Vienas iš provokatyviausių „APG“ darbų, atspindinčių politikos ir satyros santykį jų kūryboje – „Vilniaus servisas“ (1995), kuriame simuliuojami nušokimai nuo Vilniuje esančių reprezentatyviausių įstaigų stogų. Šį ir kitus „APG“ kūrinius galima pamatyti medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ vystomoje virtualioje platformoje Sinemateka.lt, kur pristatomas suskaitmenintas ankstyvasis Lietuvoje kurtus videomenas.
Gerdos Paliušytės pokalbyje su „APG“ diskutuojama apie jų kūrybos metodus ir provokacijos reikšmę šiandien.
– Pirmasis jūsų grupės pavadinimas – „Funny Face Club“ („F-FC“), vėliau, praėjus keliems metams po veiklos pradžios, keitėsi į „Akademinio pasiruošimo grupė“ („APG“). Esate minėję, kad pirmasis pavadinimas buvo „studentiškas“, sukurtas tam, kad atkreiptumėte dėmesį. Man asmeniškai „F-FC“ ir šiandien skamba aktualiai; regis, nuo pat susikūrimo pradžios žinojote savo, kaip grupės, kryptį, kuriai buvo būdingas sausas (angl. deadpan) humoras. Ar pamenate, kodėl iš pradžių norėjote pasivadinti angliškai?
G.Kumetaitis „Funny Face Club“ pavadinimas kilo iš studentiško protesto prieš įprastinį Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros „rimtumą“. Noras atkreipti dėmesį taip pat suvaidino savo vaidmenį. Pavadinimas dėl savo „studentiškumo“ gan greitai atgyveno ir atsirado naujo, labiau konceptualaus, labiau ironiško pavadinimo poreikis. Mūsų nuostata – kad „rimto“ meno tikrai nekursime – ir atsispindi abiejuose pavadinimuose. Angliškas pavadinimas buvo tiesiog būtinas, nes neįsivaizduoju, kad mūsų grupės pavadinimas galėtų būti „Žalčio žvilgsnis“ arba, pavyzdžiui, „Verpstės ratas“.
– Arba, pavyzdžiui, „Juokingų veidų klubas“? Klausiu, nes nežinau kitų 10-ojo dešimtmečio pradžioje aktyvių menininkų grupių Lietuvoje, pasirinkusių nelietuviškus pavadinimus. Ar šis sumanymas buvo susijęs su orientacija į Vakarų meno rinką ir kitus ten vykstančius šiuolaikinio meno procesus?
S.Tarvydas Tas metas buvo aktyvesnių kultūrinių mainų su Vakarais pradžia. Posovietinės šalys tarptautinio meno rinkoje buvo egzotika. Reikėjo aiškiai prisistatyti ir komunikuoti žinutes. O tarp menininkų grupių, beje, buvo tokia grupė „Post Ars“, kiti vadinosi vardais ir pavardėmis.
G.Kumetaitis Taip, tuo metu egzotika buvo ne tik posovietinių šalių menas Vakaruose, bet ir Vakarų Europos šiuolaikinis menas Lietuvoje. Įtaką darė tas pasąmoninis noras būti Vakarų dalimi – visi tada „ėjome į Europą“.
M.Ratavičius O svarbiausia, kad po to, kai pakeitėme pavadinimą į „APG“ (arba į angliškąjį „Academic Training Group“), iškart atsidūrėme parodų katalogų ir plakatų viršuje.
– Kas iš šiuolaikinių menininkų ir kūrėjų buvo svarbūs jums patiems?
M.Ratavičius Iš kino kūrėjų turbūt Jimo Jarmuscho „Kava ir cigaretės“, Andy Warholo „Dracula“...
G.Kumetaitis Labiausiai patiko tie, kurie buvo universalūs, t. y. kūrė ir instaliacijas, ir fotografijas, ir videoprojekcijas, objektus ir pan. Tie, kurie kiekvieno meno kūrinio sukūrimui surasdavo vis kitą būdą. Tie, kurių darbai, nors stilistiškai stipriai skirdavosi tarpusavyje, tačiau turėdavo visus kažkokią vienijančią ašį, temą. Žodžiu, labai bijojome „štampuoti“ savo kūrinius, nenorėjome vientiso, atpažįstamo grupės stiliaus. Todėl patiko patys įvairiausi kūrėjai, tokie kaip Billas Viola, Jeffas Koonsas, Damienas Hirstas, Jamesas Turrellis, Christo, kino menininkai Janas Švankmajeris, Jimas Jarmuschas. Patiko net Pierre & Gilles, kurie įkvėpė sukurti videokūrinį „Aidi, aidi...“ (muzikinį klipą, skirtą Stasiui Povilaičiui).
S.Tarvydas Pritariu Giedriaus mintims. Dar gal pridėčiau Nam June Paik, Naną Hoover, Mariną Abramovič, taip pat judėjimus „Arte Povera“, „Fluxus“.
– Ar kas nors iš tuo metu įkvėpusių autorių ar reiškinių įstrigo iš pirmųjų Baltijos šalyse įvykusių videomeno festivalių („Festival Franco-Balte d’art video ’92, ’93, ’94“)? Ar šie renginiai buvo naudingi jūsų kūrybos produkcijai ar sklaidai?
M.Ratavičius Įstrigo, ko tikrai nereikia daryti: jokio traukinių filmavimo, jokių akių, o dar blogiau – akių vyzdžių – filmavimo, nepiktnaudžiauti žiūrovų kantrybe ir nekurti ilgų videokūrinių. Apibendrinant, festivaliai leidžia pamatyti ne tik gerus dalykus, bet ir šablonus, o tai pasitarnavo mūsų siekiui nebūti panašiais į kitus ir ieškoti savo išskirtinumo.
G.Kumetaitis Aha, teisingai, peržiūrėjus tūkstančius videomeno darbų, labai pasimato štampai, pasikartojantys vaizdiniai. Supratome, kad žiūrovą reikia „paimti“ nuo pirmų sekundžių. Taigi festivaliai leido suprasti, ko tikrai nereikia daryti. Iš kitos pusės, buvo visai įdomu pamatyti mūsų darbus kontekste kitų, tuo metu sukurtų, kūrinių. Pamenu, labai patiko Alekso Andriuškevičiaus darbai.
– Atrodo, kad gerai apgalvojote savo, kaip menininkų grupės, darbo metodus. Mindaugas yra minėjęs, kad ilgainiui buvote nusprendę naujus kūrinius kurti tik gavę užsakymą ar kvietimą dalyvauti parodose. Turint omenyje, kad susikūrėte 1992 metais, kuomet, mano įsivaizdavimu, Lietuvoje šiuolaikinis menas dar tik ieškojo savo auditorijų, tai pasirodė įdomus ir drąsus kūrybos principas. Kas jį nulėmė?
S.Tarvydas Nedrįsčiau sakyti, kad kurti tik pagal užsakymą buvo mūsų pačių apsisprendimas. Tiesiog kelis kartus gavome kvietimus dalyvauti parodose, kurios buvo konstruojamos kūrybinio simpoziumo principu (Art-Huts tipo projektas, instaliacija „Persirengimo kabina Ikarui“ arba videoinstaliacija „Stubnitzo skylė“). Tokiuose renginiuose menininkai įgyvendina idėjas vietoje, atliepdami duotą temą. Kuratoriai taip pat neretai kviesdavo į parodas, kurių pagrindinė tema duodavo pradžią naujam kūriniui atsirasti. Tokiu būdu gal labiau pavykdavo „pagauti“ kontekstą, geriau įsisavinti temą.
M.Ratavičius Viskas daug paprasčiau, negu galėtų pasirodyti. Tiesiog kūrėme ne abstrakčiam žiūrovui, kur nors užsidarę studijoje, laukdami, kol kas nors susidomės ar pamatys, o norėjome kurti konkrečiam kontekstui, aplinkai ar situacijai.
G.Kumetaitis Tokį darbo metodą iš dalies lėmė ir tai, kad dirbome trise. Tokiu atveju reikia būti ganėtinai efektyviems, tinkamai paskirstyti darbus. Iš kitos pusės, kurti konkrečiai parodai buvo geriau ir pačių kūrinių kokybės atžvilgiu, nes dažniausiai kuratoriai suteikdavo ir vienokią ar kitokią materialinę bazę projekto užbaigimui. Taigi buvo galima tikėtis geresnio rezultato. Beje, 1992 metais lietuvių šiuolaikinio meno auditorija buvo visiškai sveika, praktiškai susiformavusi ir pilnai kritiška. Šiuolaikinio meno paklausa buvo labai didelė, ne tik menininkai ieškojo naujų išraiškų, bet ir žiūrovų lūkesčiai buvo adekvatūs.
– Mano žiniomis, esate vieni pirmųjų aktyviai veikusių lietuvių menininkų, nuo pat savo kūrybos pradžios dirbę reklamos industrijoje. Kaip patirtį ir darbo metodus šioje industrijoje pritaikėte savo, kaip „APG“, kūryboje? Ar tai prisidėjo prie Giedriaus minėto efektyvaus darbų pasiskirstymo ir bendros grupės darnos? Kaip tai veikė „APG“ kūrinių turinį?
G.Kumetaitis Reklamos industrija Lietuvoje ir mūsų grupė atsirado, galima sakyti, tuo pačiu metu. Reklamos kūrimas turi savo gana aiškią, struktūruotą schemą – ten yra ir „copywriteris“, ir prodiuseris, ir projektų vadovas, ir operatorius, ir dizaineris etc. Labiausiai tiko ir patiko reklamos kūrimo darbo efektyvumas, čia reikia suktis greitai, taupant resursus, kur nėra kada ilgai medituoti ties kažkuo. Reikia per patį trumpiausią laiką gauti geriausią rezultatą. Bet viskas buvo labai šalia – „brainstormindami“ „APG“ kūrybiniam sumanymui, nesunkiai galėdavome persijungti į reklamos projektą ir kažkiek su juo padirbėję vėl grįžti prie kūrybinio sumanymo. Tai gal ir nukarūnuoja tokį „dvasinį“, „mistinį“, „asmeninio išgyvenimo“ meno kūrinio atsiradimą, bet mes nuo pat pradžių netikėjom tais dalykais.
– Jūsų kūrinys „Vilniaus servisas“, kuriame filmuojami nušokimai nuo skirtingų institucijų stogų ir siūlomos paslaugos savižudžiams, dabartinės viešųjų erdvių politikos ir iš jos kylančių konfliktų kontekste įgauna naujo aktualumo. Ar ką nors keistumėte šiame kūrinyje, jeigu būtumėte paprašyti jį atkurti šiandien?
S.Tarvydas Labai įdomu, kad keli kūriniai po tiek laiko vėl aktualizavosi arba tiesiog liko aktualūs, kaip, pavyzdžiui, „Vilniaus servisas“. O „Sugauti Lietuvoje“ atrodo lyg kurtas šiai dienai. Perdaryti kažko naujo gal nebesinorėtų, kiekvienas kūrinys jau atliko savo rolę.
„Sugauti Lietuvoje“ atrodo lyg kurtas šiai dienai.
G.Kumetaitis Atkuriant „Vilnius servisą“ turbūt nekeisčiau nieko. Svarbiausia, kaip idėja plėtojasi šiandienos kontekste, o ji tai daro tik horizontaliai – atsiradus naujiems žymiems pastatams Vilniuje, galima būtų padaryti „Naują Vilniaus servisą“. Taip pat gal „Rygos servisą“, „Berlyno servisą“... Bet iš principo būtų tiražuojama ta pati idėja, taigi galiausiai būtų liekama su senu, geru „Vilniaus servisu“.
M.Ratavičius Tikrai nemanau, kad reikia atkurti „Vilnius servisą“. Jeigu tokias temas ir reiktų gvildenti, tai visai kitomis priemonėmis.
G.Kumetaitis Čia gal Gerda turėjo omeny, kad „Vilniaus serviso“ originali versija buvo videoinstaliacija erdvėje, kurioje ant keturių sienų, per visą jų plotį buvo demonstruojami skirtingi sinchronizuoti „nukritimai“. Tik vėliau, dėl geresnio prieinamumo „Vilniaus servisas“ tapo videofilmu. Reikia pripažinti, kad poveikio prasme instaliacijos variantas, aišku, buvo įspūdingesnis.
– Tiesą pasakius, turėjau omenyje ir idėjinį, siužetinį, ne tik techninį kūrinio išpildymą. Įdomu, kaip meno kūriniai kinta laike ir aplinkybėse, meno kūrinių atkūrimo, tąsos galimybės. Mindaugai, gal išplėtotumėte savo mintį, kodėl „Vilniaus servisas“ – praeities etapas?
M.Ratavičius Taip, aplinkybės tikrai pasikeitė. Darbas juk apie savižudybes. Gal tik savižudybių problemos atžvilgiu Lietuvoje niekas nepasikeitė. Visa kita – kitaip. Kalbėjimo tonas: tada – ironija, šaipymasis, dabar – tyrimas, supratimas. Žiūrovas: tada – konkretus, didžiąja dalimi menininkas, dabar: abstraktus, masinis (socialiniai tinklai). Kiek dabar būtų jausmų ir lietųsi ašarų dėl mūsų nejautrumo. Stogai: tada – susitardavome dėl filmavimo labai paprastai, beveik privačiai, dabar – už chuliganizmą gal ir bylą gautume. Ypač už tai, kad į tokį skandalą įvėlę kokią nors instituciją, kuriai priklauso stogas, užtraukėme gėdą, juk jie dabar būtų labai jau socialiai atsakingi. Ir taip toliau… Todėl lieka tik tema, kurią visada galima vystyti, tik darbas, matyt, būtų jau kitas.
Žiūrėti „APG“ videomeno darbus galite čia.
G.Paliušytės pokalbis su „APG“ įvyko kaip dalis „Meno avilio“ vystomo virtualaus projekto Sinemateka.lt. Be restauruotų ir suskaitmenintų lietuviškų dokumentinių filmų, videomeno darbų, kuruotų programų, Sinemateka.lt pristatomi ir kūrinių atsiradimo kontekstą nušviečiantys tekstai, pokalbiai su kūrėjais, kūrėjomis.
