kinas mirs. Tačiau nemirė. Tas pats nutiko ir su kaligrafija.
Man pasisekė, mat nuo pirmojo kurso mokiausi pas A.Gurską. Tai jis parodė, kad raidė yra ir forma, ir nuotaika, ir judesys. O nepriklausomybės pradžioje į Vilnių buvo atvykęs kaligrafijos meistras Brody Neuenschwanderis iš Briugės. Tuomet man visiškai pramušė stogą, nes supratau, kad kaligrafija yra tikras menas, ne vien garbės raštams ir gedulingiems vainikams tinkamas.
Mirštančių meno technikų yra daug: pano, freskos, vitražai. Niekas dabar tokių darbų nebeužsakinėja. Nežinau kodėl – man tai labai gražu.
Tad ši technika tikrai nemiršta: ir šiandien kaligrafija man padeda ne tik kūrybinį džiaugsmą patirti, bet ir kasdienei duonai užsidirbti.
– Per pastaruosius dešimtmečius gan smarkiai pasikeitė meno pasaulis, atsirado pačių įvairiausių šiuolaikinio meno formų – instaliacijos, videomenas, performansai ir pan. Niekada nebuvo pagundos išbandyti ką nors naujo?
– Ne. Iki šiol dirbu senoviškai – esu klasikinio sukirpimo dailininkas, visiškas konservatorius. Tik „ant durniaus“ galiu pakvailioti, padainuoti, muziką su dviem „Husqvarnom“ įrašinėju. Visus savo performansus darau sodyboje toliau nuo pašalinių akių – man to visiškai pakanka.
– O kuo dabar gyvenate? Įkvėpimu nesiskundžiate?
– Nesiskundžiu. Prieš kurį laiką, savo nuostabai, tapyti pradėjau. Per keletą metų kokį šimtą portretų padariau – lietuvių ir užsieniečių politikų, mokslininkų, menininkų. Vieni vyrai, nes moterys man neišeina. O tie sekasi visai neblogai. Žinote, kodėl taip nekukliai giriuosi?
– Ne.
– Mat juos vagia...
– Rimtai? Sakoma, kad jei iš parodos darbą pavogė, tai čia jau didelis menininko įvertinimas.
– Taip. Mano darbus pavogė iš parodos laiptinėje, kur gyvenu. Ten buvo tuščios sienos, tai sugalvojau pasipuošti. O vieną rytą atsikeliu, žiūriu, pusės darbų nėra. Laimei, vagys buvo gan kultūringi – nunešė per gatvę įrėminti. Tai ten mano darbus ir atpažino.
Kai supratau, kad mano kūryba labai vertinga, dalį paveikslų prisukau prie sienos. O tada dar kartą apvogė. Kelis darbus net iš rėmo išpjovė. Šitoks entuziazmas ir pasišventimas man padarė didžiulį įspūdį. Bet po šito karto visus darbus į kaimą išvežiau – kad vagių negundyčiau (juokiasi).
Kai supratau, kad mano kūryba labai vertinga, dalį paveikslų prisukau prie sienos. O tada dar kartą apvogė. Kelis darbus net iš rėmo išpjovė. Šitoks entuziazmas ir pasišventimas man padarė didžiulį įspūdį.
Klausėte apie įkvėpimą. Baisiausia, kai atsikeli ryte ir nežinai ką veikti. Kaime tai gerai – ten žolę gali pjauti, arba sniegą kasti. O Vilniuje? Pastaruosius metus šiai parodai ruošiausi – vos ne kasdien į „IKEA“ važiuodavau rėmų pirkti – tai vieną, tai dešimt... O ką dabar reikės veikti – nežinau. A, tiesa, mokslo metai vėl prasideda. Smagu su jaunąja karta pasitrinti...
– Tris dešimtmečius dėstote Vilniaus dailės akademijoje, esate Grafikos katedros profesorius. Neabejoju, kad turite gausybę savo mokinių. O ko pats iš jaunimo išmokote?
– Daug ko. Visų pirma, jie visiškai kitaip žiūri į pasaulį. Mano laikais būdavo kažkas atneša knygą ir visi ją skaitome, žiūrime. Mūsų akiratis buvo gan siauras: po mokyklos žinojome Čiurlionį ir Van Goghą. O kai dabartinis jaunimas pavardes pradeda vardyti, man ausys linksta, nes aš mažai ką iš to žinau. Dabar šitiek informacijos šaltinių – viso pasaulio menininkus gali sekti ir iš jų mokytis.
Žinoma, čia yra ir tam tikrų pavojų. Kai visko daug, sunku susigaudyti, suprasti – kyla pagunda šokinėti nuo vieno prie kito, į nieką rimtai neįsigilinti. Šitaip daug kas supanašėja. Deja, šiandien meno asmenybių, turinčių išskirtinį ir atpažįstamą braižą, vis rečiau pasitaiko.
Tačiau, laimei, yra laisvė – tik dirbk, netingėk, stenkis. Savo studentus nuolat raginu: darykite, kurkite, siųskite savo darbus į Boloniją, dalyvaukite parodose. Nes kol niekam savo darbų nerodote, niekas apie jus ir nesužinos.
Rimvydo Kepežinsko paroda „Iliustrada“ atidaryta VDA Parodų salėse „Titanikas“, (Maironio g. 3, Vilnius) antrame aukšte. Veiks iki kovo 7 d. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
