Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 27d. 10:10

Lietuvai Venecijoje atstovausiantis R.Narkus: o gal mes dvejus metus iš eilės pelnysime „Auksinį liūtą“?

Robertas Narkus Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Robertas Narkus

„Aplinkiniai kažkodėl mane gąsdina, tačiau nemanau, jog turėtų būti baisu. Juk kaip tik smagu tęsti tai, kas buvo padaryta, turėti išplėtotą diskursą, – interviu pradėjo 59-osios Venecijos šiuolaikinio meno bienalės atstovas iš Lietuvos Robertas Narkus. – Supranti, jog daugiau žmonių Lietuvoje ir užsienyje atkreips dėmesį į šiuolaikinį meną bei pačią Venecijos bienalę.“

Štai ir atsakymas į klausimą, kaip jaučiasi menininkas po praėjusių metų Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės triumfo.

Interviu su R.Narkumi diskutavome apie tai, kas slypi į bienalę keliaujančio projekto „Gut feeling“ pavadinime, kas sudarys komandą bei kodėl technologijas interpretuojantis menininkas save vadina poetu?

„O aš pats darau tai, ką darau, ir neturiu ko prarasti ir elgtis dar drąsiau. Atsirado proga užduoti sau visai kitus klausimus, pavyzdžiui, ką turi daryti šiuolaikinis menas?“, – pasakojo pašnekovas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Narkus
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Narkus

– Sakėte, kad „aplinkiniai kažkodėl mane gąsdina“. Sulaukėte daug komentarų?

– Tam tikra prasme iš išorės egzistuoja spaudimas. Mano žiniomis, kai kas buvo raginami nedalyvauti, nes „kaip čia dabar būsi šešėlyje“. Galbūt tame yra racijos, nes tai ne pats dėkingiausias laikas menininkui.

Jeigu mes išmoktume elgtis taip, kaip jaučiamės, o ne taip, kaip mus išmokė, pasaulis taptų geresnis.

– Žadate dalyvauti su meniniu projektu „Gut feeling“, o pavadinimas – sunkiai išverčiamas angliškas frazeologizmas. Įdomu, kodėl nusprendėte apie tai kalbėti.

– Manau, kad mums kaip tik reikia mėginti pastumti protą ir užleisti vietą jausmams. „Gut feeling“ yra ir iššūkis man – bandymas įsiklausyti į vidinį balsą, darant kažkokius sprendimus. Pradedant nuo bendradarbiavimo, sprendimo dalyvauti Venecijos bienalėje bei ieškant ryšio su tikrais žmonėmis. Be to, [tokia prieiga] atmeta aureolę patosiškam menui, kaip kūriniui, į kurį reikia žiūrėti. Jeigu mes išmoktume elgtis taip, kaip jaučiamės, o ne taip, kaip mus išmokė, pasaulis taptų geresnis.

– Ar tai – įmanoma?

– Manau, kad mes visi tai išgyvename, tačiau pritrūksta ryžto, valios. Tai gali būti susiję su savanaudiškumu, individualizmo tradicija. Šiandien toks mąstymo būvis yra problematiškas ir nereikėtų bijoti būti jautriems, silpniems.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Narkus
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Narkus

– Šiuolaikiniame mene ekshibicionizmo ir taip nemaža. Kuo jūsų atvirumas yra kitoks?

– Net ir nuoširdumas tame mechanizme gali tapti preke, įvaizdžių trendu ir tai yra siaubinga situacija, nes mes negalime pabėgti iš nuobodulio. Mūsų niekas nebešokiruoja, bet ir niekas nejaudina. Iš esmės mes neberizikuojame ir vienintelė erdvė, kurioje ta rizika gali atsitikti, esi tu pats.

– O kaip žinoti, jog jausmas viduje nemeluoja?

– Rengiu projektą, kuris vyks skersgatvyje, apleistose parduotuvėlėse, uždarytoje skalbykloje, kurioje bus įkurtas cechas. Jame bus perdirbamos invazinės jūržolės. Mes tokiu būdu kuriame socialinę skulptūrą, kurios epicentre – gamybiniai procesai, ekonominiai santykiai su vietos bendruomene bei produktas, priversiantis susimąstyti apie intuiciją.

Dažnai savo strategijose naudoju tą pačią neoliberalią logiką, pagrįsta teritorijų plėtra. Tačiau šiuo atveju tai truputį skiriasi, nes produktas tampa priešnuodžiu.

– Kituose interviu nemažai kalbate apie ekonomikos ir meno ryšį. Kuo ji ir intuicija susijusios?

– Tai vienas iš asmeninių projekto elementų, kuriame pats veikiu kaip personažas. Čia tariuosi su savo žarnyne esančiomis bakterijomis ir bandau atskleisti ryšį tarp žarnyno ir smegenų su prielaida, jog siekdami daugintis viduje tūnantys organizmai daro įtaką visai paraiškai bei visam projektui.

Aš pats puikiai suprantu, jog esu didesnių mechanizmų sraigtelis ir man taip pat ne visada pavyksta išsivaduoti iš procesų.

Jie jau dabar tarsi ir laimėjo, nes produktas, kurį sukursime, vadinsis „Gut feeling“ ir jis bus gaminamas kartu su vienu garsiausiu fermentacijos profesorių Davidu Zilberiu iš „Noma“ restorano. Taigi kursime bakteriją, kuri skleisis po visą pasaulį. Vėlgi, bevartojant šį meno kūrinį, tikiuosi, jog žmonės susimąstys ir išgyvens placebo efektą, o gal kaip tik išgirs vidinį balsą literaliai savo pilve.

VIDEO: Fermenting at Noma: old techniques in modern cuisine... with David Zilber!

– Vadinasi, jūsų tikslas buvo ne tiek atskleisti vidinio balso peripetijas, kiek į tai pasižiūrėti ironiškai?

– Mano santykis su ironija yra ganėtinai sudėtingas, nes aš esu labai nuoširdus žmogus (juokiasi). Nori nenori dėl to kartais atsiduri komiškoje situacijoje, bet aš bandau išgyventi tą logiką, spaudimą, kažką pasiekti. Aš pats puikiai suprantu, jog esu didesnių mechanizmų sraigtelis ir man taip pat ne visada pavyksta išsivaduoti iš procesų.

– Ir skauda dėl to?

– Ir skauda.

Antra vertus, aš esu menininkas ir galiu į tuos jausmus žiūrėti per tam tikrą distanciją. Galiu patirti išgyvenimus ir, perteikus juos šiek tiek kitaip, sutirštintomis spalvomis, leisti žmonėms patirti mūsų kasdienybės paradoksus.

– Įdomu, jog „Gut feeling“ nėra vieno žmogaus, bet kelių asmenų vaisius. Kas dar jame dalyvauja?

– Ši komanda tarsi šakėm ant vandens rašyta. Sakyčiau, jog turime šešėlinį kabinetą. Kol kas šiame etape esame pasitvirtinę bendradarbiavimą su minėtuoju D.Zilberiu, nes jis bus svarbus recepto kūrimo procese. Kalbant apie architektūrą ir erdvinius sprendimus, dirbsime su Petru Išora, Ona Lozuraityte, Mindaugu Reklaičiu. Kuratorė bus Neringa Bumblienė, konsultuos „Council“ kolektyvas iš Paryžiaus su Gregoriu Castera priešakyje. Svarbi komandos dalis yra dizaineriai Nerijus Rimkus ir Vytautas Volbekas.

Marcui Scourati šiais metais turės didesnį vaidmenį kaip tarpininkas tarp vietos bendruomenės, restoranų, kavinių bendruomenių, nes taip pat egzistuoja subtili ekosistema. Juk performanse dalyvaus patys venecijiečiai, su kuriais susidursime siaurame, intymiame skersgatvyje.

– Jūs esate daug tarptautinės patirties turintis menininkas. Galbūt galėtumėte išskirti jums pačiam brangiausius darbus?

– Mano visoje kūryboje yra vienas besitęsiantis kelias, kurį galima sulyginti su griūvančiomis domino kaladėlėmis. Pirmiausia – labai ilgai dirbau su konceptualiąja fotografija, prie kurios nuolatos grįžtu. Toliau buvo man pačiam svarbūs projektai, galbūt ir nesulaukę kažkokio didelio auditorijos dėmesio bei vykę už institucijų ribų. Tarp jų yra visus metus trukęs eksperimentas-performansas su likimu „Dvylika su puse šanso“.

Nepaisant visų konceptualių dalykų, aš esu poetas.

Taip pat bandžiau spręsti, kaip keistas efemeriškas veiklas perkelti į parodines erdves. Ketverius metus gyvenau, studijavau ir kūriau Amsterdame, kuriame įvyko kūrybinės transformacijos. Surengiau parodas tokiose svarbiose institucijose kaip „De Appel“ meno centre, „Stedelijk“ muziejuje.

Ilgainiui parodų geografija plėtėsi – teko savo darbus parodyti Londone. Labai šiltai prisimenu Marakešo meno bienalę, kurioje 2014 metais dalyvavome su kuratore Juste Kostikovaite.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Narkus
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Robertas Narkus

Esu nepaprastai dėkingas Šiuolaikinio meno centrui, kuris 2017 metais suteikė galimybę sukurti didžiulę solo parodą „Träger”.

– Kokios didžiausios kritikos apie save esate girdėjęs?

– Sudėtinga ją įvardinti, nes įprastai mąstau, ar žmonės pamato tą „tikrąjį“ veidą? Juk dažnai įsikūniju į tam tikrus personažus, kurie atrodo stiprūs, siekiantys sėkmės, turintys agresijos. Nepaisant visų konceptualių dalykų, aš esu poetas.

– Save vadinate poetu.

– Taip, esu ir tikrai ilgai užtrunka susitaikyti su savo romantišku dėmeniu. Kita vertus, nemanau, jog poezija – saldus dalykas. Apie ją kalbu kaip apie pasaulio patyrimą per perkeltines prasmes. Galų gale trumpi dalykai – viena mėgstamiausių mano formų.

Tačiau taip pat dažnai sakau, jog esu aplinkybių vadybininkas. Nevengiu dirbti su temomis, kuriose daug technologijų ir finansų, formalumo ir griežtumo. Norėčiau, jog žmonės suprastų, kad mane domina ne patys mechanizmai, triukai, bet noriu užčiuopti varomąją jėgą, psichologiją.

– Kuo technologijos yra poetiškos?

– Jos žada naują teritoriją. Ir menininkai kaip vizionieriai žengia į jas neturėdami jokių tikslų. Labai dažnai atsitinka, jog kol kas pritaikomumo neturinčiomis technologijomis kūrėjai tiesiog žongliruoja.

VIDEO: Robertas Narkus

– Viename interviu sakėte, jog laukiate, kada technologijos, dirbtinis intelektas pakeis žmogų. Kodėl?

– Toks pasakymas galėjo būti provokacija, o gal aš taip ir galvojau. Anuomet mes dirbome su dirbtinio intelekto programa. Kūrėme pokalbių kambarį, kuriame žmogus galvoja, kad jis kalbasi su dirbtiniu intelektu, nors iš tiesų buvau pasamdęs bičiulius, filosofus, rašytojus juo apsimesti. Iš šio projekto daug tikėjausi ir įdomiausia buvo sužinoti, kaip laikydami save dirbtiniu intelektu kalbės dalyviai bei atsakinės žmonės.

Iš šios pusės man visada buvo įdomu žengti vienu žingsniu toliau už trendus. Bet taip pat ir turiu suvokimą, jog technologija pasensta tą pačią akimirką vos tik pradedi ja naudotis. Ji pabėga ir ja negali pasikliauti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/