Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Iš MMC kolekcijos: Stasys Krasauskas ir Amžinasis Žmogus

Rankinis. Iš ciklo „Judesys“1970, autocinkografija, 32,5 x 50 cm / Modernaus meno centro kolekcija
Rankinis. Iš ciklo „Judesys“1970, autocinkografija, 32,5 x 50 cm / Modernaus meno centro kolekcija
Šaltinis: MMC
0
A A

Vizionieriai. Avangardistai. Istorijų pasakotojai. Normų nepaisytojai. Gyvos legendos. Menininkai, kurių gyvenimas, tarpusavio ryšiai ir kūryba sudaro tai, ką esam įpratę vadinti kultūra. Arba tiesiog žmonės, įkvepiantys pamatyti pasaulį kitaip. Grafikas Stasys Krasauskas buvo tikra 7 dešimtmečio meno pasaulio legenda. Amžininkai sako, jog turbūt prie jo lopšio meldėsi mūzos. Buvo apdovanotas įgimtais talentais: gebėjo valdyti tiek piešinio, tiek vandens stichijas, be to turėjo puikų balsą, pasižymėjo ir aktoriniais gebėjimais.

Suprasti akimirksniu

  • KAS? Grafikas, profesionalus vandensvydininkas, plaukikas, dainininkas, aktorius.
  • GYVENO: 1929–1977
  • NUOPELNAI: 1965 m. tapo respublikinės premijos laureatu, 1968 metais jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1976 m. – TSRS valstybinė premija, o 1977 m. Lietuvos liaudies dailininko garbės vardas. Stasys Krasauskas yra iškiliausių žmonių 100-ke per visą Lietuvos istoriją.
  • KŪRYBOS TEMOS: Žmogus, meilė, gyvenimas.
  • KITI TALENTAI: jam priklauso 36 Lietuvos plaukimo rekordai (fenomenalus plaučių tūris – 7 tūkst kubinių cm., kai kitų plaukikų vidurkis siekė 6,5). Gerai žaidė krepšinį, tinklinį. Yra išgelbėjęs ne vieną skenduolį. Filmavosi režisieriaus Raimundo Vabalo filme „Žingsniai naktį“ apie sukilimą Kauno IX forte (vaidino jūreivį Sašą). Kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“ atliko pagrindinį Liutauro vaidmenį.
  • KĄ GALVOJA APIE KŪRYBĄ?„Menininkui būdinga tai, kas būdinga kiekvienam žmogui: jis moka šypsotis ir juoktis, jam būna linksma, kartais jis būna nusiteikęs svajingai... Ir visos šios žmogiškos savybės persiduoda ir dailininkui: ir jis moka šypsotis ir juoktis, svajoti ir mąstyti. Kai jam linksma, jis daro linksmus dalykus, kai susimąstęs – rimtus...“

Paauglystėje pradėjęs sėkmingą sportininko karjerą, į piešimą žiūrėdavo tarsi į žaidimą, nors draugai protindavo: „Nešvaistyk talento, tau reikia stoti į menus“.

Į institutą pateko be konkurso. Daugelis manė, kad dėl to, jog sportininkas (sportininkai ir dabar į universitetus įstoja su lengvatomis). Tačiau jam paėmus pieštuką skeptikai persigalvodavo.

Tvirto stuomens grafiką dievino moterys, su baugia pagarba stebėdavo studentai, šiltai pasitikdavo legendinėje „Neringos“ kavinėje susirinkusi bohema.

Dailės institutas 6 deš. pabaigoje buvo nykoka vieta. Sovietų valdžia prižiūrėjo menininkus, kad kurtų ideologiškai teisingą meną ir nepageidavo jokių eksperimentų. O informacijos apie tai, kas dėjosi už Geležinės uždangos, buvo mažai.

Krasauskas buvo apsiskaitęs, dar iki studijų su plaukikų komanda spėjo aplankyti Maskvos muziejus. Ryškų, individualų stilių išvystė tarsi savaime. Jis buvo artimas Vakaruose, ypač Paryžiuje iki karo plėtotai, Pablo Picasso inspiruotai neoklasicistinei dailės krypčiai, kuri reiškėsi kaip moderni antikos, Renesanso idealų interpretacija. Paradoksalu, tačiau būtent šią, su politika nieko bendro neturinčią meno kryptį, sovietų valdžia pajungė komunistinės pažangos postulatams transliuoti.

Krasausko žvaigždė sovietmečiu švietė ryškiai. Ištisos kartos augo su jo juodai baltos grafikos reprodukcijomis ant sienų, iliustracijomis Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio, rusų poeto Roberto Roždestvenskio knygose. Tvirto stuomens grafiką dievino moterys, su baugia pagarba stebėdavo studentai, šiltai pasitikdavo legendinėje „Neringos“ kavinėje susirinkusi bohema.

Stasys Krasauskas / Archyvo nuotr.
Stasys Krasauskas / Archyvo nuotr.

Deja, dar net penkiasdešimties nesulaukusį dailininką pasiglemžė sunki liga. Atsiimant Maskvoje teiktą Valstybinę premiją, už durų laukė viskam pasiruošusi greitoji.

5
Iliustracija Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Žmogus“ 1961 - 1963, medžio raižinys, 14,7 x 9,7 cm / Modernaus meno centro kolekcija
6
Iliustracija Eduardo Mieželaičio eilėraščių rinkiniui „Žmogus“1961 - 1963, medžio raižinys, 14,5 x 9,5 cm / Modernaus meno centro kolekcija

Šiandien Krasauskas vertinamas kontroversiškai. Jis buvo populiarus, tačiau ar tikrai dėl to, jog „sovietinis“? Juk tikras menas išlaiko vertę nepriklausomai nuo įvairių ideologijų.

Akivaizdu, jog Krasausko vaizduojami siužetai nėra „tarybiniai“. Jis kalba apie laikui ir ideologijoms nepavaldžius, universalius reiškinius – žmogaus gyvenimą, meilę, kančią, jaunystę, aistrą, žmogiškosios prigimties veržimąsi aukštesnių idealų link ir kažkur šalia visuomet glūdinčią tamsiąją jos pusę.

Krasausko žmonės – gracingi tarsi delfinai. Dailininkas sakė: „Aš pats, ko gero, būčiau kūręs ne tokius stiprius žmones, jei nebūčiau sportavęs, nebūčiau matęs tos sportininko judesių gracijos ir kūnų harmonijos.“ Menininko aplinkos žmonės, tyrinėdami jo kūrinius, dažnai atpažįsta juose dailininko žmoną Nijolę, taip pat sportininkę, plaukikę.

9

Krepšinis. Iš ciklo „Judesys“1970, autocinkografija, 50 x 33 cm / Modernaus meno centro kolekcija

Menininkas negalėjo gyventi be vandens. Įšokęs į jūrą plaukdavo iki horizonto ir plūduriuodavo bangose. Kartais naktį miegodavo ne lovoje, o vandens pilnoje vonioje. Menininko kūną gaivino vanduo, o sielą – poezija, kurią skaitant gimdavo būsimų kūrinių vaizdiniai.

Krasauskas apskritai jautėsi labiau artimas poetams, negu dailininkams. Bičiuliavosi su Mieželaičiu, Algimantu Baltakiu, rusų poetais. Nedaug kas žino, jog žymiąją „Poezijos pavasario“ emblemą – paukštelį – sukūrė būtent jis.

Bene žymiausi meilės temai skirti darbai – iliustracijos Williamo Shakespeare'o sonetams, biblinei Saliamono Giesmių giesmei. Pastarajai eskizus pradėjo kurti dar 1965 m., kai į jį kreipėsi Rytų kultūrą įsimylėjęs istorijos profesorius Igoris Michailovičius Djakonovas, išvertęs į rusų kalbą „Giesmių giesmę“.

Knygą manė išleisti po metų, tačiau galbūt dėl paaštrėjusių Sovietų Sąjungos ir Izraelio santykių to padaryti nepavyko. Ir tik po beveik 20 metų, kai Krasauskas buvo miręs, žiūrovai išvydo iliustracijas Sigito Gedos „Giesmių giesmės“ lietuviškame vertime. Tose iliustracijose – sudvasintos erotikos tiek, kad analogu galėtų būti tik Senųjų Rytų kultūrų menas, iš kurio dailininkas ir sėmėsi įkvėpimo.


MMC – tai šiuo metu besikuriantis naujas meno muziejus, kuris įsikurs Vilniuje, buvusio Lietuvos kino teatro vietoje. Iki atidarymo (2018 m.) MMC veikia kaip „muziejus be sienų“, įgyvendindamas visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“), leisdamas meno edukacijai skirtas knygas.

Būsimo muziejaus pagrindą sudaro nuosekliai kaupiama Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra virš 4000 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno kūrinių, kuriuos sukūrė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažinti menininkai. 15min kultūros rubrikoje kas savaitę supažindinsime su išskirtinio dėmesio nusipelniusiais kolekcijos autoriais ir jų kūriniais.

Daugiau: www.mmcentras.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą