Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 19d. 10:04

Laikas mane patikrins – Audronės Petrašiūnaitės parodos leitmotyvas

''Autoportretas su stirna darže'' 2018 m. al. drb 105 115
''Autoportretas su stirna darže'' 2018 m. al. drb 105 115

Sostinės „AP galerijoje“ nuo birželio 4 iki liepos 6 dienos veikia Audronės Petrašiūnaitės paroda „Lėtas laikas“. Šios menininkės darbų yra įsigiję valstybės ir privatūs muziejai, kolekcininkai, gerbėjai. Parodos kuratorė galerininkė Vilma Jankienė parodą pavadino svarbia ir svaria, leidžiančia pažinti naujausius žymios kūrėjos tapybos niuansus.

Apie laiką

Galiu klausytis Audronės pasakojimų nežvilgčiodama į laikrodį – apie jos katinus (net tris), ką jie per dienas ir jai iškeliavus iš namų, veikia, koks tankus jų kailis, paliekantis pūkų kuokštus ant menininkės siuvinėjamos grafikos ant juodojo audinio.

Laikas su Audrone bėga greitai, taip ir nepajudu iš vietos. Mano klausimai pasilieka neatsakyti, lieku tarsi tuščiomis, taip ir neištraukusi iš jos tos esminės ir vienintelės kūrybinės paslapties – kaip viskas jai gaunasi taip skambiai, ryškiai, lengvai, prasmingai ir pranašiškai. Sužinai tik tai, ko ji nemėgsta – šalčio ir būti lyginama su Pierre Bonnard’u... Jokia paslaptis, kad ji myli savo katinus, o jos laikas – vasara. Vasara, kurią ji saugo savo atminty, spalvose ir tapomose gėlėse: rožėse, lelijose. Nuo jos lūpų atitrūksta Valdemaro Kukulo ketureilis „kai glostai, lelijos ir rožės / išauga tiesiog iš pirštų”. Poetinė metafora ir išdavė menininkės paslaptį, privertė prasitarti, kad iš pirštų išauga tai, ką labiausiai myli – patį gyvenimą, tylius pašnekesius su savimi, apmąstymus ir dvasios ramybę.

Audronės Petrašiūnaitės laikas yra neabejotinai – diena, jokios prieblandos ar nakties tamsos. Prisiminus menotyrininko A. Andriuškevičiaus kultinę parodą „Dienos ir nakties tapyba“, akivaizdu, kad Audronę Petrašiūnaitę priskirtume „šviesiajai“ lietuvių tapybos daliai.

''Nulaužtas kardelis'' 2018 m. al. drb. 60 110
''Nulaužtas kardelis'' 2018 m. al. drb. 60 110

Šiuolaikinė tradicionalistė

Pirmiausia, A. Petrašiūnaitė mokėsi Vilniaus Dailės institute tuo laikotarpiu (1982-1988), kai buvo įprasta tapytojus vadinti tapytojais, o ne menininkais. Laikotarpiu, kai pačios aplinkybės skatino gilintis į postmodernizmo meną, atsigręžti į kultūrinį istorinį kontekstą. Favoritais buvo laikomi prancūzų Nabis grupės tapytojai, ekspresionizmo dailės apraiškos. Dėmesys sutelktas į tai, kaip nutapyta, o ne kas nutapyta. Spalva, šviesa, vibruojantys dažų paviršiai, tekstūra ir kiti tapytojų cecho niuansai buvo kur kas labiau vertinami nei idėjinis turinys. Vyravo kasdienybės motyvai, o ne siužetai.

A. Petrašiūnaitės tradiciškumą norėčiau vertinti kaip itin pozityvų. O tai reiškia, kad jos kūryboje paveldėtas požiūris į kolorito, potėpio, tekstūros svarbą atskleidžia nepaviršinį santykį su postmodernismo meno ir lietuvių tapybos ekspresionistine tradicija.

Antra vertus, šviesa – viena ryškiausių XX a. tapybos tradicijų, kuriai ištikima ir Audronė. Tai jos susitarimas su realybe, stipriausia identiteto apraiška, pasirodanti per formą, spalvą, tapymo techniką, tai konceptuali kokybė, o ne efektas. Šviesa tampa esmine išraiškos priemone, kuriančia patį paveikslą, kaip kažkas yra pasakęs, kad XX a. menininkai „gyveno šviesa“, įprasmindami ją savo tapyboje.

''Rudens tvenkinys'' 2018 m. al. drb.150 120
''Rudens tvenkinys'' 2018 m. al. drb.150 120

A. Petrašiūnaitės šviesa filosofiška, teigianti gyvenimą, ryški ir skamba it muzikos kūrinys.

Moteris geltona suknele, lelijos prūduose, jazmino žiedas-veidas, rožiniai moterų veidai ir kūnai, viskas nutvieksta šviesos, todėl ir spalvos ryškios ir vaiskios. Svarbi individualaus stiliaus detalė – šviesus kontūras, įrėminantis figūras, gamtinius motyvus, tarsi neleidžiantis spalvai pabėgti, išsisklaidyti, ištirpti, suteikiantis formai apibrėžtumo. Gal todėl A. Petrašiūnaitė prasitaria, kad mielai būtų studijavusi grafiką.

Tradiciškumas – tai ir būdas gyventi santarvėje su pačia savimi, fiksuoti aplinką detalėse, tokį tik iš pirmo žvilgsnio paprastą egzistencinį ritmą. Pajunti, kad už kiekvieno motyvo slypi dailininkės savirefleksija, metaforiškas būties suvokimas. Ir paprasta tampa poetinė įžvalga, nelengva kaina pasiekta dvasios ramybė, kuri paverčiama kuriančiuoju pradu.

Šiuolaikiškumas dailininkės kūryboje gali būti apibūdintas jos pačios žodžiais – „visą laiką reikia gaivaus vėjo“. Prisipažįsta, kad labiau jai patinka „ta naujoji dailė, kuri ateina“. Audronę domina ieškojimas, nuolatinis judėjimas, tapytoja sako,kad „ir sėdėdama krėsle galiu judėti savo galvoje“, tai amžinoji kūrybinė paieška. Stebint Audronės kūrybą akivaizdžiai matome kaip „juda“ kūrybinės galios, kaip jos kinta vizualios raiškos prasme.

Daivos Kairevičiūtės nuotr./Iš kairės: parodos „Lėtas laikas" kuratorė Vilma Jankienė, dailininkė Audronė Petrašiūnaitė, menotyrininkė Jolita Mieželaitienė
Daivos Kairevičiūtės nuotr./Iš kairės: parodos „Lėtas laikas" kuratorė Vilma Jankienė, dailininkė Audronė Petrašiūnaitė, menotyrininkė Jolita Mieželaitienė

Siužetai ir motyvai

Stebiuosi, kiek A. Petrašiūnaitės tapyboje gali atrasti visokiausių pasakojimų apie moteris. Iš tikrųjų įsigilinusi suvokiu, kad tėra vienas siužetas, apie vieną ir tą pačią moterį. Keičiasi tik išgyvenimai, nuotaikos, laikas, erdvė. Kokia ta moteris, Audronė Petrašiūnaitė? Ogi visokia – baugšti kaip stirna, tvirta kaip uola („Moteris su kirviu“), užsispyrusi, kenčianti.

Gėlės, gulbė, peršviečiamos su apnuogintomis kraujagyslėmis ir stuburais, dygliuotais it rožės kotas, figūros – visa tai emocijos, perkeltos į tapybos, grafikos kūrinius.

''Moteris su kirviu''2018 m. al. drb. 125 145
''Moteris su kirviu''2018 m. al. drb. 125 145

Lelijos, kardelis, jazminas – tai ji, Audronė Petrašiūnaitė, gyvenanti Višakio Rūdoje, stumianti žiemą kaip garvežį ir laukianti, kada saulė grįžta, nes tada „viskas grįžta, kaip naujas žmogus atsirandi savyje“.

Kai bandžiau „išspausti“ iš tapytojos simbolinę, krikščioniškosios ikonografijos erškėčių vainiko reikšmę, ji tik šypsodamasi tepasakė „nėra čia jokios tragedijos“. Rožių vainikas kraujo raudonumo žiedais, nutapytas potėpių kirčiais man degino akis, nes mačiau savo asmeninę dramą. Tas asmeninis mano išgyvenimas apibūdina kūrinio poveikio esmę pačios dailininkės žodžiais – „kai žvelgi į veidrodį ir veidrodis žvelgia į tave“.

Vilniaus meniškajame Užupyje įsikūrusios „AP galerijos“ erdvėse A. Petrašiūnaitės parodą galite aplankyti iki liepos 6 dienos. Ten jus pasitiks ne tik naujausios dailininkės drobės, bet ir parodai dedikuota rašytojo Ramūno Čičelio novelė „Pėdos Vilnelėje“.

Temos: 1 Tapyba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

06:33
01:02
23:03

Esports namai

URBAN˙/