Knygoje apie tapytoją Samuolį – dingusiu laikytas paveikslas ir brolienė, neleidusi užmiršti jo vardo sovietmečiu

Nedaug darbų, didelė įtaka

Viena parodos kuratorių ir knygos „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ sudarytojų Genovaitė Bartulienė pažymėjo, kad knygą sudaro kelios dalys. Pirmoji – skirta A.Samuolio darbų retrospektyvai, pristatytai muziejuje. Antroji – XX ir XXI a. tapytojų, kurių kūrybai padarė įtaką tarpukario modernistas, darbams bei refleksijoms.

Skaitytojai taip pat galės susipažinti su A.Samuolio ir Stasės Samulevičienės biografijomis bei paskaityti apie išsamius ir naujų atradimų pažėrusius Prano Gudyno restauravimo centro tyrimus.

Anot katalogo sudarytojų, A.Samuolis aktyviai kūrė vos septynerius metus, mirė jaunas, net jo darbų nėra išlikę tiek daug.

„Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir tebėra menininkų įkvėpimo šaltinis“, – teigė G.Bertulienė.

Būtent dėl šios priežasties tiek parodoje, tiek kataloge pristatomi menininkai, kurie savotiškai kalbasi su savo įkvėpėju.

Dailininkas mirė 1942 metais Šveicarijoje, būdamas 43-ejų, o knygoje pristatomas ir laikotarpis, kai jis gydėsi svečioje šalyje bei lietuviškojo meno bei kultūros pasaulio pastangos jam padėti. Lietuvą žinia apie A.Samuolio mirtį pasiekė per Antrąjį pasaulinį karą, gerokai vėliau nei jis mirė.

Jonavos kultūros centro krasto muziejaus / LNDM nuotr./A.Samuolis fone Juozo Mikėno skulptūra „Moters portretas“ 1934; Antano Samuolio kūrinys „Baltoji obelis“

Narsi, ryžtinga, charizmatiška

Anot muziejininkės Inesos Kuliavaitės-Čepaitienės, paroda buvo skirta papasakoti tiek A.Samuolio gyvenimo, tiek apie paveikslo „Geltona moters“ kontekstą. Moteris, vaizduojama garsiajame A.Samuolio kūrinyje, – jo brolio Vaclovo žmona, S.Samulevičienė.

Kaip teigė I.Kuliavaitė-Čepaitienė, jie buvo artimi žmonės, po A.Samuolio mirties brolienė rūpinosi tapytojo palikimu ir jo įamžinimu.

„Modernizmo pasakojimuose moterys dažnai lieka tik vardai. Šiuo atveju mums labai pasitarnavo Zarasų ir Jonavos krašto muziejų archyvinė medžiaga – galėjome vizualizuoti pasakojimą tiek parodoje, tiek knygoje (…)“, – dalijosi I.Kuliavaitė-Čepaitienė.

Dalis knygos skirta S.Samulevičienei ir jos asmenybei.

„Pagal profesiją užsiėmė kailiadirbystės amatu ir buvo jį įvaldžiusi. Stasė gimė Šiaurės Kaukaze, ten baigė mokyklą, pradėjo dirbti kailių fabrike. Grįžusi į Zarasus ėmė dirbti ir čia. Tarpukario Lietuvoje stengėsi pakelti kailiadirbystės amatą: buvo žemės ūkio rūmų lektorė. Vėliau atsitraukė nuo tos veiklos, nes gimė sūnus, paskyrė daug laiko šeimai“, – biografijos detales atskleidė I.Kuliavaitė-Čepaitienė.

Anot G.Bartulienės, Stasė – ypatinga moteris.

„Buvo narsi, ryžtinga, charizmatiška. Rašydavo tuomečiam partiniam šului Lionginui Šepečiui laiškus „su pagrasinimais“, kuriais reikalaudavo nepamiršti A.Samuolio vardo ir jį įamžinti. Ji negalėjo leisti, kad Samuolio vardas būtų „sutryptas ir apspjaudytas“, – citavo S.Samulevičienės „pusiau oficialius“ laiškus L.Šepečiui G.Bartulienė.

Tiek parodos, tiek knygos dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė dalijosi, kaip knygoje galima pajusti parodos dvasią.

„Erdvės iš parodos su nedideliais pokyčiais atkeliavo į knygą, tapo jos dalimis. (…) Iš parodos atkeliauja ir tipografija – šriftas primena ir ekspresyvų A.Samuolio potėpį. Tiesa, jis kiek suvaldytas“, – kūrybiniais užkulisiais dalijosi dizainerė.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. /Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“

Netikėtai atrastas dingęs paveikslas

Vienas didžiausių atradimų rengiant parodą buvo Prano Gudyno restauravimo centre atliktų tyrimų metu aptiktas paveikslas po kito paveikslo dažu – būtent po vienu svarbiausių A.Samuolio darbų – „Geltona moterimi“.

„A.Samuolis, matyt, taupydamas savo drobes, o gal ir laiką, dažnai užtapydavo abi puses arba naudodavo kažkieno panaudotas – kieno nors kito arba savo – drobes“, – teigė G.Bartulienė.

Įdomi detalė, kad po „Geltonąja moterimi“ esantis kitas paveikslas – „Naujoji Leda“ – daugelį metų buvo laikytas dingusiu. Anot G.Bartulienės, šis paveikslas pirmą kartą buvo parodytas „Ars“ parodoje 1932 metais.

Prano Gudyno centras tuo pat metu tyrė ir kitus 6 dailininko kūrinius o tyrimų rezultatai ir įžvalgos – Vilniaus knygų mugėje pristatytoje knygoje apie tapytoją.