Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 27d. 17:00

Fotomenininkė Irena Giedraitienė: „Fotografija – mano likimas“

Fotografė Irena Giedraitienė Interviu
Gedimino Kajėno nuotr. / Fotografė Irena Giedraitienė
Irena Giedraitienė (g. 1935) – bene vyriausia Lietuvos fotografė, su fotoaparatu nesiskirianti jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Nors visą gyvenimą dirbo kitus darbus, tačiau, kaip pati teigia, būtent fotografija buvo jos džiaugsmo, kūrybos bei vidinio tapsmo laboratorija.

Fotografės darbai – tai pasakojimas apie žmogaus šeimą – lyriškai, romantiškai, intymiai. Daugelis jos temų yra nebaigtos, turi tik pradžios, tačiau ne pabaigos datas. Vadinasi, Irenos užsispyrimas, padėjęs tiek sovietmečiu, tiek Nepriklausomoje Lietuvoje jai išlikti fotografijoje, ir šiandien skatina eiti savo kukliu, bet ryškiai pramintu taku.

– Ne vienus metus domiuosi Lietuvos fotografija ir per tą laiką kalbinau keliolika fotografų, savo kūrybos kelią pradėjusių dar sovietmečiu. Tačiau jūs šioje kompanijoje esate viena pirmųjų moterų. Susidaro įspūdis, kad fotografija anuomet buvo labai vyriškas užsiėmimas.

– Išties vyrų fotografų anuomet buvo gerokai daugiau. Į Kauno fotoklubą įstojau 1968 metais, tuomet čia sutikau ir keletą moterų. Deja, šiandien jų pavardės išsitrynė iš atminties. Pirmoje fotoklubo organizuotoje parodoje 1969 m. iš moterų dalyvavau tik aš viena.

Beveik visą gyvenimą dirbau Žemės ūkio statybos projektavimo institute Kaune. Dalį algos skirdavau fotografijai: juostoms bei medžiagoms. Darbe buvau vadinama fotografe, o tarp fotografų – inžiniere. Šiam savo pomėgiui galėjau skirti tik laiką po darbo, pietų pertraukas, sekmadienius, mat tuomet dar buvo dirbama ir šeštadieniais, ar atostogas. Ir tai buvo labai sudėtinga. Juk norint išties kažką nuveikti, reikia į tai pasinerti visa galva, skirti daug laiko, o ne tik priebėgom, atsitiktinai… Negalėjau fiksuoti ir reikšmingų renginių, kasdienybės įvykių, todėl mano fotografijų archyve žmonės yra daugiausia šeimos ir namų aplinkoje, pajūryje, gatvėse bei šventiniuose renginiuose.

Darbe buvau vadinama fotografe, o tarp fotografų – inžiniere.

Kauno fotoklubas, vėliau Fotomenininkų draugija, rengdavo reguliarius susirinkimus, kuriuose kolegos vieni kitiems draugiškai rodydavo savo darbus, juos aptardavo, o geriausius rekomenduodavo siųsti į parodas šalyje bei užsienyje. Čia buvo labai svarbu dalyvauti ir būti matomai. Tačiau kai tavo kasdienė veikla nėra susijusi su fotografija, o po darbo reikia skubėti namo rūpintis vaikais, tuomet atlaikyti konkurenciją yra sudėtingiau. Štai kodėl dauguma moterų, dalyvavusių fotoklubo bei draugijos veikloje, galiausiai liko fotografijos istorijos paraštėse. Norint išlikti fotografijos pasaulyje reikėjo nepaprasto užsispyrimo, atkaklumo ir tikėjimo savimi. Kadangi nuo jaunystės buvau sportininkė, valios ir atkaklumo man netrūko. Atvirai sakant, aš gyvenau tarp savo negatyvų ir nuotraukų. Tačiau kūrybine veikla nebūčiau galėjusi užsiimti ir be mamos bei uošvienės pagalbos, kurios, man befotografuojant ar namie spausdinant nuotraukas, rūpindavosi dukromis.

1969 m. gruodžio mėnesį oficialiai buvo įkurta Lietuvos fotomeno draugija. Į ją įstojau jau kitų metų vasarį. Buvau tarp pirmųjų moterų – mano nario pažymėjimo numeris – 40.

– Skirmantas Valiulis yra rašęs, kad I. Giedraitienė, „galima sakyti, buvo viena kovotoja vyrų apsuptyje, gerbiama ir vertinama, bet konkurenciją turėjo atlaikyti lygią, vyrišką“. Kaip ta konkurencija pasireikšdavo?

– Kad mane pastebėtų ir pripažintų, turėjau padaryti šiek tiek įdomiau, nei padarydavo vyrai – juk būtent jie vertindavo visus darbus. Tokiu būdu, žymiai vėliau, iš kolegų Vilniuje sulaukdavau konkrečių prašymų pateikti vieną ar kitą jiems jau žinomą mano fotografiją eksponavimui parodose ar publikavimui albumuose. Tiesa, konkursuose bei parodose dalyvaudavau ir savo pačios iniciatyva ar kolegų iš kitų kraštų pakviesta.

Kad mane pastebėtų ir pripažintų, turėjau padaryti šiek tiek įdomiau, nei padarydavo vyrai – juk būtent jie vertindavo visus darbus.

Konkurencija buvo tartum savaime suprantama, nes vyrų buvo dauguma. Kita vertus, kaip konkuruoti su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su fotografija? Juk gavę redakcijų užsakymus, šalia tiesioginės užduoties fotografai galėjo pasidaryti ir kažką sau. Galimybės keliauti, susitikti, bendrauti jiems visuomet atverdavo ir daugiau galimybių fotografuoti. Pati tokių sąlygų neturėjau, todėl ir jokiose kovose nedalyvavau – nebuvo tam nei laiko, nei noro. Visą savo laisvą laiką skyriau fotografijai. Ji tapo mano dvasiniu poreikiu ir net būtinybe.

– Ar anuomet į fotografuojančią moterį nebuvo žiūrima kreivai, nesulaukdavote priekaištų, kad moters vieta virtuvėje, o ne su fotoaparatu rankose?

– Nieko panašaus nesu patyrusi. Apskritai fotografuojančių moterų tuomet buvo labai nedaug, tad į tokias buvo žiūrima smalsiai, o žmonės mielai sutikdavo fotografuotis. Užtekdavo vien akių kontakto, kad suprastum, jog fotografavimui neprieštaraujama. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mačiau ne kreivus žmonių žvilgsnius, bet jų šypsenas, jutau geranoriškumą. Tiesa, tokia nuostata, jog moters vieta virtuvėje, Lietuvoje išties egzistavo. Tad norint užsiimti fotografija reikėjo gerokai didesnių pastangų.

Vėliau iš Čekoslovakijoje leidžiamo žurnalo „Revue fotografie“ sužinojau, kad pasaulyje yra daug moterų fotografių, kurių darbai vertinami lygiai su vyrų darbais. 1970 m. viena mano bendradarbė, nuvykusi į Čekoslovakiją, slapta šio žurnalo redakcijai nuvežė ir dvi mano nuotraukas. Taip mano kūryba atsidūrė šio leidinio puslapiuose tarp kitų pasaulio moterų darbų. Žurnalo redaktorė Daniela Mrázková vėliau labai simpatizavo ir palaikė visus Lietuvos fotografus.

– Kritikai dažnai pabrėžia jūsų fotografijų moteriškumą, romantiškumą. Bet ką tai reiškia? Kuo moteriškas požiūris fotografijoje skiriasi nuo vyriško? Juk Romualdo Rakausko fotografija irgi dažnai yra lyriška, bet niekas jos nevadina moteriška.

– Taip, taip… Jeigu nuotraukose justi daugiau emocijų ar švelnumo – tai jau moteriška… R.Rakauskas fotografavo, kaip jautė – toks buvo jo matymas, požiūris, ir šia prasme mes labai giminingi. Beje, mano institutas ribojosi su pastatu, kuriame buvo įsikūrusi „Nemuno“ redakcija – čia ilgą laiką dirbo Romualdas. Pietų pertraukų metu dažnai pas jį užsukdavau ir rodydavau naujausias savo nuotraukas. Ne vieną mano kontrolinį darbą jis pasikabindavo ant lentos darbo kabinete. Kaip tik jam pirmajam parodžiau ir nuotrauką „Vestuvių vakaras“, kuri 1975 m. buvo apdovanota „World Press Photo“ pirmuoju prizu „Aukso akis“ bei aukso medaliu. Prieš tai šį darbą Romualdas buvo nuvežęs kolegoms į Vilnių. Antanas Sutkus pranašingai numatė, kad ši fotografija atneš man tarptautinių laurų.

Kritikai mano darbams priskiria lyrišką stilių, romantišką braižą. Ir tai labai natūralu, juk nuotraukomis fotografas, visų pirma, rodo savo emocijas, savo požiūrį į pasaulį. Jei jis optimistas, tai ir nuotraukos šviesios, džiugios, o jei niūrus ar liūdnas – tai ir darbuose matyti. Vis dėlto, sakyčiau, kad visi mano kartos fotografai, kiekvienas savaip, buvo romantikai.

Irenos Giedraitienės nuotr./Gyvasis kalnelis, 1957
Irenos Giedraitienės nuotr./Gyvasis kalnelis, 1957

– O kaip nutiko, kad susidomėjote fotografija?

– 1954 m. iš gimtojo Panevėžio atvykau į Kauną, kur pradėjau studijuoti Politechnikos instituto Statybos fakultete. Pirmajame kurse vyrų gimnastikos treneris Vytautas pasikvietė pažiūrėti, kaip ryškinamos juostelės ir spausdinamos nuotraukos. Mane iškart užbūrė šis procesas. Nuo tada visam gyvenimui ir likau pakerėta fotografijos.

Pradžioje fotografavau skolintu aparatu. Beje, keletas draugių sakė turinčios mano darytų jų portretų iš 1954 m. Kadangi pati tų negatyvų neturiu, negaliu to užtikrintai tvirtinti. Todėl savo kūrybos pradžia laikau 1955 metus. Kursiokės vis sakydavo: „Tu fotografuok, o mes už tave atliksime mokslo darbus…“ Taip aš ir pradėjau nuo savo artimiausios aplinkos: iš pradžių fotografuodavau tėvus, drauges, kursiokes, vėliau bendradarbius. Fotografavau, kaip jutau – intuityviai. Jokių peizažų ar buities detalių – nuo pat pradžių mane domino išimtinai žmonės ir jų portretai. Dėl fotografijos daug ko teko atsisakyti, bet mano gyvenime ji buvo vienas didžiausių džiaugsmų, o nuotraukų spausdinimas – savotiška terapija, poilsis, nusiraminimas, kūrybinių atradimų laboratorija.

Vėliau panašius jausmus patirdavau ir sode. Tai buvo ne tik galimybė šį bei tą užsiauginti, bet kur kas svarbiau – prisiliesti prie žemės, stebėti besikeičiančią gamtą. Čia irgi fotografuodavau – daugiausia artimuosius gamtos fone. Viena mano temų, kurią tęsiu iki šiol, yra apie augalus bei jų faktūrą. Tad fotografija ir sodas buvo labai asmeniška ir intymi mano pačios tikrovė.

Fotografijos mokiausi iš užsienio žurnalų, o čekų „Revue fotografie“ tapo pagrindiniu meninės ir net teorinės informacijos šaltiniu. Varčiau fotografijų albumus, lankiau parodas, o juostelių ryškinimo bei nuotraukų spausdinimo paslapčių sėmiausi iš Mikulino knygos „25 fotografijos pamokos“ rusų kalba. Tad esu savamokslė fotografė, kaip ir visi kiti mano kartos Lietuvos fotografai. Didelę pagarbą iki šiol jaučiu maestro Povilui Karpavičiui, kuris išpranašavo man sėkmę fotografijoje, visuomet psichologiškai palaikė ir skatino dirbti, siekti, nesustoti, tikėti savo sėkme. Artimi ir bičiuliški santykiai su Latvijos fotomenininkais leido prasimušti ir į tarptautinius fotomeno salonus.

Fotografijos gyvenimą stebėjau iš labai arti, mat dirbau viename darbo kambaryje su inžinieriumi elektriku, fotografu Viliumi Jasinevičiumi, vadovavusiu Kauno fotoklubui. Tai jis 1966 m. mane pakvietė dalyvauti ir pirmoje parodoje, kurios tema – „Vaikai“. Paroda vyko mūsų instituto patalpose, o joje savo darbus rodė daugelis tuometinių Lietuvos fotografų.

– Tačiau savo pirmąją fotografijų seriją padarėte gerokai anksčiau?

– Taip. 1956 m. Maskvoje vyko Tautų spartakiada, į kurią suvažiavo gimnastai iš visos Sovietų Sąjungos. Mes turėjome dalyvauti ne pačiose rungtyse, bet masinėse scenose, atidarant ir uždarant spartakiadą. Tad visą mėnesį po atviru dangumi, šalia kažkokių garažų, didelių pastatų, tarp statybų bei stadione, gausybė jaunų žmonių treniravosi, atlikdami įvairius gimnastinius judesius bei choreografiją.

Spartakiadoje galutinai įsitikinau, kad su fotografija nesiskirsiu visą gyvenimą – ji mane galutinai užbūrė… Tai buvo mano likimas.

Išvykdama iš Kauno nusprendžiau Maskvoje įsigyti fotoaparatą, tad nieko nedelsdama tą ir padariau. Ir tai, kaip paaiškėjo netrukus, buvo mano išsigelbėjimas… Pasirengimas spartakiadai vyko vasarą po labai didelio egzaminų sesijos krūvio, o Maskvoje kasdien po šešias valandas treniruočių… Nors reguliariai gaudavome maitinimą, gyvenimo sąlygos taip pat buvo labai geros, tačiau po vienos medicininės apžiūros dėl aukšto kraujo spaudimo man paskyrė dešimties dienų poilsį. Ir ką gi veikti? Viena juk nebūsiu… Tad aš ir toliau su savo komanda vaikščiojau į treniruotes, tik dabar jau kaip fotografė. Iš pradžių fotografavau labai nedrąsiai: pirmuosius kadrus stadione užfiksavau iš toliau ir aukščiau. Paskui išdrąsėjau ir ėmiau vaikščioti tarp besitreniruojančių gimnastų. Visi buvo labai geranoriški: pamatę mane su fotoaparatu jie mielai pozuodavo, šypsodavosi, net paprašydavo juos nufotografuoti. Tai buvo lyg žaidimas, pramoga, jaunystės proveržis… Ir man tai labai patiko. Netrukus įsigijau visą reikiamą techniką bei medžiagas fotografijų spausdinimui ir padariusi nuotraukas dovanodavau jas dalyviams. Jie labai džiaugėsi, nes galėjo iš spartakiados išsivežti atminimą. Kai kuriose šios serijos nuotraukose ir pati esu nufotografuota – duodavau kam nors fotoaparatą, o pati su draugėmis pozuodavau kokį gimnastikos triuką.

Visą Tautų spartakiados seriją eksponavau praėjus penkiems dešimtmečiams nuo jos padarymo – personalinėje savo 70-mečiui skirtoje parodoje, 2010 m. vykusioje Panevėžio fotografijos galerijoje. Paroda sulaukė nemažo pasisekimo, o kolegos negailėjo šiltų žodžių. Sovietmečiu šios fotografijos buvo tartum savaime suprantamos, tačiau Nepriklausomybės laikotarpiu „Tautų spartakiados“ serijos vengiau, nedemonstravau dvejodama, kad kažkam tai gali pasirodyti tartum anų laikų ilgesys. Tačiau man šios nuotraukos daugiau kalba ne apie socialistinę santvarką, bet apie mano pačios jaunystę ir gyvenimo džiaugsmą.

Spartakiadoje galutinai įsitikinau, kad su fotografija nesiskirsiu visą gyvenimą – ji mane galutinai užbūrė… Tai buvo mano likimas.

Irenos Giedraitienės nuotr./Šypsena. Iš serijos „Tautų spartakiada“. Maskva, 1956
Irenos Giedraitienės nuotr./Šypsena. Iš serijos „Tautų spartakiada“. Maskva, 1956

– Jūs baigėte statybos inžinerijos mokslus ir visą profesinį gyvenimą praleidote projektuodama, tačiau fotografijose architektūros beveik nėra arba ji tėra fonas. Kodėl?

– Lietuvoje nevyko grandiozinių statybų. Kita vertus, ši tema buvo išnaudojama ir propagandai, todėl aš nenorėjau tame dalyvauti. Užteko ir to, kad visą gyvenimą projektavau žemės ūkio paskirties bei administracinius objektus. Darbe mėgau išmokti kažko naujo, todėl su džiaugsmu imdavausi darbų, kurių kiti atsisakydavo. Nors pagal specializaciją buvau konstruktorė, tačiau mūsų skyriuje labai trūko architektų. Todėl ne vienus metus dirbau ir architekte, rengiau ir stambesnių objektų genplanus. Teko projektuoti kelius bei vertikalinį planiravimą, pastarasis tuo metu buvo naujovė. Tai buvo mano darbas. Na, o fotografija – viskas, kas po to.

Savo darbo kasdienybėje po ranka niekada neturėdavau fotoaparato. Pamenu, kartą buvo atnaujinamas mūsų instituto pastatas ir lange priešais darbo stalą išvydau dažytoją. Jau kitą dieną į darbą atsinešiau fotoaparatą ir tą besišypsantį darbininką nufotografavau. Laiko stygius vertė mane planuoti, kada ir kur fotografuosiu. Specialiai pasiėmusi į darbą fotoaparatą per pietų pertraukas eidavau į Kauno ąžuolyną ar Laisvės alėją – taip gimė ciklas „Ąžuolynas“ bei dalis serijos „Langas“.

Sykį Fotomeno draugija gavo užsakymą visuomeniniais pagrindais padaryti įvairių profesijų darbo pirmūnų portretus, kurie buvo kabinami garbės lentose. Rinkausi fotografuoti darbininkus, medikus, mokytojus – įvairių specialybių žmones, dirbusius dviem pamainom, mat pati galėjau fotografuoti tik po darbo valandų. Gaila, tačiau maždaug prieš penkiolika metų visus tuos negatyvus išmečiau, manydama, kad niekam tai nebebus įdomu. Man buvo skaudu laikyti tą didžiulę krūvą negatyvų suvokiant, kad laiko ir jėgų prie jų prieiti jau nebeturėsiu. Tačiau dabar gailiuosi, mat laikas fotografijose atskleidžia ir išryškina tai, kas savo metu atrodė nereikšminga ir įprasta. Galų gale, juk kiekvienas tų žmonių buvo unikalus ir išskirtinis tipažas…

Fotografuodama Kauno miestą ir jo žmones eidavau visur, kur mane pakviesdavo arba pati sugalvodavau. Esu fotografavusi ir Kauno 37-osios profesinės mokyklos užsiėmimus bei praktikantus Dirbtinio pluošto gamykloje. Anuomet neaplenkiau ir Juliaus Janonio vardo popieriaus fabriko, kuriame darbavosi daug moterų.

Mano kartos fotografams, dabar jau veteranams, teko dirbti atšilimo laikotarpiu, kai iš dalies buvo atlaisvinta idėjų raiška.

– Kuo, jūsų manymu, sovietmečiu išsiskyrė Lietuvos fotografija?

– Sovietmečiu kūrusius fotografus valdžia skatino palankiai pristatyti šalį ir šlovinti socialistinę santvarką. Meninio įtaigumo esmė buvo grindžiama fotografijos dokumentiškumu bei apibrėžta idėja. Fotoreportažas tuomet buvo paskelbtas pagrindiniu fotografijos žanru, o toleruojamos ir net skatinamos tematikos – miesto atstatymai, žemės ūkio pirmūnai, naujosios statybos.

Mano kartos fotografams, dabar jau veteranams, teko dirbti atšilimo laikotarpiu, kai iš dalies buvo atlaisvinta idėjų raiška. Tuo laikotarpiu fotografus siejo gimtojo krašto tematika, humanistinė pasaulėjauta, poetika grindžiami stilistiniai ieškojimai, pasitelkiant ir vaizdines metaforas, socialiniai santykiai, psichologinis portretas. Visa tai atspindėjo idealizuotą požiūrį į tikrovę. Mes siekėme, kad visa kūryba, kaip dokumentas, turėtų išliekamąją vertę. Dar buvo gyva karta, gimusi, užaugusi ir gyvenusi prieš karą, tarpukariu. Šių žmonių žvilgsniai, laikysena, net drabužiai nepaprastai skyrėsi nuo gimusių ir brendusių sovietmečiu.

Lietuvos fotografijos išskirtinumą lėmė tai, kad kūrėjai nuosekliai fiksavo savo krašto žmogų, gamtą bei tradicijas. Daugelis fotografų buvo kilę iš vienkiemių, sodžių, todėl čia jie sugrįždavo lyg į savo vaikystę, ieškodami anksčiau įsiminusių tipažų. Sovietmečiu mes buvome ir labai apriboti, todėl natūraliai daugelis temų susijusios su savu kraštu. Štai todėl mūsų fotografiją ir galima pavadinti labai lietuviška ir tai, neabejotinai, buvo jos veidas. Dabar galime tik džiaugtis šiais darbais, nes per tą laiką pasaulis smarkiai pasikeitė.

Aš buvau miesto žmogus, o kadangi mane ribojo kasdienis darbas, kaimo tematikos, išskyrus vieną laidotuvių seriją, mano archyve beveik ir nėra. Dabar gailiuosi, kad tiek nedaug esu padariusi Panevėžio turgaus fotografijų – juk būtent čia netrūko nei įdomių tipažų, nei scenų, nei siužetų.

– Bet juk turgaus temą buvo „nusavinęs“ Aleksandras Macijauskas, o tarp fotografų gyvavo nerašyta taisyklė – nelįsti į kito temas.

– A. Macijauskas turgaus temos „nenusavino“, tik labai daug ir aktyviai fotografavo. Sekmadieniais, turgaus dieną, jis važiuodavo fotografuoti į įvairius Lietuvos miestelius ir sukūrė puikią, nepakartojamą seriją „Lietuvos turgūs“.

1969–1970 m. ir aš kelis kartus fotografavau turgų Panevėžyje, o 1976 m., brežneviniu laikotarpiu, kuomet viskas staiga pabrango kelis kartus – Rygoje. Būtent čia fotografuodama girdėjau replikas: „Ar Amerikai norite parodyti, kiek gausiai visko turime?“ Vieni prekiautojai man šypsodavosi, kiti demonstratyviai nusisukdavo. Ši serija man labai patiko ir mielai ją rodydavau parodose. Tiesa, iki šiol toli gražu ne visi kadrai išvydo dienos šviesą. Viliuosi, kad ateityje anūkas Vytautas šį darbą padarys už mane.

– Ar savo pačios svarbiausia tema laikote vestuves?

– Dažniausiai vestuvių fotografavimui mane kviesdavo pažįstami ar bendradarbės. Pinigų iš jų neimdavau – man tiesiog buvo įdomu tai daryti. Esu fotografavusi kiek daugiau nei dešimt vestuvių.

Kartais savaitgaliais nueidavau ir prie Kauno rotušės, kur vykdavo jaunųjų surašymai, ar tiesiog senamiestyje pamačiusi vestuvių palydą nusifotografuodavau kai ką sau. Tad gal ir galima teigti, kad tai tapo išskirtine mano tema, su kuria dirbau maždaug dešimt metų nuo 1970-ųjų.

Svarbią vietą mano kūryboje užėmė vestuvių nuotraukos, kuriose jaučiamas švelnumas, meilė, džiugesys.

– Paprastai vestuvės yra skirtos asmeniniams albumams, tai intymus, labai asmeniškas gyvenimo įvykis. O kartu ir banalus, nes siužetai jame dažnai yra pompastiški, netikroviški, surežisuoti. Ką jums pačiai buvo svarbu čia užfiksuoti?

– Svarbią vietą mano kūryboje užėmė vestuvių nuotraukos, kuriose jaučiamas švelnumas, meilė, džiugesys. Mano nuotraukos skyrėsi nuo tų, kurias paprastai matome šeimos albumuose. Kas jose vaizdą paverčia menu? Vienas svarbiausių dalykų – tai kadro kompozicija. Apgalvotai konstruodavau vaizdą, kuriame reikšmingas vaidmuo tenka skirtingiems simboliams, o dėl jų fotografijose atsiranda siužetiškumo lygmuo. Dažniausia tie simboliai būdavo įprasti: saulė, kelias, tiltas – kurie tartum nurodo jaunavedžių laukiantį gyvenimo kelią. Taip pat pasirinkdavau ir dinamiškus, nenuobodžius rakursus, be tradicinio fiksavimo akių lygyje. Pavyzdžiui, tiltu žingsniuojančią vestuvių procesiją iš paukščio skrydžio arba nuotaką, žvelgiančią žemyn į objektyvą iš besisukančios karuselės. Forma yra neatsiejama meninės fotografijos dalis. Per ją galima patirti estetinį, o kartu ir emocinį poveikį. Tačiau ir tai – dar ne viskas: forma tik saugo turinį. 1977 m. Jurbarke bendradarbės vestuvėse teko užfiksuoti Lietuvoje jau apnykusias vestuvių tradicijas – piršlio korimą, jaunuosius persirengėlius. Tai papročiai, vertingi tiek istoriniu, tiek ir meniniu požiūriu.

Aš rengdavau namų darbus: planuodavau, kur jaunavedžius nusivežti, ką su jais daryti, kokioje aplinkoje fotografuoti. Kiti siužetai vykdavo savaime, tad svarbiausia būdavo juos pastebėti ir spėti sustabdyti lemiamu momentu.

Irenos Giedraitienės nuotr./Kurpaitė. Iš serijos „Vestuvės“. Kaunas, 1991
Irenos Giedraitienės nuotr./Kurpaitė. Iš serijos „Vestuvės“. Kaunas, 1991

Žinoma, mano pačios bei jaunavedžių fotografiniai poreikiai skyrėsi. Jiems reikėjo gražių vaizdų atminimui, daugiausia pozuojamų kadrų. Aš ieškojau įvairių jaunųjų, svečių bei muzikantų nuotaikų, įdomių situacijų, netikėtų scenų. Fotografuodama stengiausi likti nepastebima, todėl daugiausia dirbau reportažiniu būdu. Ir iškart taikiau į parodinius darbus, nors bendradarbės juokais priekaištaudavo: „Tu fotografuok žmonėms, o ne sau, daryk tai, ko jiems reikia.“ Beje, iki šiol bendrauju su keliomis moterimis, kurių vestuves fotografavau, ir jos stebisi, kad vis ištraukiu dar nematytų jų pačių vestuvių nuotraukų…

Dirbdavau su dviem fotoaparatais, nes iš kelių fotografų patirties žinojau, kad jei kažkas blogo nutiktų vienam aparatui, tai bent liktų nuotraukų kitame. Per vienas vestuves išfotografuodavau po dvi tris juosteles: dabartiniu skaitmeninės fotografijos supratimu tai labai mažas kiekis. Tačiau atranką aš darydavau dar prieš paspausdama mygtuką. Fotografo užduotis – pamatyti prieš įvykiui įvykstant, nuspėti jį, o tada išlaukti, kol tai nutiks. Tam būtina intuicija ir kantrus stebėjimas – bene svarbiausi fotografo „ginklai“. Pasaulis nuolatos kinta, todėl ir fotografo galvoje, jo matyme viskas turi keistis labai sparčiai. Juk staiga tavo sugalvota scena gali subyrėti į šipulius, todėl privalai staigiai rasti naują priėjimą prie kardinaliai pasikeitusių aplinkybių.

Taip pat svarbu laiku atsidurti tinkamame taške, iš kurio tas įvykis geriausiai atsiskleidžia. Todėl fotografas iš anksto turi žinoti, ko jis nori, ką siekia įamžinti. Nors, žinoma, visuomet išlieka ir galimybė netikėtumui, nenumatytam siužetui – tokie yra patys įdomiausi, nors juos ir lengviausia pražiopsoti.

Laidotuvėse daug kas panašu, kaip ir vestuvėse, kur renkasi giminės, draugai, kaimuose ir kaimynai, tik nuotaika visiškai kita.

– Jūsų archyve yra ir dar viena tema iš šeimos gyvenimo – laidotuvių fotografija. Visa tai iš to meto, kai dar gyvavo tradicija į laidotuves kviestis fotografą?

– Šios temos aš nemėgau, bijojau lavonų ir kapinių, todėl emociškai fotografuoti buvo sunku. Paprastai ir čia mane prikalbindavo bendradarbiai, todėl negalėdavau jiems atsakyti sunkią valandą. Štai kodėl laidotuvių fotografavau labai nedaug, rodos, šešias ar septynias.

Laidotuvėse daug kas panašu, kaip ir vestuvėse, kur renkasi giminės, draugai, kaimuose ir kaimynai, tik nuotaika visiškai kita. Tuomet dar egzistavo tam tikra tradicija, įprasti siužetai, kuriuos ir reikėdavo nufotografuoti. Vienas tokių laidotuvėse – giminių fotografavimasis prie mirusiojo. Visuomet ieškojau savito požiūrio, bandydama perteikti žmonių netekties skausmą, liūdesį. Tie vaizdai labai iškalbingi ir gilūs.

Tačiau laidotuvių fotografijos savo emocija gerokai skiriasi nuo vestuvių. Niekas nenori į jas žiūrėti ar rodyti kietiems. Nepaisant to, žmonėms būdavo ramiau, kad kažkas užfiksuoja paskutines akimirkas su jiems brangiu žmogumi. Tad čia atsiskleidžia nuotraukos, kaip prisiminimo, paskirtis. Atmintis – amžinoji gyvybė, o fotografija – vienas iš būdų išsaugoti atminimą.

Irenos Giedraitienės nuotr./Atsisveikinimas. Iš serijos „Laidotuvės“. Lazdijų r., 1973
Irenos Giedraitienės nuotr./Atsisveikinimas. Iš serijos „Laidotuvės“. Lazdijų r., 1973

– Ar šias fotografijas sovietmečiu viešai rodėte?

– Vestuves – taip, o laidotuvių – ne. Tam buvo kelios priežastys. Viena – tai religiniai motyvai, kurie laidotuvėse buvo neišvengiami. Kryžiai, bažnyčia, kunigas – to rodyti viešai nebuvo galima.

Antras motyvas – tai liūdesio emocija. Juk anuomet visais įmanomais būdais buvo propaguojamas optimizmas. Maestro P.Karpavičius pasakojo, kaip jis buvo priverstas fotografuoti darbininkus: apskurusius, suvargusius apvilkdavo savo švarku, kad jie gražiau atrodytų, nes kitokių fotografijų paprasčiausiai nespausdindavo. O ką jau kalbėti apie paprastų žmonių, o ne politikų, laidotuves.

– Ar gyvenime oficialiai niekuomet taip ir nedirbote fotografe?

– Dirbdama Žemės ūkio statybos projektavimo institute buvau gavusi pasiūlymą dirbti fotokorespondente. Tačiau pažinodama mano charakterį, skraidymą padebesiais, mama nuo šio žingsnio atkalbėjo. Ji sakė, kad svarbu turėti pagrindą po kojomis, o tada galima kartais ir paskraidyti… Tiesa, mano fotografijos būdavo publikuojamos tuometiniuose laikraščiuose, kuriuose buvo skyrelis „Meninė fotografija“, bei žurnaluose, spausdinusiuose reportažus iš gyvenimo. Gaila, dabartinėje spaudoje nieko panašaus nebeliko – beveik visą vaizdą užėmusi reklama.

Oficialiai fotografe įsidarbinau tik išėjusi į pensiją ir sugrįžusi gyventi į Panevėžį. Juokais sakydavau, kad tai – mano karjeros pradžia… Dirbau fotografe „Senvagės“ mokykloje, kurioje pokaryje baigiau keturias klases. Fotografavau mokyklos šventes bei kasdienybę – taip buvo ruošiamasi šios įstaigos 80 metų jubiliejui. Tiesa, mano stažas – tik devyni mėnesiai – tiek, kiek truko vieni mokslo metai.

Kiekvienas susitikimas su žmogumi savaime veikia, nes tai pažintis su unikaliu, nepakartojamu pasauliu.

– Visos jūsų temos yra susijusios su žmogumi ir įvairiais jo gyvenimo etapais. Šia prasme esate humanistinės fotografijos tęsėja. Ar fotografija jums padėjo geriau pažinti ir suprasti žmogų?

– Kiekvienas susitikimas su žmogumi savaime veikia, nes tai pažintis su unikaliu, nepakartojamu pasauliu. Ir šis poveikis juntamas ne vien susitikimo akimirką, tačiau ir vėliau žvelgiant į žmogaus atvaizdą nuotraukoje ir taip jį prisimenant.

Didelę įtaką man padarė 1955 m. amerikiečio Edwardo Steicheno Niujorke išleistos parodos „Žmonių giminė“ katalogas, kuris buvo pasiekęs ir Lietuvą. Šiame albume iškeltos universalios humanizmo vertybės stipriai palietė daugelį mano kartos fotografų. Vėliau, remdamasi šio leidinio koncepcija, aš ir pati norėjau parengti tokį albumą, kuriame per įvairius tarpsnius bei įvykius būtų atspindėtas visas žmogaus gyvenimas nuo jo gimimo iki mirties. Deja, ši idėja taip ir liko neįgyvendinta, bet ji atskleidžia gan platų mano temų lauką.

Lygiai taip pat mane veikė ir santykiai su kitais fotografais, daugiausia kauniečiais. Iš visų jų jutau vidinį poreikį fotografuoti Lietuvos žmogų, pažinti jį savo aplinkoje ir kasdienybėje, ateičiai išsaugoti tuos veidus, įpročius, gyvenseną. Tokia buvo nerašyta mūsų nuostata ir net būtinybė. Būtent per žmogų buvo atskleista ir nepameluota, neretušuota to meto tikrovė.

Tačiau kai visą Lietuvos fotografiją priskiriame humanistinei krypčiai, atsiranda pavojus ją suniveliuoti, tartum visi fotografai būtų vienodi. Bet taip tikrai nėra. Kiekvienas dirbo labai savitai, ieškojo ne tik naujų temų, tačiau ir autentiško žvilgsnio į žmogų. Juk fotografuodamas, visų pirma, turi vaizdą per save perleisti, atsirinkti, kas tinkama ir priimtina tau pačiam. Tad fotografas visą laiką rodo save…

– Prakalbote apie labai artimą fotografijos ryšį su tikrove, jos, kaip istorinio liudijimo paskirtį. Tad kiek, jūsų manymu, fotografijoje yra meno ir kiek – dokumentikos?

– Dokumentinės fotografijos tikslas – realybės ir laikmečio, kokie jie yra, fiksavimas. Galima net sakyti, kad tai dingusios istorijos įamžinimas, nes tik nufotografuoji ir to jau nebėra. Tačiau būtent istoriškumas, kaip viena iš dokumentinės fotografijos savybių, daro ją aktualią ir naudingą. Iš esmės fotografijos vertę nulemia laikas.

O meninėje fotografijoje laikas neegzistuoja. Čia svarbiausia tampa idėja ir prasmė, o ne nuoga tikrovė. Meninėse nuotraukose siekiama perteikti ne dokumentinę realybę, bet emocinę patirtį. Beje, jau pačioje fotografijos užuomazgoje glūdėjo ir skirtingos jos funkcijos. Piktorealizmo – pirmojo pripažinto meninės fotografijos judėjimo – dalyviai savo darbuose diegė impresionistinį raiškos stilių, perėmę jį iš prancūzų dailininkų. O jau 1893 m. Hamburge buvo surengta pirmoji meninės fotografijos paroda.

Aš ir pati esu išbandžiusi vadinamąjį „šlapiąjį metodą“, kuris transformuoja realistinę fotografiją taip, kad galutinio rezultato neįmanoma nuspėti. Tad tokie dalykai buvo daromi jau nuo seno. Laikui bėgant keitėsi technologijos bei stiliai, tačiau žmogaus kūrybingumas ir vidiniai ieškojimai niekur nedingo.

Fotografo užduotis – per sekundės dalį atpažinti prieš jo akis atsiveriančią tikrovę.

– O jūs pati save prie kurių priskirtumėte – dokumentalistų ar menininkų?

– Man labai patinka prancūzų fotografas Henri Cartier-Bressonas, laikomas fotožurnalistikos pradininku, o kartu ir fotografu menininku. Savo darbuose jis jungė dokumentiką ir savitą meninį žvilgsnį į realybę. Čia daug spontaniškumo, tai, ką autorius įvardijo kaip „lemiamą momentą“. Fotografo užduotis – per sekundės dalį atpažinti prieš jo akis atsiveriančią tikrovę. Šią koncepciją vėliau plėtojo ir kiti pasaulio fotografai, derindami reportažinę ir meninę fotografijas.

Daugelis mano kartos fotografų taip pat ėjo šiuo keliu, akcentuodami ne tik turinį, raiškos savitumą, vizualinę kalbą ir įtaigumą, bet ir humanistinę pasaulėžiūrą. Taip po Antrojo pasaulinio karo meninėje fotografijoje buvo atgaivinta dokumentiškumu grįsta estetika. O Lietuvos fotografai, tarp jų ir aš, fiksavome supoetintą kasdienybę, kuri kartu atskleidė ir to laiko dvasią.

Šiandien į tokią fotografiją galima žiūrėti ir kaip į praeities restauravimą. Įvairių minčių gali sukelti nuotraukos, darytos prieš šešis, penkis, keturis dešimtmečius. Anksčiau žiūrėdama į savo fotografijas daugiau dėmesio kreipdavau į pagrindinį objektą, o aplinka man buvo tik fonas. Dabar tame fone jau matau slypinčias detales, praėjusio laiko ženklus. Ir tai labai įdomu.

Irenos Giedraitienės nuotr./Poilsis. Iš serijos „Gaudeamus“. Vilnius, 1978
Irenos Giedraitienės nuotr./Poilsis. Iš serijos „Gaudeamus“. Vilnius, 1978

– Ar turite mėgstamiausią savo pačios fotografiją?

– Jos keičiasi priklausomai nuo nuotaikos, emocinės būsenos. Viena iš mėgstamiausių – mergaitė – mano dukra su katyte kubile. O skaudžiausia – vienas paskutinių motinos portretų. Patinka ir nepažįstamų žmonių portretai, nors su šiais žmonėmis manęs nesieja jokie prisiminimai, bendra patirtis, o tik fotografavimo akimirką užsimezgęs nebylus ryšys.

– O šiandien fotografuojate ar daugiau laiko praleidžiate su archyvais?

– Iki šiol fotografuoju gan aktyviai. Turiu labai patogų ir nedidelį skaitmeninį fotoaparatą, kuris automatiškai suveda ryškumą – mano amžiuje tai labai svarbu. Daugiausia fotografuoju vasarą pajūryje – poilsis ir fotografavimas man neatsiejami dalykai. Ir dabar, kaip anksčiau, fotografavimas man yra būdas susitikti su žmonėmis, todėl mėgstu fotografuoti žmonių portretus bei renginius. Čia ieškau įvairių, nekasdienių siužetų bei spalvingų emocijų. O kai neišeinu iš namų, belieka fotografuoti tai, kas yra po ranka. Vis tęsiu natiurmortų seriją „Flora“ – tai taip pat labai įdomus kūrybinis procesas.

Skiriu laiko ir savo archyvams, kurie tarsi sugrąžina mane į jaunystę, į tai, ką mačiau, patyriau ir nufotografavau prieš penkiasdešimt ar mažiau metų. Keičiasi ir mano pačios žvilgsnis – dabar žiūriu per savo gyvenimo patirtį, prisiminimus, nostalgiją. Nuotraukose pastebiu kitus dalykus, atrenku anksčiau pro akis praslydusius kadrus. Tą patį, mano manymu, galėtų paliudyti daugelis mano kartos fotografų.

Laikas subrandina gerą fotografiją, suteikdamas jai papildomų reikšmių. Todėl belieka viltis, kad bent dalis nuotraukų iš man brangių serijų „Tautų spartakiada“, „Motina“, „Vaikystė“, „Vestuvės“ ilgainiui įgaus išliekamąją vertę ir taps fotografijos istorijos dalimi.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/