Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 20d. 21:15

Institucinis garažas. Dano Aleksos „Titanikas“ VDA parodų erdvėje

Dano Aleksos paroda 15min recenzija
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Dano Aleksos paroda

Dano Aleksos instaliacija „Titanikas“ to paties pavadinimo Vilniaus dailės akademijos (VDA) ekspozicijų salėje yra gan akivaizdus kūrinys. Jį būtų galima analizuoti taip: pradėti kalbą nuo atminties, apsukti kelis ratus aplink rytų Europos identitetą (santykis su juo, aišku, neišryškintas ir nekonkretus – nei nostalgiškas, nei priešiškas), iššifruoti pavadinimo kalambūrą (tie skardiniai garažėliai švarių grindų ir automatinių durų epochoje skęsta kaip liūdnas tanklaivis) ir užbaigti pareiškimu apie praeities vaiduoklius kaip žaliavą dabarties kūriniams.

Visi instaliacijos aspektai tinka tokiai analizei. Atstumo nuo kabančios skulptūros beveik nėra, o salė kiek įmanoma užtamsinta. Tai turėtų kelti įspūdį ir piršti mintis apie neišvengiamą kultūrinį bei istorinį paveldą, bet vizualinis efektas telieka kažkoks nepatogus. Nė viena iš „Titaniko“ salių nėra tokia didelė, kad joje būtų galima užauginti tikrą mutantą, išprovokuoti stambaus objekto baimę. Tai vis tiek saugi „euroremonto“ erdvė, net ir su menininkės Eglės Grėbliauskaitės sunkiai – ir visai ne ūkiškai – iškovotomis betoninėmis grindimis. Toks kontekstas galėtų puikiai persipinti su Aleksos pateikimu, tačiau jie abu išlieka atsitraukę nejaukiu atstumu, pripažindami vienas kito giminystę, bet nejaukiai ją ignoruodami.

Kodėl taip atsitiko? Autentiški užmiesčio garažo segmentai, sumontuoti į vientisą skardinį objektą, vis tiek atrodo netikri, nors ir ganėtinai suprantami kaip medžiaga. Galbūt tokie garažai tiesiog neįdomūs, kai neapgyvendinti mašinų, kai juose neskamba vulgarūs anekdotai ir nekabo kalendoriai su pusnuogėmis merginomis? Galbūt išaugę tą vaikystės etapą, kai variklį knebinėjančiam tėvukui dar prireikia paduoti veržliaraktį, suprantame, kad mūsų nostalgijos paveldas – nuobodus ir bereikšmis, o jį palaikanti socialinė ambicija – nepavykusi, net jei ir aktuali?

O gal tai – kalbos ir švietimo klausimas? VDA studentų peržiūros metai po metų atskleidžia akivaizdžią visos mokyklos žodyno krizę. Tarp moderniosios lietuviškos skulptūros kanono, amato pagrindų ir šeimyniškų dėstymo praktikų neįsižiebia autentiška smalsumo kibirkštis ir savarankiškos kalbos poreikis. Studentai kuria itin intravertiškai ir studijas baigia tarsi vairuodami iš aklavietės su visų katedrų dėstytojų pagalba. Tokiame kontekste triumfuoja būtent „Titanike“ įsikūrusios dizaino specialybės, sėkmingai prigijusios kūrybinių industrijų sferoje. Peršasi jausmas, kad eksponuodama Titaniką-garažą akademija nesuvokia savo pačios cinizmo: štai salėje pakabinta tai, ką ir kame jums siūloma kurti, ir darbas bus labai sėkmingas, kol nebus peržengta jo iššifravimo kalba.

Institucinės problemos, aišku, nėra menininko atsakomybė. Tačiau stebint dabartines menininkų ugdymo kryptis panašu, kad jiems diegiama atsakomybė apskritai yra jokia. D.Aleksa yra puikus pavyzdys kūrėjo, kurio produkcija nėra prasta, bet visada kelia klausimą: o kodėl dabar, šiandien, čia? Kas, išskyrus asmeninį interesą ir kasdienį dienoraštį, yra ta atspirtis ir priežastis kūriniams atsirasti? Taip, kaip menininkas ir teigia, kažkieno, seniai išgyvenusio vaikystę, kūrybos pažibos ir nuolaužos tikrai voliojasi priemiesčių garažuose, tačiau jauni, ypač – dar besimokantys kūrėjai, turėtų kaip tik būti skatinami išlįsti iš tokių periferinių kalėjimų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dano Aleksos paroda
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dano Aleksos paroda

D.Aleksos kūrinys galėtų rasti sau dėkingą ir efektyvų ekspozicinį kontekstą. Galbūt užtektų jį pateikti kitoje erdvėje ir šviesoje – tiesiogine prasme – ir jis atsiskleistų kaip žymiai stipresnis ir jautresnis komentaras nei dabar. Tačiau steriliose ir klaustrofobiškose VDA „Titaniko“ salėse toks darbas eilinį kartą skatina reflektuoti senas problemas, užuot kėlęs naujas.

Akademija šiais metais ir taip patyrė nemažai sukrėtimų, todėl kritikuoti ją, kaip vienintelę šalies aukštąją dailės mokyklą, atrodo beveik gulinčio spardymas. Tačiau vidinės institucijos problemos, siauras akiratis ir prigesęs požiūris į pasaulį tikrai nepadeda gelbėtis nuo susikompromitavimo ir įtvirtinti savo pozicijas. Tvirtai sukalta, išsamiai apgalvota ir sklandžiai komunikuojama parodų programa galėtų padėti – kol to nėra, menininkai iš esmės skatinami nebent kalti ir laikyti asmeninių Titanikų detales garaže.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera