Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 14d. 11:30

Kaip kuriasi ir skęsta alternatyvios parodų salos?

„Lokomotif“
Lauryno Skeisgielos nuotr. / „Lokomotif“

Jei pagrindinės vizualaus meno institucijos būtų žemynai, tai mažesnes būtų galima vadinti parodų ir idėjų salomis. Per pastaruosius metus išsiplėtusį mažų galerijų ir nepriklausomų projektų erdvių archipelagą įdomu tyrinėti kaip institucinių žemynų atplaišas, ideologinius satelitus, iš kultūrinio entuziazmo besiformuojančius plotus, laivus skandinančius ledkalnius ar klajojančias salas, pasmerktas dreifuoti arba išnykti.

Kalbėti apie šių parodinių erdvių dinamiką, funkcijas ir ateities perspektyvas paskatino dvi priežastys. Pirmoji – rudenį vykusi diskusija apie Vilniaus galerijų ekosistemą, kurioje bandymas suklasifikuoti tokias erdves į senbuvius, naujokus ir autsaiderius prasprūdo pro korektiškų pasisakymų kilpas. O antroji – per pastaruosius metus atsidariusios dvi naujos erdvės – Lentvario geležinkelio stoties pastate įsikūręs susitikimų kambarys „Lokomotif“ ir į Vitebsko gatvėje veikusios mokyklos sporto salę persikrausčiusi Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) galerija, pavadinta nauju vardu „Atletika“. Šios dvi iniciatyvos ženklina naujus veikimo mastelius ir geografijas, tačiau tuo pačiu kelia klausimų apie naujų parodinių erdvių radimosi motyvus ir santykį su jau veikiančiomis.

Žinoma, įvairių galerinių iniciatyvų per metus būta ir daugiau. Pavyzdžiui, šviesi, didelių langų „Antakalnio galerija“ atsidarė su tikslu pagyvinti vieno seniausių sostinės rajonų kultūrinį gyvenimą. Nuoširdžią šypseną keliantis sprendimas įsikurti vieno iš Antakalnio daugiabučių pirmame aukšte savotiškai patvirtina – parodinės ir kūrybinės erdvės tampa tokios pat įprastos ir reikalingos, kaip ir kituose pirmuose aukštuose įsikūrusios kirpyklos ar stomatologijos kabinetai.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad šiame tekste dėmesys fokusuojamas į aktualius šiuolaikinio meno sceną formuojančius procesus, tad šis pavyzdys galėtų nugulti prie bendros ekosistemos autsaiderių, tačiau ne ką mažiau reikalingų, ne ką mažiau liudijančių viso lauko būklę.

Natūralu, kad kiekviena nauja iniciatyva pasėja kokybinio išskirtinumo pažadą, tačiau kur kas pastebimesnis šiame kontekste yra kiekybinis pokytis. Per pastarąjį dešimtmetį Vilniuje veiklą pradėjo (arba ją jau spėjo baigti) daugiau nei dvi dešimtys tokių nepriklausomų ar alternatyvių menininkų kuruojamų parodinių erdvių. Vienos iš jų miesto kultūriniame gyvenime paliko gilesnius, kitos – mažiau ryškius įspaudus. Tačiau įdomu ir tai, kaip per tą laiką kito nepriklausomų ir alternatyvių erdvių samprata. Kaip jas aktualizuoja kartu su MO muziejaus atidarymu atsiradęs kokybiškas parodinis meinstrymas? Ar nepriklausomumo apibrėžimas netapo keblesnis projektinio finansavimo akivaizdoje? Galų gale, kam ir kokios alternatyvos ieškoma? Kiek tokių alternatyvių erdvių reikia, kad jos išliktų alternatyva viena kitai?

Nurimus 10-ojo dešimtmečio dailės gyvenimo radikalumams, tokios erdvės iš lėto ėmė kurtis kaip atsvara Šiuolaikinio meno centro formuojamai aktualaus meno sampratai, eksponuojamiems menininkams ir iš esmės oligopolinei veiklos politikai. Kaip leidinyje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ (2011) pastebi jo sudarytojai Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka, kurį laiką ŠMC vienu metu užėmė pozicijos ir opozicijos vaidmenį, taip iš esmės užaugindamas ir tam tikrą „alternatyvą“.

Dalis jos nutekėjo į 2008-aisias pradėjusią veikti galerinę „Tulips & Roses“ salą, ilgainiui išsivysčiusią į atskirą žemyną – edukacijos, rezidencijų ir parodų centrą „Rupert“. Tačiau šią vos kelis metus veikusią galeriją, kartu su Inesos Brašiškės, Gerdos Paliušytės ir Edgaro Gerasimovičiaus įkurta erdve „The Gardens“, norisi išskirti kaip įnešusias stiprų meno vadybos dėmenį. Galerijos veikė ir sėkmingai parodas organizavo užsienyje. Šią meno eksporto platformos funkciją, be dalyvavimo meno mugėse, sunkiai įgyvendina šiandienių erdvių steigėjai.

Organizatorių nuotr./Šiuolaikinio meno galerija „Tulips & Roses“ kviečia užsukti į menininko Johno Menicko parodą.
Organizatorių nuotr./Šiuolaikinio meno galerija „Tulips & Roses“ kviečia užsukti į menininko Johno Menicko parodą.

Galima sakyti, kad šiuo metu vystomos jaunų menininkų iniciatyvos taip pat randasi dėl akademinės erozijos ir nusivylimo. Net ir kelios VDA kuruojamos galerijos nespėja aptarnauti didelės akademinės bendruomenės ir rengti kitų meno kūrėjų retrospektyvines parodas. Gal todėl čia pat įsikūrė bandymams ir klaidoms lankstesnė galerija „5 malūnai“, Kauno fakultetas įsteigė virtualią galeriją „PA“, o skulptūros katedros studentų peržiūros tampa vis ryškesnėmis pop-up’inėmis parodomis skirtingose erdvėse. Tiesa, ir pati akademija reaguodama į alternatyvių erdvių poreikį 2016-aisiais keramikos degimo krosnių pastate įkūrė erdvę „Krematoriumas | Meno krosnys“. Manau, kad kol kas tai labiausiai undergroundinė ir, laikantis ankstesnio skirstymo, autsaideriška erdvė ne tik pagal vietą, bet ir pagal parodų tinklelį.

Teisybės dėlei, tokių besimėgaujančių savo nuošale meno lauke yra ir daugiau. Verta paminėti stiprią bendruomenę užsiauginusius ir nuoseklią veiklą vykdančius „Studium P“. O menininkės Aistės Kisarauskaitės bute įkurta namų galerija „Trivium“ kartu su menininko Dainiaus Liškevičiaus kuruojama „VITRINA & Bench“ atstovauja jų kartos kūrėjų balsą ir veikia kaip jų pačių kuratorinės bei meninės praktikos. Dėl revoliucingos laikysenos verta paminėti Jono Meko vizualiųjų menų centrą, net jei pagal savo veiklos profilį jis ir neatitinka aptariamų iniciatyvų.

Arno Strumilos / 15min nuotr./VITRINA & Bench
Arno Strumilos / 15min nuotr./VITRINA & Bench

Svarbu paminėti, kad dalies kitų alternatyvių erdvių atsiradimui įtakos padarė dar „VEKS’o“ („Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“) programa, paskatinusi meną eksponuoti netikėtose erdvėse. Galima tik spėlioti, kiek tai prisidėjo prie visuomenės įgūdžių skaityti šiuolaikinio ir modernaus meno kūrinius, o kiek užaštrino poziciją juos laikyti nelauktais ir neprašytais kraštovaizdžio, kasdienybės ar net istorinės atminties įsibrovėliais - reakcijos į Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“ ir Andriaus Labašausko Lukiškių aikštėje pastatytą „Laisvės kalvos“ maketą veikia kaip dešimtmetį užsitęsęs aidas. Menas vis dar netikėtas labiausiai įtikėtose vietose.

Kita vertus, meno eksponavimas tokiose „netikėtose“ erdvėse įtvirtino neišvengiamą normą galerijoms ar trumpalaikėms jų iniciatyvoms įsikurti įvairių paskirčių vietose. Tai ir buvusios valgyklos („Autarkia“, nuo 2016 m.), nuosavi butai („Trivium“, „Studium P“, nuo 2015 m., „Montos Tattoo“, nuo 2018 m.) ir namai („Malonioji 6“, 2012–2016 m.), prekybos centro salės („Young Poor Artists“ iniciatyvos 2014–2017 m.), nebenaudojamos mokyklos („SODAS 2123“, nuo 2019 m.), ministerijos pastatas („Fluxus ministerija“, 2010–2012 m.), gamyklos ir sandėliai („VITRINA & Bench“, „SHCH/ŠC“, nuo 2017 m.), redakcija („Editorial“, nuo 2016 m.), planetariumas („The Gardens“, 2012–2014 m.), rūsiai ar Neries skalaujamos krantinės platformos („KultFlux“ kultūros platforma, 2008–2010 m.).

Gintarės Grigėnaitės nuotr/„Autarkia“
Gintarės Grigėnaitės nuotr/„Autarkia“

Tokią tendenciją nulėmė ne tik aukštos patalpų nuomos kainos, bet ir demokratiškesnis požiūris į patį meną bei jo eksponavimą, kintančios estetikos normos, noras ištrūkti iš sterilaus „balto kubo“, atgaivinti apleistas ir užmirštas miesto vietas. Nenuostabu, kad specifinė erdvė prisideda ir prie tokios galerijos ar projektų erdvės mito kūrimo, dažnai veikia kaip konceptualus pasiteisinimas ar ekspozicijas praplečiantis dėmuo. Neretai būtent išskirtinė vieta ir geografija tampa apsilankyti masinančia priežastimi, o išblėsus naujumo ir netikėtumo faktoriams, dėmesį bandoma išlaikyti tankia programa arba papildomomis paslaugomis – nuo progos čia pat pavalgyti ir atsigerti kavos iki galimybės įsigyti knygų, išskirtinio vyno ar išsinuomoti pačią erdvę.

Būtent pagal tokį, tikriausiai niekur nebeišvengiamą multifunkciškumą, iniciatyvas suklasifikuoti darosi kur kas lengviau, nei pagal čia rodomus menininkus ar kuratorines pozicijas. Ilgainiui tokios erdvės linkusios supanašėti – eksponuodamos tuos pačius menininkus jos virsta tų pačių idėjų filialais ar didesnes institucijas aptarnaujančiais departamentais. Toks funkcijų ir turinio dubliavimas greičiau ima liudyti ne įvairią ir turtingą parodinių erdvių ekosistemą, bet vis akivaizdesnę šiuolaikinio meno lauko homogenizaciją.

Gintarės Grigėnaitės nuotr/Galerija „Atletika“
Gintarės Grigėnaitės nuotr/Galerija „Atletika“

Viename interviu kuratorius Jensas Hoffmannas šią problemą aiškino kaip vis dar labai konservatyvaus meno kūrimo padarinį: „Visos institucijos veikia pagal labai tradicinį meno supratimo modelį. Meno mokykloms reikia studentų, o studentai nori padaryti karjerą, todėl jiems reikia galerijos, galerijoms reikia kūrinių, kuriuos galėtų parduoti, o meno mugėms – galerijų, ir t.t. Tai sistema, kuri negalėtų išsilaikyti, jei menininkai būtų tikrai radikalūs ir nekurtų produktų. Nesakau, kad menininkai neturėtų užsidirbti pragyvenimui, bet kaip kuratorius turiu savęs paklausti: kas bus toliau? Kas gali būti toliau?“

Nepaisant dažno dainavimo unisonu, sunku paneigti tokių erdvių ir iniciatyvų svarbą. Jos veikia ne tik kaip meno lauko katalizatoriai, bet prisideda ir prie hierarchinės sistemos pokyčių. Neretai eidamos procesų priešakyje jos gali perimti galią formuoti tendencijas, neretai būtent čia savo parodinę karjerą pradeda jauni menininkai. Tokių erdvių santykius su didesnėmis institucijomis J.Hoffmannas apibrėžė kaip simbiotinį ryšį, kai mažosios veikia kaip donorai, teikiantys naujus menininkus, naujas idėjas, naujus komunikacijos būdus. Galima pastebėti ir atvirkščią, tačiau ne ką mažiau reikšmingą tendenciją, kai pastebėtiems didžiųjų institucijų, mažosios tampa saugūs uostai surengti pirmąsias solo parodas. Galima sakyti, kad būtent taip šiandien veikia menininkų Roberto Narkaus ir Mildos Zabarauskaitės inicijuotas menininkų dienos centras „Autarkia“ ir „Editorial“ erdvė, įsikūrusi internetinių šiuolaikinio meno žurnalų redakcijoje.

Gintarės Grigėnaitės nuotr/Projektų erdvė „Editorial“
Gintarės Grigėnaitės nuotr/Projektų erdvė „Editorial“

Tokią funkciją iš dalies ėmė atlikti ir naujoji susitikimų erdvė „Lokomotif“, kurią norisi išskirti kaip šviežią bandymą eksportuoti šiuolaikinio meno vyksmus už miesto, net jei tai tik 20 minučių kelione traukiniu nutolęs Lentvaris. Menininkų Lauryno Skeisgielos ir Mildos Dainovskytės iniciatyva orientuojasi į vietos specifiškumą, jos istoriją ir interpretacijas, todėl verta dėmesio ne dėl kolonialistinio ar egzotizuojančio žvilgsnio, bet nuoširdaus darbo su bendruomene. Vienas iš teigiamų pavyzdžių – darbas su vietos dendrologe Rasa Puziniene, kuri vesdama ekskursijas po Lentvario dvaro parką konceptualiai pratęsė geležinkelio pastato antrame aukšte veikusią parodą.

Neseniai čia surengtos parodos „2090“ menininkai kai kuriuos savo kūrinius taip pat integravo į miestelio kraštovaizdį ar kasdienybę – nuo Graužio ežero migruojančioje saloje įkurdintos elektro lauko matavimo instaliacijos iki juokingo ir abejonių apie meno kūrinį sukeliančio servetėlių laikiklio vietinėje kavinėje. Šis subtilus flirtas su vieta atsispindi ir tame, jog kuratoriai sąmoningai atsisako nudrengto projektų erdvės pavadinimo, pakeisdami jį į susitikimų kambarį. Dar vienas įdomus aspektas, jog neprisirišdami ir neįsipareigodami vietai, „Lokomotif“ pavadinimą erdvės iniciatoriai nešioja kaip kuratorinį pseudonimą.

Lauryno Skeisgielos nuotr./„Lokomotif“
Lauryno Skeisgielos nuotr./„Lokomotif“

Kiek kitas santykis su įsipareigojimu vietai ištiko Lietuvos tarpdisciplinio meno kūrėjų sąjungą. Vitebsko gatvėje esantį pastatų kompleksą Vilniaus miesto savivaldybė ateinantiems 10-čiai metų pavedė kuruoti būtent LTMKS. Čia atidaryta „Atletikos“ galerija yra pirmoji būsimo kultūros komplekso „SODAS 2123“ erdvė. Tačiau tik pagalvokite, kuri iš tvarkingų ir brangias grindis turinčių institucijų įsileistų Igno Pavliukevičiaus instaliaciją „Vandeniui atspari širdis“, kurioje menininkas erdvę užlieja vandeniu, o žiūrovas po ją vaikšto mediniais takeliais? Tikriausiai ši dvejonė pagrįsta ne dėl instaliacijos rizikingumo, o dėl paties menininko sąlyginai mažo žinomumo. Štai kodėl tokios eksperimentine dvasia vedinos erdvės dažnai laimi prieš kitas galerijas, tapusias vietos ir investicijų įkaitėmis. Pavyzdžiui, taip nutiko su skandinavišku užmoju Vilniaus senamiestyje – startavusi su ambicija pristatyti Šiaurės Europos ir Lietuvos šiuolaikinį meną, „Grafo“ galerija su gera infrastruktūra mutavo į dekoratyvius pramogų verslo atstovų paveikslus eksponuojančias beveides sales. Tiesa, tokių erdvių poreikį įrodo ir dar kelios panašios neseniai veiklą pradėjusios galerijos, pavyzdžiui, „Godo“ ar „The Room“.

Kuo baigsis ambicingas ir ilgalaikes tuoktuves primenantis LTMKS įsipareigojimas, prognozuoti kol kas dar anksti, tačiau yra vilties, jog tai gali tapti vienu iš precedentų po vienu stogu sujungti skirtingų sričių kultūros darbuotojus ir padaryti tai kokybiškiau, nei pavyko 2010-aisiais įkurtai „Fluxus ministerijai“. Tad jei sutarsime, kad tokių erdvių atsiradimas, trumpalaikis egzistavimas ir dinamiška kaita iki šiol buvo savaiminė vertybė visai meno sistemai, naujosios iniciatyvos su tikslu vykdyti ilgalaikius projektus ir dirbti su bendruomenėmis gali šį modelį pakeisti į labiau tvarų. Gal tuomet tokios erdvės taps atsparios ne tik vandeniui, bet ir nuomos kainoms ar išblėsti linkusiam entuziazmui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/