Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 29d. 17:00

Garsi tapytoja D.Lūsė apie vaiko gimimą: tai nėra romantizmas, tai faktas

Akimirkos iš Ditos Lūsės parodos „Branduolys“
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Dita Lūsė

Pirmą kartą Lietuvoje vyko garsios latvių tapytojos, Ditos Lūsės, solo paroda „Branduolys”. Ji buvo rodyta Rygoje dar prieš 15 metų, tačiau iki šios dienos „gulėjo spintoje”. Anot tapytojos, gyvybės atsiradimo koncepcija – svarbiausia moteriai tema. Tačiau pokalbio metu paaiškėjo, kad vaiko gimimo D.Lūsė neromantizuoja: „Tai nėra romantizmas, tai faktas.”

Anot meno kuratorės Vilmos Jankienės, D.Lūsė išsiskiria savitu braižu, ji yra šviesos, ornamento meistrė. O paroda „Branduolys“ yra apie moters pasaulį, gyvybės trapumą, branduolį, kuriame nėra kosminio triukšmo.

Paroda taip pat papildyta 2011-ųjų ir 2019-ųjų kūriniais bei specialiai šiam kartui sukurtomis skulptūrėlėmis. D.Lūsė tapo daugiau nei 20 metų, o kūrinius yra įsigiję kolekcininkai bei muziejai įvairiausiose pasaulio šalyse nuo Lietuvos, Vokietijos, JAV iki Indijos. Menininkė turi net 9 ryškius apdovanojimus, o 2 iš jų – „Excellence“ prizas Japonijos konkursinėje bienalėje „Art Olympia Tokyo“ bei pirmoji vieta Tarptautinėje miniatiūrų parodoje – įteikti 2019 metais.

Idėja gimė besilaukiant

Parodos „Branduolys“ idėja D.Lūsei gimė besilaukiant vaiko: „Mano sūnui jau 20 metų ir to vaiko gimimas padarė įtaką mano filosofijai. Nauja gyvybė veržiasi į pasaulį remdamasi į kažkokias ribas, o paveikslų rėmai tarsi spaudžia kūdikius. „Branduolys“ yra apie žmogaus norą išsiveržti į platesnę aplinką“, – pasakoja menininkė.

Anot D.Lūsės, šis pasaulis priklauso ir moteriai, kurioje gimsta ir auga nauja gyvybė. Kol kūrinio pasaulis dar nepažintas, moterys gyvena lūkesčiuose. Todėl švelnumo jausmas tampa pagrindu būsimos gyvybės atžvilgiu: „Tai tarsi kitas vidinis „aš“, kuriuo norime rūpintis ir pamilti. Tačiau vadinti „Branduolio“ paveikslus autoportretais būtų pernelyg perspausta.“

Pasakodama apie keistumo jausmą, apimantį moteris nėštumo metu, D.Lūsė juokauja: „Kartais tiesiog jautiesi dvigubas. Vis dėlto, tai nėra iki galo betarpiškas ryšys, nes vaikas kartais gali būti truputį piktdžiugiškas.“

Vis dėlto D.Lūsė nėštumo neromantizuoja. Anot jos, vaiko gimimas turi universalią filosofinę prasmę, išreiškiančią gyvybės atsiradimą plačiąja prasme: „Tokie žymūs poetai kaip Sergėjus Jeseninas arba Edwardas Estlinas Cummingsas rašė, kad kiekvienas žmogus yra visata. Nėštumo metu žmogus yra sukuriamas ir tai nėra romantizmas, tai faktas.“

Nauja gyvybė veržiasi į pasaulį remdamasi į kažkokias ribas, o paveikslų rėmai tarsi spaudžia kūdikius.

Tačiau ar galima teigti, kad menininkės įkvėpimo šaltinis yra laimės jausmas? D.Lūsė griežtai nesutinka. Ji teigia, kad laimė, nelaimė, melancholija, pyktis – tėra jausmai. Jos teigimu, kūryba gimsta iš visai kitų šaltinių.

Mėlyna yra šilčiausia spalva“ arba latvių introvertai

Žiūrint į garsios latvių dailininkės darbus, turbūt ne vienam kyla smalsumas dėl šaltos spalvinės paletės kilmės. Salėje taip pat pasigirdo klausimas, kodėl D.Lūsės tapyboje pabrėžtinai nėra raudonos spalvos. Tapytoja atsako, kad pati yra santūri, o raudona spalva su tuo nelabai dera.

„Greičiausiai viena pagrindinių priežasčių, kodėl renkuosi mėlyną, yra tai, kad ši spalva man tiesiog graži. Galiausiai savo darbais nenoriu įkyrėti. Atstumo palaikymas svarbus tam, jog stebėtojas galėtų žiūrėti tiesiai į akis. Būdama šalčiausia paletės spalva mėlyna atveria tam galimybę“, – atsako D.Lūsė.

Vėliau juokaudamos prisiminėme ir filmą „Blue Is the Warmest Color“ (liet. k. „Mėlyna yra šilčiausia spalva“), kurio tiesioginis vertimas galėtų savotiškai įprasminti menininkės spalvų pasirinkimą. O tęsiant kalbą apie asociacijas, iškilo ir latvių literatūros reklaminės kompanijos „The Life of I*" (liet. k. „Introvertiško latvių rašytojo gyvenimas“) analogija. Paklausus, ar tapytoja yra miško namelyje gyvenanti introvertė, ji atsako:

Arno Strumilos / 15min nuotr./Akimirkos iš Ditos Lūsės parodos „Branduolys“
Arno Strumilos / 15min nuotr./Akimirkos iš Ditos Lūsės parodos „Branduolys“

„Absoliučiai taip, bet gyvenu name netoli pajūrio. Labai džiaugiuosi, kad dabar ne sezono metas ir galiu mėgautis tyla. Žinoma, kaip ir kiekvienas menininkas džiaugiuosi atėjusiais į mano parodą žmonėmis, tačiau galiausiai noriu būti toliau nuo visko.“

Vadina latvių impresioniste

Pokalbio metu D.Lūse sutiko su ekstremalios subjektyvistės apibūdinimu. Savo darbuose ji stengiasi atsiriboti nuo istorinio, filosofinio, aktualijų konteksto: „Aš nesiremiu įvairiomis filosofijomis. Mėgstu paprastus dalykus, o mitologija paremti ženklai mano tapyboje – labai lakoniški. Man tai žavu.

Taip, esu romantikė, bet ne nacionalinio romantizmo prasme. Galbūt tai apie gilų, nepriklausomą jausmą, nagrinėjantį pirmykščius, svarbiausius klausimus. Kai dirbau su architektūrą vaizduojančiais darbais, be abejo, grožėjausi nuostabiu katedros stiliumi. Tačiau ne idėjos, o erdvėje tūnantis jausmas mane žavėjo. Manau, kad dabartiniame pasaulyje aplink pernelyg daug triukšmo. Bent jau mano žmonių burbule žmonės ieško tylos. Apie šias paieškas ir yra mano darbai.“

Tapytojos pastebėjimu, pats Latvijos meno kanonas nėra istoriškas, tačiau daugelį metų tapytojai koncentravosi į formą, bet ne turinį. Tokiu būdu menininkai saugojosi nuo sovietiniais laikais paplitusio socrealizmo. Pokalbio metu paaiškėjo, kad vienas istorikas D.Lūsę yra pavadinęs latvių impresioniste, nes naujesnis autorės menas reflektuoja architektūrinius momentus bei žaidimą šviesa: „Tai apie pačią šviesos emociją, bet ne tapomą objektą.“

„AP galerijoje“ vykusioje parodoje taip pat galima pamatyti ir grafičio motyvus. Anot jos, pratęsdami parodą šie motyvai žymi naują etapą, žmones, kurių vidinis vaikas ant sienos užrašo: „štai, ir aš čia buvau“. Sienų sluoksniuose menininkė mato analogiją su gyvenimo patirtimi: „Kaip ir sienos apauga užrašais, taip ir vaikas apauga naujomis patirtimis.“

Arno Strumilos / 15min nuotr./Dita Lūsė
Arno Strumilos / 15min nuotr./Dita Lūsė

Negatyvios kritikos nesulaukė nuo studijų laikų

Itin kritiškų recenzijų apie savo kūrybą D.Lūsė atsiminti negali. Straipsniai apie parodas dažniausiai žeria komplimentus: „Net ir po solo parodos Niujorke sulaukiau teigiamų reakcijų. Vėliau gan ilgokai mano darbai buvo aptarinėjami po ekspozicijos Jūrmalos meno muziejuje. Straipsniuose buvo teigiama, kad esu šviesos ir šešėlių meistrė.“

„Labai džiaugiuosi grįžtamuoju ryšiu, nes menininkų pasaulyje yra labai daug. Prisimenu, kai buvau jauna tapytoja, viltys, kad mane kažkas pastebės, buvo menkos. Visgi, buvo momentų, kai kritika mane privertė pamąstyti, ką aš čia darau, bei išmėginti kitų būdų. Bet negatyvios kritikos, kuri mane įžeistų kaip menininkę, nesu sulaukusi nuo studijų laikų“, – teigia D.Lūsė.

Paklausta, ar norėtų išmėginti naują tapymo techniką, D.Lūsė pripažįsta ištikimybę aliejui ir drobei.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai