Dabar populiaru
15min be reklamos
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota: 2021 kovo 8d. 19:02

„Dekameroną“ interpretavęs K.Černiauskas: „Išsilavinęs europietis tėra vienas žingsnis nuo karo nusikaltimų“

Kipras Černiauskas Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Kipras Černiauskas

„Mes galime užkariauti kosmosą, bet net ir praėjus šimtmečiams, vis dar negalime susitaikyti su savimi“, – teigė jaunasis tapytojas Kipras Černiauskas. Menininkas kovo 9 dieną „Dūmų fabrike“ pristatys naują, kaip pats sako, svarbiausią savo personalinę parodą „Dekameronas“, paremtą XIV a. rašytojo Giovanni Boccaccio šedevru tokiu pačiu pavadinimu.

Pokalbyje su K.Černiausku atsiskleidė jo antropologiškas požiūris į kultūrą – gebėjimas žongliruoti literatūra, kinu, istorija ir filosofija. Viena labiausiai įstrigusių minčių, kurią netyčia galima suprasti ganėtinai kontroversiškai buvo: „Taip, esu lietuvis, gimęs dešimtajame dešimtmetyje, bet jeigu būčiau gimęs chaoso metu, nacistinėje santvarkoje, ar nebūčiau žydšaudys?“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kipras Černiauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kipras Černiauskas

– Kada G.Boccaccio „Dekameronas“ atsirado paties gyvenime?

– „Dekameronas“ buvo viena iš tų rudų, klasikinės literatūros knygų, iš kurių žmonės dėlioja domino. Tai 2018 metais aš ją tiesiog perskaičiau.

Atsiversti G.Boccaccio – tai atsiversti XIV a. žmogaus enciklopediją.

– Kodėl iš visų rudų knygų išsirinkai būtent „Dekameroną“?

– Aš šiaip daug skaitau, tačiau žanras, kuriuo rašė G.Boccaccio, XIV a. Italijoje buvo labai populiarus. Į vieną knygą buvo sukišama daug skirtingų pasakojimų panašiai kaip viduramžių arabų pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“ arba François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tai geografiškai plataus diapozono žanras, apimantis skirtingus visuomenės sluoksnius bei kultūras nuo Anglijos iki Egipto... Atsiversti G.Boccaccio – tai atsiversti XIV a. žmogaus enciklopediją.

Beje, jis buvo Dantės Alighierio draugelis. Kitaip pavadinti negaliu. Jeigu D.Alighieris rašė „Dieviškąją komediją“, tai G.Boccaccio parašė „Žmogiškąją komediją“. Jis net rimtai į šį kūrinį nežiūrėjo. Vienos istorijos yra išgalvotos, kitos tikros, trečios surinktos iš liaudies (tuo metu nebuvo Italijos valstybės).

Kita vertus, man įdomu kurti paveikslus, kurie atsispiria į naratyvą. Taip galima įsivaizduoti draminę struktūrą.

– Kalbi apie žmogaus pokyčius, įvykusius nuo XIV a. Kokios tavo paties įžvalgos?

– Pagrindinis atspirties taškas, nuo kurio kilo idėja interpretuoti G.Boccaccio per paveikslus, buvo smalsumas. O kas gi būtų, jeigu pabandyčiau žingsnis po žingsnio išmesti viską, kas šiais laikais nebetinka? Vietovardžius, technologijas, žmonių papročius, religijas. Vienintelis dalykas, kuris liko ant švaraus lapo, yra veikėjų kančia dėl tų pačių jausmų. Anuomet žmonės lygiai taip pat buvo kamuojami vienatvės. Ko gero, ir priešistoriniai, dar net rašto neturėję žmonės, taip pat jautėsi. Technologiškai mes vystomės be proto greitai, tuoj Marsą kolonizuosime. Civilizacinis progresas stipriai lenkia jausminį žmogaus išsivystymą.

Kaip galima vulgarumą pateikti gražiai? Juk jis yra grubumas.

Apskritai „Dekameronas“ man tebuvo atspirties taškas, nuo kurio aš nukeliau žymiai toliau, kažkur už savęs. Italų režisierius Pieras Paolo‘as Pasolinis taip pat buvo sukūręs filmą „Il Decameron“, bet man jis nepatiko. Jis tebuvo knygos iliustracija ir tai buvo pavyzdys, kaip nedaryti.

Tačiau kitas jo filmas „Salò o le 120 giornate di Sodoma“ suveikė atvirkščiai. Sukurtas 1975 metais jis šokiravo pasaulį ir į jį iki šiol sunku žiūrėti... Iš jo galima pasimokyti, kaip mene elgtis su vulgarumu, kurio pasaulyje egzistuoja labai daug ir šias temas verta liesti. Kaip galima vulgarumą pateikti gražiai? Juk jis yra grubumas. Pavyzdžiui, „Serbiškas filmas“ – abu filmus, tiek „Salò o le 120 giornate di Sodoma“, tiek „Serbišką filmą“ yra sunku žiūrėti dėl pošlumo ir žiaurumo. Vis dėlto, abu juos suprantu kaip absoliučią priešpriešą – vienas esąs filosofinis šedevras, o kitas absoliuti nesąmonė.

VIDEO: Salò o le 120 giornate di Sodoma - Trailer (Il Cinema Ritrovato al cinema)

„Serbiškame filme“ vulgarumas vaizduojamas dėl vulgarumo... Taigi tapant man kilo didelis klausimas, kiek to palikti. Aš nežinau, ką galvoja žiūrovai? Gal ir jiems tai atrodo pernelyg daug, nors man tai – kompromisinis variantas. Geras klasikinis nevulgariai pateikto vulgarumo pavyzdys galėtų būti Michelangelo Merisi da Caravaggio tapyba.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tapytojo Kipro Černiausko paroda „Dekameronas“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tapytojo Kipro Černiausko paroda „Dekameronas“

– Kalbi labai racionaliai, o su kultūrine medžiaga elgiesi kaip antropologas. Koks tavo emocinis santykis su vulgarumu?

– Kartais galvoju apie tai, kas nutiko Lietuvoje karo metais. Taip, esu lietuvis, gimęs dešimtajame dešimtmetyje, bet jeigu būčiau gimęs chaoso metu, nacistinėje santvarkoje, ar nebūčiau žydšaudys? Po ilgų apsvarstymų galvojau, kad greičiausiai būčiau ir tame nėra nieko keisto. Ši mintis mane kas kartą sukrečia. Kaip aš, būdamas padorus ir išsilavinęs žmogus, galėčiau daryti karo nusikaltimus?

Turbūt didžioji dalis lietuvių galvoja, kad jie yra labai geri žmonės, bet savo paveikslais norėčiau užduoti klausimą – ar tikrai?

Išsilavinęs europietis tėra viena žingsnis nuo karo nusikaltimų. Europoje mums labai gerai, pasaulyje vyksta dalykai, o čia esame užsidarę savo burbule ir esame viskam apatiški. Tačiau reikalams pasislinkus į kairę ar dešinę, tie patys žmonės, mūsų kaimynai, pasirodytų visai kitokiomis spalvomis.

2019 metais keliavau po buvusios Jugoslavijos teritoriją. Antai 1995 metais Bosnijoje vyko genocidas, karas. Vizitai buvo visiškai neturistiški, kupini aštrių emocijų, ašarų vien pagalvojus, kad ir aš pats galėčiau būti toks blogas. Turbūt didžioji dalis lietuvių galvoja, kad jie yra labai geri žmonės, bet savo paveikslais norėčiau užduoti klausimą – ar tikrai?

Bet gal aš ir vėl pradėjau racionalizuoti... Žinoma, kiekvienas tapytas paveikslas buvo perkrautas emocijomis, bet tai natūralus kūrybinis procesas. Pavyzdžiui, viename darbų, kuriame vaizduojamos dvi negyvos galvos, įtapiau ir savąją. O norėdamas jas įamžinti, turėjau pasidomėti, kaip jos atrodo fiziologiškai. Tad mačiau dalykų, kuriems buvau nepasiruošęs – mane buvo užpuolę liūdesio priepuoliai.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tapytojo Kipro Černiausko paroda „Dekameronas“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tapytojo Kipro Černiausko paroda „Dekameronas“

– Panašu, kad tave savotiškai kankina amžinasis prigimties klausimas.

– Niekada negali būti tikras ir šiais laikais apskritai kvaila įsivaizduoti teisybę ar teisingus atsakymus. Taip, turiu savo požiūrį, bet netikiu, kad prigimtis gali įtilpti į sąvoką.

Darbuose pabrėžiu koliziją tarp dviejų požiūrių į žmogaus prigimtį – švietėjiškojo bei antišvietėjiško, kurį mano galvoje visų pirma suformavo A.Schopenhaueris. Manau, kad jis atstovauja neklasikiniam požiūriui, kuriuo kritikuojamas švietėjiškas idealizmas. Jeanas-Jacques Rousseau įsivaizdavo, kad žmogus gimsta moraliai tuščias tarsi baltas lapas ir vėliau pasirenka norėti būti geru arba blogu. A.Schopenhauerio nuomone, žmogus negimsta moraliniu nuliu – visų pirma jis kažko nori, o tik vėliau jis sprendžia. Iš to kyla mintis, kad individas gali norėti labai negerų dalykų, nesuvokdamas ar tai gerai, ar blogai.

Gyvenimo troškimas, naujos gyvybės atsiradimas taip pat stipriai susijęs su seksualine energija.

A.Schopenhaueris taip pat susijęs ir su tuo, kad netikiu, jog žmogus turi laisvą valią. Mes nesame laisvi nuo savųjų norų. Tik gimęs žmogus pirmiausia nori gyventi, ir nesugalvoju argumentų, kaip tai paneigti.

Gyvenimo troškimas, naujos gyvybės atsiradimas taip pat stipriai susijęs su seksualine energija. Tačiau šioje paradigmoje galime kalbėti ir apie smurtą. Pavyzdžiui, tokiose situacijose kaip karas žmogus perversiškai elgiasi dėl to, kad jis pasileidęs nuo visuomenės taisyklių tampa labiau gyvūniškas. Aš tiesiog sugretinu potenciją arba impotenciją su jėga, smurtu ir prievarta.

– Ar perspektyva (kino ekranas), per kurią siūlai žiūrėti į paveikslą, yra bandymas suvaldyti tai, ką vadiname prigimtimi?

– Tiesiog norėjau „Dekameroną“ pamatyti XXI a., kuriame visą informaciją norime gauti greitai ir fragmentiškai. Automatiškai prieš akis iškilo vaizdinys: mes sėdime lovoje, žiūrime filmus, užsimanome į tualetą, paspaudžiame „space“, einame į tualetą ir belieka tas pakibęs vaizdas. Ir visai nesvarbu, ar tai kūrinio kulminacija. Analogiškai ir tapydamas aš tarsi sustabdau kiną, siužetą, ir šis rezultatas, panašus į makalynę, man patinka.

– Galvojau, kad čia atsiskleidžia ironiškas autoriaus požiūris.

– Tokių siužetų kaip smurtas, peiliai, pošlybės, nupjautos galvos mes nematome kasdienybėje. Jie egzistuoja ekranuose, tad mums tai nėra iki galo tikra. Tarkime, kažkur Meksikos ir JAV pasienyje veikiantys narkotikų karteliai, žūstantys žmonės mūsų lietuviškoje realybėje neegzistuoja. Gal žiūrint „Breaking Bad“ tai trumpam atsiranda, bet dienos pabaigoje mūsų vis tiek nejaudina. Taip yra ir su visu likusiu pasauliu. Juolab, kad čia visai netyčia atsitiko pandemija ir per ekranėlius matyti pasaulį tapo dar normaliau.

Nemėgstu tapyti iš nuotraukos, nes netenku galimybės stipriai įsižiūrėti.

– Tave tai erzina?

– Ne, manęs tai neerzina. Man šiaip labai patinka kinas. Net svajojau tapti režisieriumi, bet negaliu dirbti su daug žmonių. Kitaip nei tapytojas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kipras Černiauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kipras Černiauskas

– Kaip nutapyti šie paveikslai? Ar kvieteisi pozuotojus?

– Aš turiu principą – kiek įmanoma daugiau stengiuosi tapyti iš natūros. Kartais iš kokios nuotraukos nutapau foną, ant viršaus lyg kokį lipduką įklijuoju figūras. Taip, jos atrodo nenatūraliai, bet šiems laikams tinka. Šią dalį tapyti užtrunka ilgiau, mat ieškau tikrų žmonių, stengiuosi su jais kalbėtis, gerti arbatą. Praturtinti šią patirtį. Nemėgstu tapyti iš nuotraukos, nes netenku galimybės stipriai įsižiūrėti.

– Apibendrinant, ar tu į savo tapybą žiūri kaip į žaidimą, ar priimi rimtai?

– Čia galėčiau papasakoti apie metamodernizmą. Tai meninis judėjimas, paskelbtas 2011 metais. Visame pasaulyje kultūros žmonės bando įvardyti šį naująjį meno periodą, kuris kaip ir yra postpostmodernizmas. Metamodernizmo principas yra švytuoklės judėjimas tarp modernistinių ir postmodernistinių principų. Jeigu ji per stipriai prisiartina prie vieno, iškart ima judėti prie kito. Ji palaiko balansą.

Visa tai kilo iš nepasitenkinimo abejomis meno kryptimis. Modernistai buvo labai naivūs, tikėjo didžiaisiais naratyvais ir tikėjo įsivaizdavimais apie prigimtį, o postmodernistai įnešė labai daug cinizmo. Postmodernistiniame mene viskas dažnai persmelgta persūdyta ironija ir cinizmu. Nuo to taip pat norisi išsilaisvinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

03:45
19:56
13:58

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/