Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Dailininkas S.Bakas: „Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija kilusi iš Kaino“

Praėjusią savaitę Vilniuje buvo atidarytas pirmasis pasaulyje Samuelio Bako muziejus – pasaulinį pripažinimą pelnęs menininkas muziejui padovanojo keliasdešimt savo kūrinių, o muziejaus atidarymo išvakarėse jam buvo suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.
Samuelis Bakas
Samuelis Bakas / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

S.Bakas 1933 m. gimė Vilniuje, o savo pirmąją piešinių parodą surengė Vilniaus gete, sulaukęs vos devynerių. Išgyvenęs Holokaustą, S.Bakas išvyko į Izraelį, galiausiai įsikūrė JAV.

Su 84 metų menininku apie Vilnių, jo kūrybinį kelią ir atmintį kalbamės dieną po muziejaus atidarymo.

– Kaip jaučiatės būdamas Vilniuje?

– Kaip ir galite įsivaizduoti, būnant Vilniuje mane aplanko prieštaringi jausmai. Tačiau per muziejaus atidarymą jaučiau daug dėmesio ir rūpesčio, daug atidos, verčiant sudėtingus istorijos puslapius. Muziejaus atidarymas buvo labai emocionali patirtis – net tokia patyrusi diplomatė kaip JAV ambasadorė Anne Hall kalbėdama negalėjo paslėpti ašarų.

Atidarymo metu sakiau ir dabar dar kartelį pakartosiu – man atrodo, kad šio muziejaus atidarymas yra kur kas daugiau nei linktelėjimas mano asmeniui. Kūryba yra daugiau nei technika, forma ar kompozicija, o įkurtas muziejus visų pirma suteikia progą ateities kartoms perduoti mano paveikslų turinį ir tai man suteikia daug džiaugsmo.

Tačiau būdamas Vilniuje patenku į siurrealistines situacijas. Muziejaus atidarymo dienos rytą su savo dukromis ir anūku aplankiau vartus, vedusius į getą, kur patekau su savo mama. Įžengus pro juos staiga šovė mintis – Vilniaus gatvėmis vaikštau kaip miesto garbės pilietis, šį titulą gavęs iš žmonių, kurie sprendžia Lietuvos ateitį…

Štai pietaudamas su savo šeima pro restorano langus vienoje pusėje mačiau namą, iš kurio buvau išsiųstas į getą, kitoje – namus žmonių, kurie mane išgelbėjo. Galiausiai, pats buvau pastate, kuriame slėpiausi drauge su savo mama. Tai buvo neįtikėtinai siurreali situacija. Sėdėjau su savo šeima prie puikaus pietų stalo, tačiau aplink mačiau savo vaikystės peizažą ir prisiminiau laiką, kai iš manęs bandė atimti teisę gyventi. Neįmanoma patirti didesnių kraštutinumų.

– Minėjote, jog Vilnius jums kelia prieštaringus jausmus, tačiau dabar čia turite savo vardo muziejų. Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija, išgirdus apie šį sumanymą? Ar dvejojote?

– Prieš septynerius metus susitikau su tuometiniu ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi, tikriausiai tąkart ir gimė idėja. Jaučiau, kad netrūksta geros valios, tačiau visad yra ir kita pusė – institucijos juk nėra greitai veikiančios mašinos.

Manau, emociškai man taip pat būtų buvę lengviau savo paveikslus padovanoti žydų muziejui, tačiau buvo akivaizdu, jog paveikslus šiuo atveju turėčiau skirti ne jam, o Lietuvos valstybei. Kita vertus, supratau, jog jei Lietuvos valstybė priims mano dovaną, tai reikš, jog šioje šalyje netrūksta geros valios kovojant su praeities šešėliais, geros valios, leidžiančios nepamiršti nužudytų Lietuvos žydų. Mes kalbame apie siaubingą nusikaltimą ir apie tai, kad naciai turėjo kolaborantų Lietuvoje. Visa tai yra istoriniai faktai. Manau, jaunajai lietuvių kartai labai svarbu tai suprasti.

– Spaudos konferencijos metu buvo paminėta, jog antrąjį jūsų darbų muziejų kitais metais planuojama atidaryti Hjustone. Kaip nusprendėte, kurie darbai turėtų atitekti muziejui Vilniuje, o kurie – Hjustonui?

– Pirmiausia turiu pasakyti, kad tapau jau 60 metų, o per 60 metų, jei tapai kasdien, nutapai daug – o aš taip ir dariau. Visada maniau, kad tapyba turi būti mano pragyvenimo šaltinis, tačiau mano paveikslai, kiek tik tai įmanoma, neturėtų priklausyti tik man vienam, nes išgyvenus Holokaustą, sudėjus šias patirtis į tapybą, mano kūrybinis palikimas turėtų tapti bendro žmogiškojo paveldo dalimi. Todėl nemažą skaičių savo darbų saugojau tikėdamasis juos kada nors padovanoti.

Didelę savo darbų kolekciją jau esu skyręs organizacijai, kuri ugdo mokytojus JAV, savo pamokose nagrinėjančius rasizmo, genocido, netolerancijos temas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Samuelio Bako muziejaus pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Samuelio Bako muziejaus pristatymas

Sprendimą, kokius kūrinius atiduoti Lietuvai, priėmiau atsižvelgdamas į temas, taip pat – ir į chronologiją. Rinkausi darbus, kuriuos man pasirodė prasminga atiduoti Lietuvai. Iš viso padovanojau 125 paveikslus (dar ne visi jų pasiekė Vilnių), nes norėjau, kad ekspozicija kartais keistųsi. Noriu pasakyti, kad muziejaus Vilniuje įkūrimas emociškai man yra kur kas reikšmingesnis už būsimą muziejų Hjustone, net jei tai ir neskamba itin gražiai hjustoniečių atžvilgiu.

– Ant vienos muziejaus sienų lankytojai ras jūsų mintį: „Aš tapau paveikslą po paveikslo – tokie yra mano atminimo aktai“. Kas jums yra atminimas, atmintis?

– Atminimas yra labai sudėtingas procesas – praeities prisiminimas nėra lyg kompiuterio mygtuko spustelėjimas ir aplanko atvėrimas. Atmintis visad yra ir kūrybos, rekonstrukcijos aktas. Mūsų protai raizgo vizualinius aspektus su emocijomis, dabarties troškimus su kitų nuomonėmis ir t.t.

Siekiu ne tik palaikyti savo asmeninę patirtį gyvą, bet ir išprovokuoti bei sužadinti prisiminimus tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip gali susitapatinti su tuo, ką išgyvenau aš, ir persvarstyti, ką galime padaryti, jog užkirstume kelią panašioms tragedijoms ateityje.

Atminti nėra lengva, atminti reiškia išgyventi emociškai sudėtingą patirtį. Tačiau tai neišvengiama, jei esi gyvas, jei tavo venomis dar teka kraujas – atmintis visad sužadina daugybę jausmų. Niekada nežinai, kur kiekviename iš mūsų yra riba tarp racionalumo ir emocionalumo. Viskas, ką galime padaryti, tai bandyti racionalizuoti emocinę patirtį, kai apie ją kalbame po kurio laiko, kai ją prisimename.

– Norint iššifruoti jūsų paveikslus, atpažinti visus simbolius ir išgliaudyti prasmes, prireikia laiko. Kaip prasmių kūrimo ir atpažinimo procesą matote jūs, būdamas jų autoriumi?

– Aš, kaip ir daugelis menininkų, pradedu dirbti ir pats kūrinys ilgainiui parodo, kur judėti toliau. O bandydamas rasti ryšį tarp savo vidinių išgyvenimų ir kur kas platesnių žmogiškų patirčių, neišvengiamai kliaujiesi pasąmone.

Galvodamas, kaip galiu prikelti siaubo, kurį man teko regėti, patirtį, supratau, jog jei tiesiogiai perkelčiau vaizdinius iš Aušvico ar Dachau, žmones tai baugintų, jie mėgintų kuo greičiau nusukti akis. Tuomet pradėjau ieškoti kitokios formos, kitokio kelio ir kitų vaizdinių, per kuriuos ir siunčiu žinią suvokėjui.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Samuelio Bako muziejaus pristatymas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Samuelio Bako muziejaus pristatymas

– Kalbate apie atmintį, o savo paveiksluose dažnai reflektuojate praeities tragedijas. Tačiau norėčiau jūsų paklausti apie šiandieną – kas jus gąsdina, ką, jūsų nuomone, galime laikyti dabarties tragedijomis?

– Tragedijos, vykstančios šiandien, yra siaubingos. Sukūriau visą ciklą darbų, kurių centre – vaikas iš geto. Mane inspiravo mažo žydų berniuko, iškėlusio rankas į viršų, nuotrauka, padaryta Varšuvos gete. Bet šiandien, galvodamas apie tai, ką tenka išgyventi vaikams, galvoju ne tiek apie žydų berniuką, su kuriuo galėjau susitapatinti, nes Holokaustą išgyvenau būdamas tokio paties amžiaus ir atrodydamas taip, kaip jis, bet apie negyvą kurdų berniuką, gulintį jūros pakrantėje (2015 m. padaryta turkų žurnalisto Nilüfero Demiro nuotrauka tapo vienu ryškiausių migrantų krizės vaizdinių – red. past.).

Panašu, kad žmonės nesugeba pasimokyti. Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija yra kilusi iš Kaino. Kiekvienas žmogus yra pajėgus padaryti ne tik tai, kas geriausia, bet ir tai, kas baisiausia. Tai, žinoma, susiję ir su išsilavinimu, kartais – indoktrinacija arba siaubingu smegenų plovimu. Man skaudu žiūrėti į tai, kas vyksta.

– Vis tik meno kritikai sako, kad jūsų paveiksluose justi ne tik liūdesys ir gedulas, bet ir viltis. Sutinkate su tuo?

– Manau, kad viltis yra mūsų genuose, ji yra mūsų visuotinės sistemos dalis – sudegus miškui, šaknys išleidžia naujus stiebus. Viltis žmogui būtina. Tačiau turime būti atsargūs, nes ji taip pat gali būti panaudota labai negeriems ar egoistiškiems tikslams. Tai sudėtingas konceptas, tačiau reikia apie tai kalbėti. Būtent todėl savo paveikslus tapau taip, kad juose atsispindėtų – ir, tikiuosi, atsispindi – vilties grūdas ir klausimai, susiję su juo.

– Ar žvelgdamas į ateitį jūs jaučiatės viltingai?

– Nesu pranašas, nežinau, kur pasaulis toliau nueis. Kai pagalvoji, jog žmogus turi visus įrankius sunaikinti save ir planetą, be abejonės, pasidaro baisu. Bet ar tai reiškia, jog turėtume liautis kovoti? Ar turėtume nustoti stengtis, kad pasaulis taptų geresnis? Ne, atvirkščiai, turime toliau dėl to dirbti.

Net ir mūsų mažuose asmeniniuose gyvenimuose atsiranda tai, kas suteikia gyvenimui prasmę. Vakar muziejaus atidaryme jaučiau tiek daug šilumos ir padrąsinimo, jog net pagalvojau, kad vertėjo nugyventi visą šį ilgą gyvenimą, išgyventi visa tai, ką išgyvenau, vien tam, kad sulaukčiau šio vakaro.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius