Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 12d. 17:58

Dygiai daigi Algirdo Jako paroda „Giraitė“

Algirdo Jako paroda „Giraitė“ 15min recenzija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Algirdo Jako paroda „Giraitė“

Be nuolat linksniuojamų tam tikrų galerijų ir muziejų pavadinimų ar dažnai girdimų kai kurių menininkų pavardžių, Lietuvoje egzistuoja tokia meno scena, kurią norėtųsi pavadinti kamufliažine. Tai tokie menininkai ir galerijos, kurias kartais užmaskuoja pačios aplinkybės, nemadingos kūrybinės technikos, strategiškai nepatogios lokacijos ar specifiškumas. Įsitikinti tuo galima užsukus į mažytę Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salę „+“ (Latako g. 3), kurioje eksponuojama Algirdo Jako paroda „Giraitė“.

Algirdo Jako kūryba kamufliažinė ne dėl kažin kokio sąmoningo priklausymo undergroundui ar radikaliai alternatyvai. Toks apibūdinimas veikiau peršasi dėl to, jog Vilniaus dailės akademijoje grafikos studijas baigusio menininko piešiniai apskritai atrodo kaip pirmapradžiai vaizdaraščiai. Nepastebimi, nes per daug natūralūs ir įprasti akiai, o skrupulingai pieštuku išjudinta tikrovė pernelyg plokščia ir pilka – susiliejanti su tokios pat spalvos kasdienybe, šlapiu asfaltu ar nuo smogo smilkstančiu miestu.

Vis dėlto, pažvelgus akyliau, galima sakyti, kad dažnai nuvertinamą ir neva tikrąją kūrybą dangstantį piešinį Algirdas Jakas pakylėja iki savarankiško šiuolaikinio meno kūrinio, siūlydamas pažvelgti į aktualius scenarijus, išpieštus kone archajiška technika. Be kitą ko, menininko kūrybos motyvai dažnai manipuliuoja militaristine post-retorika, o tai dar labiau priartina prie pradžioje pasitelktos kamufliažo metaforos.

Į tiek nepopuliarią, kad net beveik slaptą galerijos erdvę Algirdas Jakas kviečia apžiūrėti tokių pat slaptų viešų ginklavimosi procesų interpretacijų. Septynių anglimi pieštų piešinių ir kelių objektų parodos prielaida tapo vienos iš didžiausių Jungtinių Valstijų gynybos pramonės technologijų atstovės „Raytheon“ reklama Varšuvos metro stotyje.

Žalutėliame kraštovaizdyje išbarstytos toli gražu ne kamufliažinės, bet baltas ateities fosilijas primenančios raketos, radarai ir kita svetimkūniška amunicija. Šis saugesnę Lenkijos ateitį prognozuojantis transparantas liudijo dar pavasarį kaimyninės šalies kartu su JAV pasirašytą kompensavimo sutartį, kuria įsigyjama didelio nuotolio oro erdvės gynybos sistema „Patriot“. Tuo tarpu Lietuvoje ši sistema buvo dislokuota pernai, artėjant bendroms Rusijos ir Baltarusijos pratyboms „Zapad“.

Kas galėjo pagalvoti, kad rašant apie parodą, prireiks faktų, jog „Patriot“ raketų greitis gali iki penkių kartų viršyti garso greitį, kad jos pajėgios pasivyti bet kokius taikinius ir sustabdyti taktines balistines raketas, žemai skriejančias sparnuotąsias raketas bei orlaivius. Arba tai, kad sistemą dabar naudoja daugiau nei dešimt šalių, o pasitelkta ji buvo jau daugiau kaip 200 kartų.

Pavyzdžiui, per pirmąjį Persijos įlankos karą 1991 m., kai Izraelyje buvo nukreiptos prieš Irako leidžiamas balistines raketas „Scud“. Pasitelkdamas nenuginčijamą sistemos galią įrodančius faktus, menininkas imasi naivaus įžūlumo „Raytheon“ gamyklą perkelti jei ne į lietuvišką peizažą, tai į tiesiog miške esantį namelį medyje.

Tokia žaismė, kontekstų mutacijos ir savotiška saugumo garanto vagystė gynybos pramonės milžinę, pasak Algirdo Jako, paverčia veikiau lietuviška Giraitės ginkluotės gamykla (GGG). Ir ne todėl, kad ši gamintų prastesnes kulkas, bet todėl, kad šių fizinis ir galios mastelis tiesiogiai priklauso ir nuo gamybos mašinerijų dydžio.

Kaip ir ankstesniuose savo darbuose, taip ir čia menininkas mieliau linksta iš karinės galios šaipytis kruopščiai išpiešdamas ne tiesioginius artefaktus ar apnuogintą krūvą amunicijos, bet simbolinę infrastruktūrą – galios institucijų fasadus, ištisus pastatų kompleksus ar pavienius interjerus. Tiesa, čia jie pasiglemžti gamtos, natūraliai užmaskuoti giraičių, eglišakių, kankorėžių, trūnantys ir tręštantys, o gal daiginami ir įauginami, dislokuojami ir įmobilizuojami neatpažįstamose bevardėse vietovėse. Šįkart nesuteikdami, bet patys nebyliai besišaukiantys pagalbos. Neišslaptindamas už architektūrinių ansamblių sienų vykstančių procesų Algirdas Jakas kalba apie per amžius nesikeičiančias ir universalias va(l)dovų buveines. Taip menininkas imasi gretinti šiandienos jėgų skirstymo procesus ir totalitariniais praeities griaučiais virtusius paminklus. Atrodo, kad niekas iš esmės nesikeičia – militarizuota istorinė atmintis pasiveja paradinį kasdienybės sukarinimą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Algirdo Jako paroda „Giraitė“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Algirdo Jako paroda „Giraitė“

Sunkiai paaiškinamą visuomeninį oksimoroną smerkti karinius veiksmus, bet vis dar žavėtis militaristine estetika (kariniai paradai, uniformos, maršai, etc) parodos autorius iliustruoja piešiniuose pasikartojančiu popierinės girliandos motyvu, kuri erdvėje kybo ir realiu pavidalu – tarsi nepabaigta kabinti ar jau kurį laiką nutrūkusi. Viename iš kūrinių kaip vijoklis apsivijusi „Raytheon“ iškabą ji patvirtina, kad karinis pasiruošimas, reguliarus ekipuotės ir ginkluotės atnaujinimas bei viešas, pasididžiavimo kupinas jos eskalavimas tapo toks savaime suprantamas, įprastas ir net smagus, kaip kad kokakolos ar naujojo Samsung Galaxy S9 reklama, žadanti kamerą, prisitaikančią taip pat kaip žmogaus akis. Vis dėlto atrodo, kad jau nebe kameros dresuojamos matyti kaip žmogaus akis, bet žmonės – kaip optinis taikiklis.

Pasirinkdamas parodą pavadinti „Giraite“ Algirdas Jakas čia sutalpina daug tankių ir kaip eglišakiai dygių prasmių. Pradedant nuo itin glaudžios miško ir kovos sampynos Lietuvos istorinėje sąmonėje, baigiant labiau už medžius suvešėjusiu susirūpinimu dėl miestų virtimo kirtavietėmis. Ką jau kalbėti apie karinį kamufliažą, mimetiškai atkartojantį gamtinį koloritą ar minėtą ginkluotės gamyklą. Atrodo, kad gamtai visuomet būdavo ir tebėra priskiriama užduotis maskuoti žmogiškąją karinę baimę ar nepasiruošimą, tapti tikrąja ginklavimosi buveine, kirtus formalias ginklų sandėlių sienas. Ir iš tiesų, parodoje eksponuojamuose piešiniuose žmonių nematyti. Tai tik dar labiau sustiprina nuojautą, kad tikroji gynyba vyksta ne dėl gyvybių, bet dėl sistemų, režimų ir struktūrų palaikymo.

Štai kodėl parodoje atsiranda kone smaluotas eglišakių transparantas, primenantis ideologines sovietmečio procesijas ar eglių sodinimą prie svarbių nomenklatūros pastatų. Vis dėlto šlovinimo prasmės čia sumišusios su šarvojimo simbolika, o iš sudaužytų sovietinių krištolo taurių sukurtas objektas ima tiesiogiai reikšti jei ne atsisveikinimą su praeitimi, tai trapią šiandienos būklę.

Parodos pasakojimą taikliai išriša du ant sportinio kilimėlio ekspozicijoje padėti krištoliniai svarmenys. Šie utopiniai situaciją ironizuojantys reikmenys apibendrina požiūrį į kūrybine treniruote laikomą piešinį, valstybinę prabangą reiškiančias karines pratybas, sportu virstančias ginklavimosi varžytuves ir ideologinę mankštą, kai kintančios sistemos įrankių formos nepakeičia esminės paskirties – juk krištolinės taurės buvo kilnojamos taip pat kaip svarmenys.

Ši maža ir ankšta Algirdo Jako „Giraitė“ ne tik parodo daigią ir dygią militarizacijos politiką, bet ir atliepia kritinės meno refleksijos trūkumą šia tema. Menininkas su švelniu juoku, bet labai jautriai identifikuoja karą kaip stipriausią iš žmonijos aistrų. Tokią, kuri yra šventvagiška, bet kuriai nuolatos jaučiamas poreikis ruoštis ir puoštis. Akivaizdu, kad aistra neatskiriama nuo gražinimosi ir grožėjimosi, štai kodėl Algirdo Jako kūriniai tamsūs nebent nuo pieštuko grafito ar tam tikrų išpieštų scenarijų, bet labai dekoratyvūs ir estetiški dėl preciziško jų atlikimo.

Galima sakyti, kad menininkas apie militarizavimo absurdą imasi kalbėti sutankindamas jo kasdieniškumą, o kartu šventinį pakilumą ir didingumą. Panašiai kaip tai 1984-aisiais ėmėsi daryti buvusioje Jugoslavijoje įsikūręs „Neue Slowenische Kunst“ („Naujojo slovėnų meno“) kolektyvas, prie kurio susibūrimo prisidėjo ir slovėnų eksperimentinio roko grupė „Laibach“. Atvirai naudodama aliuzijas į totalitarizmo simboliką, maršinės muzikos ritmus ar net kalbinį krūvį, grupė ideologiją traktuoja rimčiau, nei pati ideologija save supranta.

Toks ir panašus menas atveria klausimus apie tai, kiek karinė retorika iš tiesų prasisunkusi į kasdienį mūsų žodyną ir veiksmus. Kiek mums vis dar reikia laisvės karių aikštėse ir karinių paslapčių per televiziją, kiek kalvas automatiškai esame linkę vadinti bunkeriais, o valstybę pašonėje – priešu. Rodos, kad save nuraminame, pernelyg nesureikšmindami, kad šarvai ir šarvonė netoli vienas nuo kito, tiek pat, kiek kai kurios parodos nuo kasdienių maršrutų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų