Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 2d. 18:55

Fantazijų problemos. Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“ galerijoje „Vartai“

Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“ 15min recenzija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“

Julijono Urbono kūryba yra svaigi ir lengvai paperkanti. Naujausioje jo parodoje „Planeta iš žmonių“, kaip ir kituose projektuose, žiūrovas susiduria su fantazija ir yra į ją įtraukiamas, jo vaizduotė kaitinama ir linksminama realių ir utopinių mechanizmų bei reiškinių. Istorija rodo, kad tokiu palankumu, kurio susilaukia šis menininkas, gali pasidžiaugti ne kiekvienas išradėjas ir fantazuotojas – kodėl taip yra? Ir ko mes galbūt neišskaitome brėžiniuose?

Galerijoje „Vartai“ Urbonas bando išrasti žmogaus egzistavimo scenarijų situacijai, kurioje žmogui vietos nebėra. Apokalipsė – mūsų baigtis, tai, kas jau vyksta ir tuo pat metu dar gresia. Pasaulio milijonieriai ruošiasi keltis į Mėnulį, kolonizuoti Marsą, užsidaryti už viešbučius prabangesniuose bunkeriuose ir kitaip gelbėtis nuo bet kurios artėjančios katastrofos. Siūlyti alternatyvas, prieinamas ne tik siauram turtingiausiųjų ratui, bando įvairios mokslininkų ir entuziastų organizacijos, keliančios žmoniją į dirbtines salas ant vandens arba tiesiog ieškančios būdų susitaikyti su pesimistiškiausiais likimo variantais. Urbonas nesileidžia nei į vienus iš šių debatų ir siūlo mus iššauti į kosmoso vakuumą, kur galėtume sukibti į vientisą naują planetą. Nesvarbu, gyvi ar mirę, bet išsaugoti.

Tai truputį sociopatiška pozicija, ir tuo pačiu – paradoksaliai humanistinė. Nors Urbonas visiškai ignoruoja tai, dėl ko žmonija stengiasi išlikti – mūsų emocinius išgyvenimus, sentimentinį paveldą, tarpusavio ryšius – jis tuo pačiu iškelia žmogų kaip paminklą pačiam sau, ir dar tokį unikalų, kad verta palikti jį kalbėtis su visata, paversti kosminio muziejaus eksponatu.

Kiekvienas žiūrovas gali tokiu pasijausti su galerijos darbuotojų pagalba – viso kūno skenavimo procesas primena bet kurį mokslinės fantastikos filmą, tačiau iš tikrųjų yra sąlyginai paprastas foto-procesas, išsaugantis jūsų atvaizdą ekrane. Tiksliau, trijuose – juose visi skenuoti lankytojai dreifuoja, atsitrenkia vieni į kitus ir bando sukibti į naują planetą. Dar yra fortepijonas, instaliuotas taip, kaip jis judėtų kosmose, ir keistos metalinės tvorelės. Estetika, aišku, chromuota, futuristinė, metalo ir mėlynų atspalvių, kaip išradėjo fantazijai ir priklauso.

Kaip ir daugumoje Urbono projektų, įspūdis – perteklinis ir keistas, keliantis abejonę pačios vizijos verte. Tai, kas pateikiama kaip prototipas, iš tikrųjų yra scenografija, o kalbant rimtomis temomis norisi kuo mažiau teatro. Kita vertus, iki tobulo absurdo tokia raiška irgi nepriauga – reikėtų kažkokios didesnės, dar labiau betikslės kvailystės, kad žmonių kūnų planeta virstu įtikinamu cirku.

Pradėdama šifruoti projektą svarsčiau, ar šiuolaikinių teorijų kontekste Urbono požiūris labiau optimistinis ar pesimistinis – kokia jo vieta futurizmo suvokimo spektre? Nepataikiau visiškai – šio menininko kūryba krenta į kažkokį kitą plyšį, kuriame turbūt atsiduria poetai, fantazuotojai ir duobkasiai. Jiems kyla idėjos, kurios visgi yra apie dabartį ir mus, bet neturi realaus ryšio su numatoma techno-ateitimi ir jos vystymusi. Gal dėl to, kad lengvai numanomi ir įmanomi sprendimai menininkui nėra įdomūs. Kaip, tiesą sakant, ir daugeliui mano jau minėtų ateities fantazuotojų. Jų planai – grandioziniai ir teoriškai nukreipti į gėrį, bet realiai siūlantys sunkiai įperkamus sprendimus mažai žmonių grupei. Urbonas iškelia iš pažiūros apolitišką situaciją, įmanomą turbūt tik grynoje fantazijoje. Gal dėl to ji tokia visuotinai patraukli – aplenkus bet kokią politinę schemą ar finansinį mechanizmą, Elono Musko vaizduotė uždaroma butelyje kaip džinas, yra pati geriausia pasaka.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“

Bet džinai, išleisti iš stiklainių, yra bejėgiai be kitos jėgos, diktuojančios savo norus. O norėdami žmonės turbūt atidėtų netgi apokalipsę – kad ir gyvenimo kokybės sąskaita, kad ir suvokdami, jog bendras planetos būvis be jų įsikišimo gerėtų. Gal tai ir yra kodas, kurio neišskaitome patraukliausiuose brėžiniuose: kad jie tokie smagūs tik tol, kol neįskaičiuojama jokia valdančioji jėga, jokia neišvengiama valia. Netgi planeta iš žmonių turėtų kažkurios žmonių valstybės vėliavą. Apie tai irgi reikia kalbėti – kitaip chromuotas fantazijos paviršius greitai pasidaro nebeįdomus.

Komentarai: 4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:21
20:23
01:49

Maistas