Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 25d. 20:00

Fotografas A.Vasilenko: „Kiekvienas mūsų turim savo Vilnių, bet mano Vilnius yra toks“

Andrej Vasilenko Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Andrejus Vasilenko

Fotografas Andrejus Vasilenko prieš penkerius metus pradėjo projektą „This is Vilnius“ („Tai yra Vilnius“): praėjusiais metais pristatė parodą, šią savaitę – ir knygą, kurioje, anot fotografo, toliau bandoma atsakyti į klausimą, koks yra šiandieninio Vilniaus identitetas ir kas jį formuoja.

Apie Vilniaus daugiasluoksniškumą, miesto euroremontą ir tai, kodėl kūrybai nepakanka internetinės erdvės, A.Vasilenko pasakoja 15min.

– Ar užaugai Vilniuje?

– Taip, aš vilnietis. Pase parašyta, kad gimiau Elektrėnuose, nes tuo metu tėvai ten gyveno, bet iš tiesų gimiau Vilniaus gimdymo namuose. Iki penkerių augau Elektrėnuose, o vėliau persikėlėm į Vilnių.

– Kokiame Vilniaus rajone užaugai, kur leisdavai laiką?

– Savanorių prospekte, vadinamojoje Krasnūchoje. Didžiąją laiko dalį pragyvenau ten. Kai tėvai pardavė butą, pradėjau gyventi savarankiškai ir gyvenau visur kur, bet, grįžus iš emigracijos Londone, vėl teko pagyvent tam pačiam rajone. Labai gerai pažįstu šitą vietą, nes ir visi mano draugai iš čia – pvz., geriausias vaikystės draugas Kirilas Glušajevas, su kuriuo ten leisdavom laiką. Tai, galbūt, irgi turėjo įtakos tam, kaip aš matau miestą. Gal svarbu ir tai, kad graffiti paišėm, nes tam nuolat reikia ieškoti lokacijų, stebėti miestą.

– Kaip keitėsi tavo santykis su Vilniumi? Ar jis tau visada atrodė savas, ar turėjot ir santykių duobių?

– Nemanau, kad miestui kaip struktūrai esu jautęs pyktį ar turėjęs kažkokių nuoskaudų. Penkerius metus pragyvenau Londone. Apie jį, pavyzdžiui, irgi daug visokių nuomonių – Londonas geras, Londonas blogas, Londonas toks ir anoks. Žmonės dažnai kaltina miestą, bet miestas kaip urbanistinė struktūra su tuo, dėl ko jie piktinasi, neturi nieko bendro: tai jau susiję su tuo, kokia sistema veikia, kokius žmonės sutinki ir kur patenki. Londonas, aišku, gali būti visoks, nes jis yra žiauriai didelis, ten labai daug konkurencijos ir jis, kad ir kiek pragyventum, vis vien lieka svetimas. Gal nebent po 20-30 metų gali sakyti, kad ten yra tavo vieta.

Vilniuje aš gimiau, gyvenau ir jį kaip miestą myliu. Dėl to jį ir fotografuoju. Tikrai ne dėl to, kad jis man nepatinka. Nors kai kurie kadrai žmonėms galbūt gali atrodyti niūresni, bet tai nėra niūrumas – tai tiesiog tai, kas mus supa.

– Kada pradėjai dokumentuoti Vilnių?

– Pati pradžia buvo dar studijų metais, kai pradėjau galvoti apie Vilnių ir jo identitetą. Vilniuje yra daug visokių sluoksnių: senamiestis, sovietmetis, dabartiniai nauji statiniai, įvairių tautybių žmonės, kurių įvairovė anksčiau buvo dar didesnė. Tai yra žiauriai įvairiapusiškas miestas. Gal tai ir kabina.

Studijų metais dariau diplominį darbą apie identitetą ir kultūrų maišatį. Filmavau statomus Valdovų rūmus, remontuojamą Barbakaną, kartu fotografavau draugo namų interjerą. Jo tėvai turi namus, kurie nesikeitė nuo sovietmečio – kažkas buvo remontuota, kažkas ne, bet ne iš esmės, ir viskas augo sluoksnis po sluoksnio. O kadangi jo tėvai dar ir buvę aktoriai, jie buvo prikaupę visokių statulėlių, suvenyrų, paveikslų... Tokie namai-muziejus. Tada norėjau kalbėti apie tai, kaip istorija klojasi sluoksniais ir kaip nereikia nuo jos bėgti, bandyti jos sufeikinti.

Paskui išvažiavau į Londoną, kur turėjau įvairiapusiškos gyvenimiškos patirties: dirbau ir indų plovėju, ir sodininko pagalbininku, ir baruose. Po pirmų trejų metų pradėjau dirbti komercinės fotografijos srityje, bet greitai supratau, kad tai ne mano sritis. 2014 m. su žmona nutarėm pabandyti grįžti į Lietuvą ir padarėm labai gerą sprendimą.

A.Vasilenko nuotr./A.Vasilenko projekto „This is Vilnius“ nuotrauka
A.Vasilenko nuotr./A.Vasilenko projekto „This is Vilnius“ nuotrauka

Vilnių pradėjau fotografuoti nuo pat pirmos grįžimo dienos. Tie momentai, kuriuos buvai primiršęs, išryškėja grįžus – pradedi pastebėti įvairiausius dalykus ir jais žavėtis. Nuotraukas kaupiau kompe, po kurio laiko nusprendžiau, kad reiktų sau pačiam susikurti page’ą, kur galėčiau tas nuotraukas padėti, ir jei kam nors bus įdomu, tai bus įdomu. Paskui tai išsivystė į ilgalaikį projektą. Dabar į „Facebooką“ daug nuotraukų nebededu ir galvoju, kad norisi iš to interneto išjudėti. Dėl to buvo rengiama ir paroda, ir knyga, kurios projektą finansuoja Kultūros taryba.

– Kodėl interneto nepakako? Kodėl reikėjo ir tradicinių projekto pristatymo elementų – parodinės erdvės, albumo?

– Nuotraukos neturi tiesioginės sąsajos viena su kita, tai nėra reportažinis projektas, bet jos turi seką, apjungiančią temą – norėjosi visa tai sudėti į archyvą, į knygą. Knyga suteikia visai kitą potyrį. Čia nuotrauką patyrinėji kitaip, nei scrollindamas „Facebooke“. Knygos sudarytojai – Gerda Paliušytė ir Gediminas Akstinas – albumą kūrė labai jautriai, taikliai. Dirbome kartu, bet daviau jiems laisvės, nes aš pats, kadangi prie projekto dirbu jau penkerius metus, kai kurių dalykų nebematau. Kaip miesto nebematai, kai jame ilgai gyveni, taip po kurio laiko nebematai ir savo darbų. Man norėjosi, kad knygos sudarytojai juos pamatytų šviežiom akim.

Man atrodo, kad knyga šiam projektui tinka labiausiai. Parodoje negali eksponuoti 300 nuotraukų, nes to tiesiog per daug. Daugoka rodyti ir 150 nuotraukų, kiek dabar yra albume. Parodoje būna 30-40 nuotraukų, o tai yra tik maža projekto dalis.

– Kokias Vilniaus akimirkas sieki užfiksuoti?

– Galbūt pakopijuosiu vieną fotografą, bet jis labai gerai apibūdino tai, kaip aš pats dirbu – tarp impulso ir sąmoningo suvokimo. Kadras atsiranda ne vien tik dėl loginio mąstymo. 50 proc. to yra intuicija.

Neturiu konkrečios linijos, negalvoju, kad mano projektui reikia tik tokių kadrų, tokios kompozicijos, tik tokio pastato. Ieškau to, kas yra įdomu, ir to, kas turi kitimo momentą, nes Vilnius sparčiai keičiasi: yra senų pastatų, naujų pastatų, keistų ir įdomių sprendimų, tiesiog gražių medžių ir gražių pastatų… Į projektą stengiuosi žiūrėti kaip į savotišką Vilniaus dienoraštį, kartu užduodamas klausimus, kas tas Vilnius iš tiesų yra, koks yra jo dabartinis identitetas ir kas jį formuoja.

Čia yra ir humoro, ir kritikos, ir romantikos – visko. Tai ganėtinai kinematografiškas ir subjektyvus projektas, nors savo kadruose bandau palikti erdvės žiūrovui. Bet fotografija, žinoma, visada yra subjektyvi. Nenoriu sakyti, kad Vilnius yra tik toks – kiekvienas mūsų turim savo Vilnių, bet mano Vilnius yra toks.

A.Vasilenko nuotr./Knyga „Tai yra Vilnius“
A.Vasilenko nuotr./Knyga „Tai yra Vilnius“

– Tavo projekte tų senamiesčio vaizdų, kuriuos įprastai esame linkę sieti su Vilniumi, nėra daug. Ar senamiesčio vengi, nes manai, kad jis jau prarado savo dvasią, ar dėl to, kad jis per daug išeskaluotas fotografijoje?

– Ir tai, ir tai. Bet iš esmės mano projektas prasidėjo dėl senamiesčio. Vilnius sovietinėse fotografijose dar buvo įvairesnis – tada visus naujus rajonus išfotkindavo – o paskui galėdavai rasti tik Onos bažnyčią, Katedrą, Senamiestį, gal dar kokius Sporto rūmus ir kelis kitus objektus. Būdavo sunku suprasti, koks tas Vilnius iš tiesų yra. Man buvo svarbu parodyti, kad Vilnius yra ne tik Senamiestis – dabar, kai miestas plečiasi, senamiestis pradeda užimti dar mažesnę dalį. O aplink vyksta labai daug įdomių dalykų.

Nėra taip, kad centro mano fotografijose visiškai nėra, aš jo vis kažkiek užkabinu. Bet kai su senamiesčiu jo restauracijos atžvilgiu buvo pradėta elgtis labai neteisingai, jis man prarado visą dvasią. Anksčiau jis dar būdavo fotografuojamas, bet dabar viskas jau yra perdažyta, viskas suvienodėję. Dabar buvau Venecijoj – visas miestas yra senas ir tu jauti, kad jis senas. Nes venecijiečiai moka savo miestą prižiūrėti taip, kad nepažeistų jų autentiškumo.

– Ar yra šiandien jau pasikeitusių Vilniaus vietų, kurių pasiilgsti?

– Tiesą pasakius, šiandien kaip tik pamačiau kažkieno įdėtą Reformatų parko nuotrauką, darytą vasarą. Neseniai buvau kavinėj šalia to parko ir žiūrėjau į ten dabar iškilusius smėlio kalnus – pagalvojau, blemba, gaila. Suprantu, ten visokios istorijos būta, bet šis parkas ilgą laiką buvo Vilniaus dalimi. Ir manau, kad galima buvo kažkaip išlaikyti parko struktūrą, išlaikyti bent dalį tos dvasios – architektūrą juk galima kombinuoti. Gaila, kad šios vietos nebeliko tokios, kokia ji buvo anksčiau.

A.Vasilenko nuotr./A.Vasilenko projekto „This is Vilnius“ nuotrauka
A.Vasilenko nuotr./A.Vasilenko projekto „This is Vilnius“ nuotrauka

Daug kas dingsta. Pavyzdžiui, Policijos pastatas Giraitės gatvėje. Galbūt jis kažką gąsdino, bet daug architektų apie jį pasisakė, teigdami, kad tuo metu sukurti tokių formų pastatą buvo drąsus sprendimas. Galbūt medžiagos ne pačios geriausios, bet tą architektūrą išnaudoti buvo galima. Tik niekas nenori to daryti.

Aišku, kad lengviau pastatyti naują, negu remontuoti seną, bet taip mes netenkam unikalių miesto žymių. Lieka tik tai, kas neutralu, kas niekam nekrenta į akis. Šiandien mieste yra daug euroremonto. Bet, sako, sovietmečiu viskas buvo vienoda – kodėl mes elgiamės taip pat? Kodėl bijom daryti drąsius sprendimus? Kodėl visi mūsų parkai pradeda atrodyti vienodai?

Tačiau projektas nėra vien tik apie tai. Jis kabina tą politinį momentą, aš turiu savo nuomonę, bet noriu pasilikti stebėtojo ir transliuotojo pozicijoje. Tapti medija tarp erdvės ir žmonių.

– Pastaruoju metu ypač pagausėjo iniciatyvų, siūlančių Vilnių pažinti kitaip. Kodėl, tavo manymu, būtent dabar suintensyvėjo poreikis susipažinti su kitokiomis miesto erdvėmis ir kitokiais naratyvais?

– Sunku pasakyti. Bet, man atrodo, natūralu norėti pažinti vietą, kurioje gyveni. Galbūt įtaką daro ir pasaulinės tendencijos – vien pasižiūrėjus į „Instagramą“ akivaizdu, kad miesto analizė populiari daug kur. Logiška, kad ir Vilniuje žmonės pradeda suprasti, kad miestas neapsiriboja vien senamiesčiu. Pavyzdžiui, jauni žmonės, gimę gerokai po Sovietų Sąjungos griūties, kokiais 2000-aisiais, išvis augo kitame kontekste ir, man atrodo, jiems smalsu sužinoti, kas mieste vyko iki jų.

A.Vasilenko nuotr./Knyga „Tai yra Vilnius“
A.Vasilenko nuotr./Knyga „Tai yra Vilnius“

Prie to prisidėjo ir tokios iniciatyvos kaip „Open House“ – čia, aišku, daugiau orientuojamasi į pastatų vidų, kas yra labai smagu, nes to dažnai pats nepamatysi. Mano galvoj irgi sukasi viena mintis. Norėčiau fotografuoti privačių Vilniaus butų interjerus. Reiktų nutarti, kaip tai įgyvendinti, nes tų butų yra labai skirtingų: kaip juos atrinkti, kuriuos rodyti, kurių ne? Bet būtų labai įdomu, nes nuo to, iš esmės, ir prasidėjo „This is Vilnius“.

Kokia, tavo akimis žiūrint, yra fotografijos vieta Vilniaus meno scenoje?

– Šiandien nemažai dėmesio skiriama modernistinei fotografijai, o šiuolaikinių fotografijos parodų yra labai mažai. Man keista, kad net ir Nacionalinėj dailės galerijoj ar Šiuolaikinio meno centre seniai nemačiau geros fotografijos parodos.

Šiuolaikinis menas dabar yra pilnas visko. Kai Venecijos bienalėje užeini į grupinę parodą, patenki į atrakcionų parką – nesakau, kad tai yra blogai, bet kartais jau atrodo too much. Kartais norisi šiek tiek atsitraukti ir skirti dėmesio subtilesnėms, „tradiciškesnėms“ formoms. Todėl siūlyčiau jauniems žmonėms, kurie fotografuoja, bandyti kažką daryti patiems, savo ruožtu tas parodas organizuoti.

– Kodėl to reikia?

– Paroda suteikia visiškai kitokį fotografijos pajautimą. Nes, pavyzdžiui, internete jau yra savi šablonai – nuotrauką tu dedi į jau sukurtą, suformatuotą galeriją, kurios keisti negali. Bet gavęs parodinę erdvę, neutralią baltą erdvę, gali daryti ką nori. Per dydžius, nuotraukų skaičių, per jų eiliškumą gali sukurti visai kitą naratyvą ir gerokai daugiau papasakoti apie savo projektą. Aš anksčiau pats galvodavau, kad gal užtenka tik interneto. Bet kol neatsispausdini nuotraukos, nepasikabini jos ant sienos, nesupranti, kaip tai svarbu. Mes ir taip per daug sėdim telefonuose ir internetuose, kad dar ir parodos taptų internetinėmis.

– Kas toliau laukia „This is Vilnius“ – ar albumas yra paskutinis taškas, ar projektas bus tęsiamas toliau?

– Manau, kad tai yra vieno etapo pabaiga ir kito pradžia. Projektą ir Vilniaus dokumentavimą aš tęsiu – galbūt ne taip intensyviai, nes norisi ir kokį nors kitą projektą sukurti, bet viskas su knyga nesibaigia. Nežinau, kiek man tai išeis, kiek leis gyvenimo aplinkybės, bet fotografuoti Vilnių, jei tik to nori, galima kad ir visą gyvenimą. Nes miestas keičiasi ir keisis. Tam nėra pabaigos.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas