Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 2d. 18:00

Galeriją-muziejų atidaręs Vidmantas Martikonis: autoportretai patys suplaukia pas mane

Vidmantas Martikonis Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Vidmantas Martikonis

Verslininkas ir politikas Vidmantas Martikonis liepos 25 d. atidarė galeriją-muziejų „Autoportretas“. Pilies g. esančioje galerijoje bus galima išvysti tiek Šarūno Saukos, brolių Gataveckų, tiek XX a. pradžios dailininko Mstislavo Dobužinskio darbus.

Interviu 15min V.Martikonis teigė, kad ekspozicija bus keičiama kas 3–6 mėnesius.

„Norėčiau šios galerijos atidarymą skirti savo mirusiam tėčiui, kuris užsiėmė tautodaile. Būdamas studentas jis persipiešdavo langinių karūnėles, ornamentus. Turiu jų labai daug. Beje, jis labai gražiai skutinėjo kiaušinius, kurių turėjo daugiau nei 300. Galbūt iš čia viskas ir prasidėjo“, – pasakoja V.Martikonis.

Kaip nusprendėte atidaryti galeriją?

– Jau prieš 10 m. pradėjęs kolekcionuoti autoportretus, ėmiau galvoti apie šį projektą. Tai ne tik galerija, bet ir muziejus, nes čia kas pusę metų arba 3 mėnesius bus keičiama ekspozicija. Galerija atidaryta Pilies g. - Danguolė Stachura pardavinėjo patalpas, kurias įsigijau kažkur kovo mėnesį.

Autoportretų turiu apie 300, o skirtingų lietuvių arba su šalimi susijusių autorių – netoli 200. Man tinka ir litvakai, ir ilgą laiką Lietuvoje gyvenę menininkai. Svarbiausia, kad šie žmonės būtų susiję su Lietuva.

Visko aprėpti neįmanoma, todėl pradėjęs domėtis menu norėjau susikoncentruoti į vieną sritį – autoportretus.

Kodėl būtent autoportertai?

– Nes kartu perku autoriaus braižą, autorių ir nepuolu pirkti visko iš eilės, nors man patinka ir peizažai, kaimo vaizdai. Į šią meno sritį prieš kažkur 20 metų mane įtraukė Dalia Gruodienė. Pradėjau nuo skulptūrų parko, kuris jau užsipildė. O tada nusprendžiau domėtis mažesnio mastelio objektais.

Kokį pirmąjį autoportretą įsigijote?

– Tai buvo Romualdo Petrausko autoportretas, kuriame vaizduojamas keturakis. Man patiko svaiginantis kūrinio horizontas, nuo kurio raibsta akys. Dėl šios priežasties jį ir įsigijau, nors oficialiai dar nekolekcionavau meno kūrinių. Šio darbo nebus pirmojoje ekspozicijoje, bet lankytojai galės pamatyti menininko sūnaus darbą.

Galerija „Autoportetas“
Galerija „Autoportetas“

Vėliau buvo Algirdo Griškevičiaus, Šarūno Šimulyno autoportetai. Abu patiko kaip meno kūriniai. Žiūriu, kad turiu jau 3 solidžius autoportretus, nuo kurių ir prasidėjo kolekcionavimas. Taigi gyventi ir gudrauti bandau optimaliai. Vadinasi, perku ne tik braižą, autorių, bet ir gaunu didelį malonumą susipažinti su menininkais tiesiogiai.

Aš esu visai iš kito pasaulio, esu inžinierius-statybininkas ir prieš 20 m. mano požiūris į gyvenimą buvo absoliučiai materialistinis. O menininkų pasaulis, kuris man nėra konkurencingas, yra labai malonus. Gal tai ir paremta egoizmu, bet tokia tiesa.

O kaip jūs pavaizduotumėte save?

– Aš turiu savo autoportretą! Jis nevykusiai išėjo, bet manau, kad mintis gera. Tai būtų daugiausiai variantų pasaulyje turintis autoportetas, nes kiekvienas žmogus, kuris žiūrėtų – kitaip jį matytų. Tai yra drobė su užrašu „Vidmantas Martikonis“. Juk žmogus, kuris perskaito tiesiog vardą ir pavardę, galvoje suformuoja žmogaus vaizdą. Kas pažįsta mane, matys vienaip, o kas ne – kitaip.

Turiu ir dar vieną autoportretą.

Kiek kainavo pats brangiausias kolekcijos kūrinys?

– Brangiausias nebūtinai geriausias. Kažkur prieš 10 metų esu pirkęs darbą, kainavusį tikrai brangiai. Tai buvo Juozo Baltušio anūkės, Akvilės Zavišaitės kūrinys. Ji buvo mano mokyklos draugės Ritos Baltušytės dukra.

Šiandien manau, kad brangiai kainuoja Š.Saukos tapyba. Gerai, jeigu jo darbą gauni už 10 000 eurų. Be abejo, man tai kainavo pigiau, nes pirkau žymiai anksčiau. Turiu tris jo darbus. Vieną iš jų apipina įdomi istorija. Turbūt žinote tūkstantmečiui skirtą Š.Saukos paveikslą prezidentūroje. Jis yra sukurtas iš gabalų, o centre sėdi Jėzus Kristus – vadinasi, pats Š.Sauka. Kadangi jam netiko atspalviai, jis išėmė vieną dalį ir įdėjo kitą. Likusią dalį man ir atidavė.

Galerija „Autoportetas“
Galerija „Autoportetas“

Koks jūsų įsigytas autoportretas yra seniausias, o koks naujausias?

– Seniausias darbas datuojamas 1901 m., kuriame pavaizduotas 20-metis lietuvių klasikas M.Dobužinskis. Tiesą sakant, jis savo portreto nepasirašė, autografe parašyta „Jaunuolio portretas“. Tačiau pagal metus ir menotyrininkų nuomonę, tai – M.Dobužinskio autoportretas. Žinoma, gali būti ir priešingai. Jis taip pat buvo nutapęs „Merginos portretą“, kuriame greičiausiai pavaizduota jo būsima žmona ar draugė.

Žinoma, įsigijau ir naujų 2019 m. autoportretų. Kolekcijoje yra tokių darbų, kuriuos menininkai nutapė specialiai man. Pavyzdžiui, Vladas Karatajus turi vienintelį autoportretą, nes prispaudžiau jį tą padaryti. Paskui yra tekstilininkės Laimos Oržekauskienės išaustas „Miestietės portretas“.

Autoportetas nėra tik tapyba, turiu ir skulptūrą, mozaiką. Pats didžiausias autoportretas A.Griškevičiaus „Žiogas“ arba skulptūrų parke stovintis ir 7–9 t. sveriantis Arvydo Ališankos „Apkabinimas“.

Ar jūsų kolekciją sudaro tik vizualinių menininkų, arnir rašytojų, muzikantų autoportretai?

– Turiu vieno rašytojo, Eduardo Mieželaičio knygą „Autoportretas“. Turiu ir Vladislavo Rimanto Dichavičiaus nuotraukų.

Dabar į autoportretus pradėjau žiūrėti truputį kitokiomis akimis. Pirmiuosius darbus rinkausi, nes jie tiesiog patiko, o paskui pamėgau pačios kolekcijos idėją. Jeigu meno pasaulyje yra pavardė, tai noriu ją turėti.

Taip, tikrai yra darbų, kurie man nepatinka. Bet jaunimas taip išsidirbinėja, tai kodėl gi ne. Yra buvę ir nuotykių, pavyzdžiui, kai kurie gan žinomi autoriai, sužinoję, kad kolekcionuoju autoportetus, pasiūlė visiškai bet kokį darbą. Tad priminęs, kad kūriniai bus eksponuojami viešai, sutikau. Na, o po kiek laiko autoriai patys pasisiūlė pakeisti darbą į geresnį. Autoriaus pavardės neatskleisiu.

Turiu ir Gataveckų autoportetą. Jie vienas kitą tapė užsimerkę.

Galerija „Autoportetas“
Galerija „Autoportetas“

Kalbant apie garsius autorius, kokius dar žinomų menininkų autoportretus turite savo kolekcijoje?

– Kiekvienai kartai žinomi savi autoriai. Turiu Stasio Eidrigevičiaus, Vlado Eidukevičiaus, Broniaus Murino, M.Dobužinskio darbus. Didžiųjų klasikų, kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, autoportretų neturiu. Iš dabartinių autorių tai yra broliai Gataveckai, Paulius Juška, Šarūnas Sauka ir daug kitų.

Kiek kainavo galerijos atidarymas?

– Man nereikia ferarių ir lėktuvų, visuomenei atiduodu savo sėkmės dalį, viršpelnį. Nors pervedimai deklaruoti buvo oficialiai, skaičiaus nenoriu atskleisti, nes ši informacija yra ne mano vieno. Bent jau autoportretinė dalis, įskaitant ir patalpas, kainavo tikrai per 1 mln. eurų.

Apie meninę vertę sunkoka kalbėti. Pirmą darbą juk įsigijau kažkur prieš 20 m. Dabar už kai kuriuos darbus reikėtų mokėti 10 kartų brangiau. Bet šių dalykų, kaip investicijų, neskaičiuoju. Tai man yra tiesiog malonumas, egoizmas ir noras išlikti atmintyje.

Man skaudu, kad aš surenku darbus. O jeigu perėjusi per visus aparatus taip darytų valstybė, viskas kainuotų 3–4 kartus brangiau. Žmonės netaupo, kol pereina per visus valdininkus, reikalavimus, tai sudėtingi dalykai. Valstybė nepasitiki savo tarnautojais, o per nepasitikėjimą apauga kontroliuojančiais reikalavimais, kurie pabrangina visas procedūras. Juk pats žinau, nes buvau miesto taryboje, kurioje kuravau meno sritį. Mieste skulptūras pastatyti kainavo 4–5 kartus brangiau, nei man išeidavo įsigyti privačiai.

Mecenatystė dabar reikalinga ir menas ilgai buvo susijęs su turtingais žmonėmis, kurie tai užsakydavo.

– Mecenatystė pernelyg skambus, brangus ir didelis žodis. Visa tai darau ne dėl šios priežasties. Kartais pradedame derėtis su menininku ir dažnai galvoju, kad jam tai tų pinigų labiau reikia. Bet, jeigu šis ima gudrauti, tai savo derybinius verslo gebėjimus tikrai įjungiu. Nes kam tą autoportetą parduosi? Kas norės savo namie pasikabinti nežinomo žmogaus autoportretą? Iš esmės, esu vienintelis dalyvis rinkoje.

Kodėl žmonės užiima kolekcionavimu?

– Nežinau, aš nuo pat vaikystės kažką kolekcionuodavau. Galbūt tai yra prigimtis, beje, tokie žmonės ir grybauti labai mėgsta (juokiasi). Gal tai kažkoks charakterio bruožas, noras kaupti, gobšumas, nežinau.

Taigi vaikystėje kolekcionavau pašto ženklus. Turiu absoliučiai visą su Lietuva susijusių pašto ženklų kolekciją nuo 1918 metų. Rinkau ir kramtomosios gumos popierėlius. Besidomint siauresne sritimi, atsiranda žinojimas. Pavyzdžiui, rinkdamas pašto ženklus puikiai susipažinau su Lietuvos istorija.

Galiausiai, kai persiriti per kitą gyvenimo pusę atsiranda noras kažką po savęs palikti, nes kol žmogų atsimena, tol jis gyvas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/