Dabar populiaru
Publikuota: 2016 birželio 29d. 20:25

Ironiškai apie valstybės šimtmetį, viešąsias erdves ir memorialus: „Šimtmečio projektas“ galerijoje „Sodų 4“

Šimtmečio projektas 15min recenzija
Organizatorių nuotr. / Paroda „Šimtmečio projektas“

2012 m. Seimui patvirtinus 2018-ųjų paskelbimą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais, buvo suformuotas kreipimasis į vyriausybines ir savivaldybių įstaigas, kūrybines sąjungas, visuomenines organizacijas, bendruomenes, raginantis „2012–2018 m. ypatingą dėmesį skirti visuomenės valstybinei savivokai ir pilietinei atsakomybei ugdyti ir į savo veiklos planus kaip ilgalaikę ir prioritetinę programą įtraukti pasirengimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui valstybinę programą.“

Kuratoriai Kęstutis Šapoka ir Saulius Grigoravičius turbūt pirmieji „atsišaukė“ į Valstybės kvietimą, pasiūlydami savą „Šimtmečio projekto“ versiją, vykdomą ir pristatomą Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje „Sodų 4“. Kuratorių kvietimu menininkas Danas Aleksa savaitę gyveno galerijoje, tobulindamas savo šimtmečio įamžinimo versijas. Siekiant atsižvelgti į „tautos lūkesčius“, lankytojai buvo raginami užrašyti, nupiešti ar kitokia forma galerijoje palikti savo pasiūlymus Valstybės šimtmečiui. Parodoje eksponuojami ne tik šie izoliacijos ir sykiu bendradarbiavimo rezultatai, bet ir asketiškas Aleksos miegamasis galerijos rūsyje.

Panašu, kad 2018 m. visa Lietuvos kultūra priverstinai minės valstybės šimtmetį.

2015 m. rugpjūtį paskelbtame šimtmečio minėjimo programos įgyvendinimo plane numatyta daugybė grandiozinių tikslų – didesnio ar mažesnio masto festivalinių renginių, paminklų ir memorialinių lentų, urminė dešimtmečius gyvaliojusių pastatų ir viešųjų erdvių renovacija (pvz., Lukiškių aikštės, Vilniaus Šeškinės stadiono, Vilniaus koncertų ir pramogų rūmų, Vilniaus kalnų parko, istorinės LR prezidentūros Kaune ir kt.).

Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“
Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“

Praėjus beveik dešimtmečiui po Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio, šiek tiek mažesnis valstybinės reikšmės skaičius, nepaisant oficialiuose programos aprašymuose skambančio patoso, gali sukelti panašių problemų ir nusivylimų. Tą jau rodo ginčai žiniasklaidoje dėl paminklo Antanui Smetonai, beviltiškai skubotas amžinos Lukiškių aikštės problemos finalas ir Kultūros tarybos nerimas, kad prioritetinė šimtmečio etiketė gali suvalgyti visą kultūrai skirtą biudžetą. Panašu, kad 2018 m. visa Lietuvos kultūra priverstinai minės valstybės šimtmetį.

Trys Dano Aleksos pasiūlyti valstybės „įpaminklinimo“ projektai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip fluxusiniai pokštai, sąmojis, kuriam ne vieta rimtose urbanistinėse ir ideologinėse diskusijose.

„Šimtmečio projekto“ kūrėjai šias aktualijas lukštena su maksimalia ironijos doze. Perimdami oficiozinę šimtmečio retoriką, jie pasiryžta „įprasminti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, kaip aukščiausią valstybės raidos tašką“, kadangi „Lietuvos valstybė, jos kūrėjai ir jos piliečiai nusipelnė būti įamžinti“.

Trys Dano Aleksos pasiūlyti valstybės „įpaminklinimo“ projektai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip fluxusiniai pokštai, sąmojis, kuriam ne vieta rimtose urbanistinėse ir ideologinėse diskusijose. Ir vis dėlto jie lakoniškai ir koncentruotai beda pirštu į pastarųjų dešimtmečių Lietuvos viešųjų erdvių, urbanizmo, paveldo apsaugos ir naikinimo, istorinės atminties ir memorialų problemas.

Pirmajame projekte siūloma Vilniuje ant Tauro kalno pastatyti radarus, kurių kiekvienas stebėtų po asteroidą, pavadintą kurio nors Lietuvos nepriklausomybės iniciatoriaus vardu.

Pirmajame projekte siūloma Vilniuje ant Tauro kalno pastatyti radarus, kurių kiekvienas stebėtų po asteroidą, pavadintą kurio nors Lietuvos nepriklausomybės iniciatoriaus vardu (pavyzdžiui, Antano Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Adomo Jakšto ir kt.). Toks technologinis panteonas vienu ypu užgydytų keletą Vilniaus viešųjų erdvių žaizdų, pakeisdamas ne tik pusgyvius Profsąjungų rūmus, bet ir utopinius Tautos namus – Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio idėją, kurią prieš keletą metų iki 2018 m. įgyvendinti pasižadėjo buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.

D.Aleksos koliaže radarų siluetai Tauro kalno fone atrodo taip monumentaliai, kad galėtų atitikti ir keletą oficialaus šimtmečio plano punktų, antai: pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai, broliams Vileišiams ar įamžinti laisvės kovotojų atminimą.

Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“
Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“

Antrasis paminklinis projektas – fiktyvus asteroidinės kilmės krateris Lukiškių aikštėje, tariamai atsiradęs Žemei susidūrus su asteroidu „Lietuva“ (oficialiai – „2577 Litva“).

Antrasis paminklinis projektas – fiktyvus asteroidinės kilmės krateris Lukiškių aikštėje, tariamai atsiradęs Žemei susidūrus su asteroidu „Lietuva“ (oficialiai – „2577 Litva“) – pigumu ir greitumu tikrai būtų nukonkuravęs dabartinius aikštės rangovus.

Net ir nesulaukus kosminio kūno įsiterpimo, pakaktų viešųjų pirkimų keliu nusamdyti pigiausią ekskavatorių, užbaigti Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursų maratoną ir uždėti dar vieną varnelę Šimtmečio minėjimo plane. Juolab kad paversti Lukiškių aikštę įduba architektūros konkursuose jau buvo siūlyta bent kelis kartus – ir be jokios ironijos!

Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“
Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“

Trečiajame projekte siūlomas dar vienas paminklas Lukiškių aikštei – perkelti 1987 m. pradėto, bet niekada nė neįpusėto Nacionalinio stadiono griaučių dalį iš Šeškinės į Lukiškių aikštės centrą.

Trečiajame projekte siūlomas dar vienas paminklas Lukiškių aikštei – perkelti 1987 m. pradėto, bet niekada nė neįpusėto Nacionalinio stadiono griaučių dalį iš Šeškinės į Lukiškių aikštės centrą. Šio stadiono užbaigimas ir pavertimas „daugiafunkciu sveikatinimo, švietimo, kultūros ir užimtumo kompleksu“ irgi įtrauktas į Šimtmečio minėjimo planą.

Parodoje eksponuojamoje vizualizacijoje sparnuotos gelžbetoninės stadiono konstrukcijos atrodo ne ką prasčiau nei „Tautos dvasia“, 2013 m. laimėjusi Lukiškių aikštės paminklo konkursą. Stadiono apmatai ne tik atrodo monumentaliai – jie iš tikrųjų yra monumentas ne tik sovietinei praeičiai, bet ir mūsų gyvenamai dabarčiai, kurioje į biurokratijos ir pinigų plovimo pinkles įsipainioję stagnuoja ir daugiau viešų objektų, pvz., Kultūros ir sporto rūmai ar kino teatras „Lietuva“.

Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“
Samantos Matuzaitės nuotr./Paroda „Šimtmečio projektas“

Liūdnai pagarsėjusią tendenciją viešąsias erdves užpildyti abejotinos meninės kokybės skulptūromis ir paminklais komentuoja ir anoniminiai lankytojų pasiūlymai. „LIDL“ pavadinimas, sudėliotas į Gedimino stulpų pavidalo skulptūrinę kompoziciją; paminklas „Didžiajam Lietuvos vyrui“ – akivaizdi Tado Gutausko „Suomio“ inversija (vietoj romantiškai debesį nešančio suomio – kūlio besiverčiantis laukinis lietuvis); dešimties metrų skersmens krepšinio kamuolys Lukiškių aikštės „krateryje“; mėnulio pjautuvo pavidalo paminklas Jono Basanavičiaus nagui (savo plaukų ir nagų rinkinį šis gyvenimo pabaigoje paliko ateities kartoms – kartu su kitais Basanavičiaus dokumentais jie saugomi Vileišių rūmuose). Reikia tikėtis, šie indėliai nebus pamiršti, pagal Šimtmečio programos punktą 5.5. rengiant ir įgyvendinant projektus, „skirtus nustatyti, ar visuomenė aktyviai dalyvavo programos renginiuose“.

Turbūt geriausiai paminklų kontroversijas įpaminklina „Šimtmečio projekto“ tinklaraštyje surinkta nuorodų į žiniasklaidos straipsnius eilė, kurią skaitant ima vis stiprėjantis desperacijos jausmas.

Tačiau turbūt geriausiai paminklų kontroversijas įpaminklina „Šimtmečio projekto“ tinklaraštyje surinkta nuorodų į žiniasklaidos straipsnius eilė, kurią skaitant ima vis stiprėjantis desperacijos jausmas: „Paminklas J.Basanavičiui Vilniuje: vėl ginčai be rezultato“, „Paminklas J.Basanavičiui neatitiks šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių“, „M.Pakalnis: sprendimas dėl Lukiškių aikštės yra kompromisinis“, „Paminklas Jonui Basanavičiui Lukiškių aikštėje – ir ginčų nebus!“, „Paminklas Lukiškių aikštėje nukeliamas ateičiai“, „Klampios Lukiškių aikštės tvarkymo istorijos pabaiga – netikėta“ ir taip toliau.

Siūlau (kadangi į „Šimtmečio projektą“ savo indėlio dar neįnešiau): sudaryti išsamų tokių antraščių archyvą ir paleisti jas suktis interneto svetainėje simtmetis.lt (apsilankykite, tokia yra). Tegu trispalvės fone su kiekviena iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio likusia minute tiksi ir Lietuvos viešųjų erdvių aktualijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas