Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 31d. 16:03

Eglės Ridikaitės flâneur

 Eglės Ridikaitės darbai
Vidmanto Ilčiuko nuotr. / Eglės Ridikaitės darbai

Galite mane barti – čia turėtų būti tekstas apie 16-ąją Vilniaus tapybos trienalę. Bet kartais taip nutinka, kad staiga stipresnė, galingesnė srovė ima ir nuneša kažkur, dažniausiai sakau – ir ačiū Dievui, tokių potyrių pasiilgstu, laukiu, net jei jie griauna visus planus, nesvarbu, kas tai bebūtų – netikėta pažintis, atsitiktinis susitikimas su seniai matytu (-a), padovanotos gėlės, atviras žodis, nuotykis, miestas, meno kūriniai.

Šį kartą mane, o, esu tikra, ir ne tik mane, nunešė Eglės Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ VDA parodų salėse Titatike. Galima sakyti, keliavau ant grindų bangos, nes šiais metais joms vertėtų suteikti titulą „Motyvas 2016“. Eglė Grėbliauskaitė pagarsėjo projektu „C30/37-XC3-CI0,2-D16-S3“, t. y. nulupusi keramines plyteles, išliejo naujas betonines Titaniko parodų salės grindis, tokiu būdu grąžindama erdvę į ankstesnįąją, labiau industrinę ir turinčią mažiau vizualinio triukšmo būseną. ŠMC taip pat nusprendė pažvelgti į istorinius klodus, grindų klodus, atidengiant tam tikrą plotelį, nors pirmasis toks bandymas buvo Audriaus Novicko parodoje „Galimas modernizmas“ (2012 m.). Tačiau Eglės Ridikaitės didžiaformatė tapyba nėra tiesiog tik „geros autentiškos grindys“.

Visų pirma šis projektas, tyrimas ar kokiais madingais žodžiais vadintum, iš tiesų stebina savo masteliu – tokį retai pasiekia net ir retrospektyvinės parodos.

Visų pirma šis projektas, tyrimas ar kokiais madingais žodžiais vadintum, iš tiesų stebina savo masteliu – tokį retai pasiekia net ir retrospektyvinės parodos, Ridikaitė mėgsta nemažus formatus, dažnai jie būna padiktuoti paties motyvo, šiuo atveju – įvairių senųjų Vilniaus laiptinių grindų išmatavimų – plytelių užimamo ploto, matmenų, rašto. Iškeltos ant sienų, tapę egzotiškais ornamentais, šios margų ornamentų pynės primena jau ne įėjimus, ne tą punktą, kurį mikliai peržengiame, tuoj pat jį užmiršdami, jos primena sienų puošybą, freskas, tuo labiau, kad menininkė nenaudoja porėmio, savo paveikslus plonu drobės sluoksniu tvirtindama tiesiai prie sienos. Paveikslais šie kūriniai vadintini sąlyginai, kaip ir tapyba, nes jau daug metų Ridikaitė ne tepa dažą, o jį purškia, naudodama įvairius rankomis pagamintus trafaretus.

Buvau girdėjusi, kad daugelį plytelių ornamentų, jų kreivumus ir nelygumus autorė taip pat atkūrė ne tiek iš nuotraukos, kiek pasidarydama gana tikslų popierinį brėžinį vietoje. „Senamiesčio sienos kreivos, kitaip sunku tiksliai išmatuoti“, – sako man ji, pasakodama, kaip daug ką teko perpiešti ant milimetrinio popieriaus. „Tik aiškiai besikartojančias plyteles atkūrinėjau iš nuotraukos“, – prideda.

Vidmanto Ilčiuko nuotr./ Eglės Ridikaitės darbai
Vidmanto Ilčiuko nuotr./ Eglės Ridikaitės darbai

Kalbantis su menininke, aiškėja ir adresų pasirinkimas. Visų pirma, ant drobių buvo perkeltos tos laiptinių grindys, kurios galėjo ant tų drobių sutilpti. Menininkė turi sukaupusi daug daugiau, ir, galbūt, net įspūdingesnių laiptinių fotografijų, pasiruošusi medžiagą, tačiau net Titaniko salės neturi tokių milžiniškų sienų sutalpinti ilgus užsisukančius koridorius ir plačius vestibiulius. O čia eksponuojamam atliktam darbui tikrai tinka apibūdinimas „titaniškas“, trukęs ne mažiau trejų metų.

Eglės Ridikaitės projektas labiau primena ne paveikslą, o, tarkim, dar ne fotografijos laikais botanikų pieštus nykstančius augalus, kuo tiksliau juos dokumentuojant.

Taigi, apie dokumentalumą, tikslumą, milimetrinius popierius kalbu ne veltui – tai ne tik smalsumo, „kaip padaryta?“ patenkinimas, bet ir patvirtinimas tokios retai pas mus pasitaikančios „dokumentinės tapybos“. Eglės Ridikaitės projektas labiau primena ne paveikslą, o, tarkim, dar ne fotografijos laikais botanikų pieštus nykstančius augalus, kuo tiksliau juos dokumentuojant. Nykstančios laiptinės diktuoja ir istorinį diskursą – Vilnius, jo architektūra, istorija.

Galerijoje Artifex gruodžio 27 d. atsidarė dar viena menininkės parodos dalis – ten eksponuojama drobė su taip pat plytelių grindimis, juokingai palopytomis, tačiau jau buvusiomis tos pačios galerijos grindimis, nė kiek ne autentiškomis, o gariūnmečio „euroremonto“ pavyzdžiu, šiuo metu likusiomis po gerokai madingesniu (parodinių erdvių tarpe) betono sluoksniu. Aktyvios rudos molio spalvos jos ilgai trikdė čia savo kūrinius eksponavusius menininkus, kol galiausiai prieš metus buvo paslėptos, kaip ir Titaniko plytelės. Atrodo, kam rūpi, kas čia buvo ir kodėl, tačiau šie pokyčiai pasakoja dar vieną istoriją – apie interjerų madas, apie mūsų grožio, funkcionalumo suvokimą, apie vis naujas savininkų kartas, kaip byloja ir senosios laiptinės, kuriose net dabar „racionalūs“ gyventojai dažnai vykdo savo euroremontus, sunaikindami ne tik plyteles, bet ir įdėdami šarvo duris vietoje senųjų raižytų autentiškų.

Šis Ridikaitės projektas tiek pat verčia smalsauti, domėtis kiekvieno namo istorija, kreipdamas mintis ir į sovietų atimtus didžiulius butus, paverstus proletarų komunalkėmis, sunaikintus, išvežtus daugiataučius senuosius Vilniaus gyventojus, jos lyg tapybos kūrinys iš Otar Iosseliani filmo „Mėnulio favoritai“. Nuolat pavagiamas (drobė brutaliai išpjaunama iš porėmio), mažėja ir mažėja, pamažu dūžta ir prabangaus porceliano servizo dalys. Laikas linkęs apgraužti ar net visai sunaikinti žmogaus rankų kūrinius, toks dėsnis, bet žmogaus rankos gali visa tai ir išsaugoti.

VIDEO: Eglės Ridikaitės kūryba

Menininkės atliktos grindų paieškos primena klaidžiojimą po Paryžių, dairantis pastatų, kuriuose kadaise veikė bordeliai – jie būdavo žymimi ne unifikuotais, o spalvotais namų numeriais. Tokį radus vis dar galima užsukti į laiptinę, greičiausiai išlaikiusią praėjusios Belle Époque ženklus, žvilgtelti į dulkinos prabangos pėdsakus. Panašu, kad to paties XIX-o amžiaus pabaigos ir šios nudyžtos Vilniaus laiptinių plytelės, bet tikslumą čia paliksiu istorikams, o tik pasakysiu, kad tokios paieškos tiek Paryžiuje, tiek mūsų Vilniuje susijusios su flâneur, urbanistinio pasaulio tyrinėtoju, tipažu, atkakusiu taip pat iš XIX-ojo amžiaus. Bet norėčiau grįžti prie tų spalvotų kiek nepadorių Paryžiaus namų numerių, grįžti dėl estetinių sumetimų. Ornamentiškumas, besikartojantys raštai ir motyvo serijiškumas, neabejoju, taip pat lemia menininkės tiriamų objektų pasirinkimą.

VIDEO: Eglės Ridikaitės kūryba

Nors Emilija Stepšytė straipsnyje „Erdvė pavargsta nuo žmonių vienišumo“ („Kultūros barai“, 2016 12) ir akcentuoja tuštumos jausmą, kuris „tiesiog plieskia iš Ridikaitės kūrinių.“ Kaip poetiškai teigia straipsnio autorė, „erdvė pavargsta nuo žmonių vienišumo: apsitrina laiptai, apsilaupo grindys, išsiterlioja sienos“, tačiau nesutikčiau (tačiau tai tik mano asmeninis matymas) – Ridikaitės kūriniai priešingai – nuolat pilni, dažnai numanomų ir net ne šiaip kokių gyventojų, o artimųjų, brangių, nesvarbu, esančių, ar jau pasitraukusių iš šio žemiškojo gyvenimo.

Butauto Barausko nuotr./ Eglės Ridikaitės darbai
Butauto Barausko nuotr./ Eglės Ridikaitės darbai

„Palikimas. Babutas skarialas“, už kurį ji tapo geriausia mugės „ArtVilnius 2014“ dailininke, toks pat dokumentalus, tikslus lyg istoriko projektas, tačiau išlaikantis ir begalinį žmogiškąjį gylį – prisiminimus apie močiutę, artimą žmogų, jos gyvenimo frgamentus, įpročius. Kaip rašo menotyrininkė Agnė Narušytė „...šiose skarelėse slypi ne tik Eglės prisiminimai apie savo konkrečią bobutę, bet visos kartos savastis. Tai jau kitas laikas, tikrai pasibaigęs. Žinai, kad pati tokių skarelių neryšėsi, net kai būsi bobutė. Prie to bendrumo įspūdžio prisideda ir atpažįstamas fabrikinės gamybos skarelių stilius. Tačiau šis komplektas yra tarsi unikali genų kombinacija – skirtingais metais, skirtingose vietose pirktos skarelės susidėjo į vieną kartoninę dėžutę – į vieną gyvenimą“.

Vidmanto Ilčiuko nuotr./ Eglės Ridikaitės darbai
Vidmanto Ilčiuko nuotr./ Eglės Ridikaitės darbai

Taip Ridikaitė per artimus žmones sujungia ištisas epochas arba kontinentus („Kitas kraštas,“ 289 x 349, drobė, aerozolis, silikonas, 2013, eksponuotas „POSTIDĖJA. ATSTATOMIEJI DARBA“I) , tačiau dažnai tarsi paraštiniu būdu. Jos asmeniškoji informacija pateikiama pavadinimuose, ji įrodo, kad šie kūriniai nėra vien menininkės – Vilniaus architektūros tyrėjos – žemėlapis. „Grindys, kurias matė Vilma, 209x355 cm, drobė, aerozoliniai dažai, silikonas, 2015, Pamėnkalnio g. 23/Aukų g. 5“, „Prie Liudo (įėjimas), 325x353 cm, drobė, aerozoliniai dažai, silikonas, 2016, Pamėnkalnio g. 23/Aukų g. 5“, lyg ir tuo pačiu adresu esantys, bet skirtingais bičiuliais „sušildyti“ vis kitaip nuspalvinti grindų plotai sako ne tik „atėjau, pamčiau, išėjau“, bet ir „sutikau artimą žmogų“. Laiptinės niekada nėra tuščios, kaip niekad nebus tuščia Algimanto Švėgždos nutapyta kėdė („Kėdė“. 1977). Ji naudota, aiškiai patrinta, turtinga prisiminimais, istorija, tušti tik niekieno nebuvę daiktai.

Visai aišku, kad daugelį laiptinių nurodė draugai, pažįstami, jos yra tam tikrose kultūros įstaigose. Ir tas šltas, familiarus pavadinimo tonas naikina skirtį tarp beaistrio archeologo, fiksuojančio lyg atkastų senosios Romos imperijos miestų turtingųjų namų grindis su gėlėmis, paukščiais ir ornamentais bei menininko-kūrėjo, praveriančio savo asmeninio pasaulio laiptinę. Viskas taip supinta, kaip pati miesto istorija – čia okupacija, gariūnmečio griovimai ir „remontai“, mes, mūsų tėvai, seneliai, net jei jie niekada negyveno Vilniuje.

Šis artimumo, jautraus asmeninio santykio leitmotyvas, jau ne paraštinis, sukoncentruotas toje pačioje VDA Artifex galerijoje eksponuotame diptike „Paskutinis susirinkimas“ (2011), kur vaizduojamas artimiausias žmogus – menininkės sūnus, pasipuošęs zuikio kauke ir uodegyte, stovintis prie aiškiai atpažįstamo daugiabučio lango su marga spalvota užuolaida. Kitas šio dipitiko kūrinys – ant nutrinto kilimo palei visą ilgą sieną. Sėdinčių žaislų „susirinkimas“.

Jei Paul Gavarni savo „Le Flâneur“ (1842) piešia kaip sustingusį poną, žvelgiantį į tolumą, panašiai stypso ir Ridikaitės zuikis „Paskutiniame susirinkime“, nusisukęs į langą lyg laukia kažko, lyg slepia veidą. Tas išaugtų žaislų susirinkimas atkreipia dėmesį į dar vieną per Ridikaitės drobes keliaujantį nuolatinį menininkės serialų veikėją, tokį pat urbanistinio pasaulio flâneur, mielai pasipuošiantį spalvotais margais atributais – laiką. Bet net jis čia neatrodo labai vienišas – viskas nyksta, praeina, tik jis tarsi amžinas, bet viskas yra kažkur čia pat, su mumis, gali skrolinti jo padedamas per šimtmečius. Gigantiška, lyg Titaniko sienas uždengę aerozolio dažų raštai, o kartu jauku, lyg draugų pokalbiai užsukus, tarkim, pas Jurgą („Prie Jurgos, 295x380 cm, drobė, aerozoliniai dažai, silikonas, 2016, Aguonų g. 7“). O jei negalite užsukti pas savąsias Jurgą ar Agnę, tai į parodą nueiti – būtina.

Parodą surengė „Contour Art Gallery“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

03:48
01:56
01:51

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Maistas