Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 8d. 18:48

Lietuviai Venecijos architektūros bienalėje pateko į TOP10: pokalbis su paviljono komisare

Julija Reklaitė Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Julija Reklaitė
„Galime pasidžiaugti, kad pirmosiomis savaitėmis po atidarymo paviljonas populiarus ir lankomas, o įtakingiausias pasaulyje dizaino ir architektūros portalas „Dezeen“ įtraukė jį į rekomenduojamų aplankyti paviljonų dešimtuką“, – apie Lietuvos erdvės agentūros startą 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje sako projekto komisarė dr. Julija Reklaitė.

Meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ vadovė, architektūros tyrėja ir meno vadybininkė pasakoja, kaip sekėsi formuoti komandą, su kokiais iššūkiais susidurta bienalę nukėlus du kartus ir ką naujo architektūros laukui gali pasiūlyti Julijono Urbono kosminės architektūros idėja.

Lietuva Venecijos architektūros bienalėje prisistato jau trečiąjį kartą. 2016-aisiais čia dalyvavome kaip jungtinio „Baltijos paviljono“ nariai, 2018-aisiais į Italiją gabenome tonas lietuviškos pelkės, o štai dabar pristatome kosminės architektūros idėją, su kuria kviečiame formuoti planetą iš žmonių. Kaip apibūdintumėte šias šalies prisistatymo strategijas ir dalyvavimo šioje bienalėje reikšmę Lietuvos architektūros laukui?

– Lietuvos architektūros bendruomenės svajonė dalyvauti Venecijos architektūros bienalėje brendo labai seniai, tačiau iki to reikėjo užaugti. Labai džiugu, kad lietuvių projektai nuo pat dalyvavimo šiame prestižiniame renginyje pradžios peržengė disciplinos ir netgi nacionalumo ribas. Juk „Baltijos paviljonas“ į architektūrą žvelgė regioniškai, o „Pelkių paviljonas“ apmąstė tarprūšinio sugyvenimo sistemas. Galiausiai dabartinė kosminės architektūros idėja dar radikalesnė – Julijonas Urbonas kviečia kelti klausimus apie planetinio mastelio architektūros problemas, apsvarstyti žemiškųjų disciplinų suvaržymus ir jau dabar vykstančias kosmoso „statybas“, kurios neatsiejamos nuo kosmoso komercializavimo, kolonizavimo, šiukšlinimo.

Nė vienas iš šių projektų nekalba apie architektūrą tiesiogiai. Tai, kad tokia tradicija tęsiasi ir paviljonai į architektūrinę terpę žiūri labai kompleksiškai ir kritiškai, manau, yra tik privalumas. Neretai, tik tokiomis prisistatymo progomis gali suvokti, kas esi ir ką veiki. Tad kol kas tie trys mūsų prisistatymai Architektūros bienalėje atrodo gana nuoseklūs.

Nors jūsų vadovaujamas meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“ įgyvendino nemažai tarptautinių projektų, nacionalinį paviljoną organizuoja pirmą kartą. Kiek tokio mastelio projektas pareikalauja resursų iš institucijos, kuri to imasi neturėdama patirties?

– Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje apskritai yra vos kelios institucijos, kurios turi dalyvavimo Venecijos bienalėje patirties. Atstovavimas šaliai tokiame renginyje yra sudėtingas. Šis procesas reikalauja daug laiko, finansų ir žmogiškųjų išteklių. Todėl daugeliui sunku ryžtis dalyvauti net konkurse. Tam, kad institucija galėtų organizuoti paviljoną, ji turi būti įgyvendinusi nemažai tarptautinių projektų, kad įrodytų, jog yra pajėgi tokio mastelio iniciatyvai. Venecijos bienalė nėra paprasta paroda, tai – aukščiausio lygio tarptautinis renginys, kuris vyksta pirmiausia logistiškai labai sudėtingoje vietoje. Be to, tai neįprastas formatas ir tuo, kad ten tavęs nepasitinka globojanti institucija, viską turi padaryti pats ir užtikrinti, kad paviljonas veiktų ilgą laiką sudėtingomis sąlygomis.

Lietuvoje paviljonas kiekvieną kartą yra formuojamas iš naujo. Šią strategiją taiko tikrai ne visos šalys. Iš vienos pusės toks metodas labai pasiteisina, nes konkurse iš karto dalyvauja tiek institucija, tiek menininkas, tiek idėja. O tai suteikia šviežumo bei netikėtumo. Pavyzdžiui, daugelyje kitų šalių veikia pastovios, už projekto įgyvendinimą atsakingos organizacijos, o konkurse dalyvauja tik meninė arba kuratorinė idėja. Tokia strategija leidžia išlaikyti patirtį ir tęstinumą, tačiau formuojasi ir tam tikri veiklos šablonai.

Ar pirmą kartą paviljoną organizuojantis meno, edukacijos ir rezidencijų centras „Rupert“ turėtų vykdyti tokius projektus, vienareikšmiško atsakymo neturiu. Turtingam tarptautinės patirties, tačiau labai kameriniam savo žmogiškaisiais ištekliais „Rupert“ šis paviljono organizavimo procesas yra nemenkas iššūkis. Toks šalies atstovavimo projektas reikalauja bent kelių prie jo nuolatos dirbančių žmonių, o mums tai didžiulė prabanga, mat nuolatinės centro veiklos taip pat negali sustoti ar nukentėti. Šiuo atveju galiu tik pasidžiaugti, jog pavyko suburti puikią paviljoną įgyvendinti padedančią komandą. Nepaisant to, vis aktualesni tampa laiko ir žmogiškųjų resursų klausimai, tvaraus atstovavimo modelio paieška, kur patirtis būtų kaupiama ir perduodama vietoje vis naujai minamų kelių. Būtų įdomu šiuos klausimus aptarti didesnėje bendruomenėje.

Kodėl patikėjote Julijono Urbono idėja ir su jo projektu „Planeta iš žmonių“ ryžotės dalyvauti konkurse? Kuo J.Urbono kūrybinė praktika artima jums ir paviljoną organizuojančiam „Rupert“? Ar tikrai manote, kad mūsų ateities namais gali tapti kosmosas?

– Julijonas Urbonas su „Rupert“ bendradarbiauja nuo 2016-ųjų, kai laimėjo „Rupert“ ir „Arts at CERN“ skelbtą konkursą atlikti mėnesio trukmės rezidenciją vienoje svarbiausių pasaulio laboratorijų, Europos branduolinių tyrimų organizacijoje CERN. Ženevoje menininkas įgyvendino labai įdomų tiriamąjį meninį projektą. Man su Julijonu teko dirbti tais pačiais metais, kai su projektu „Airtime“ jis dalyvavo 21-ojoje Milano dizaino trienalėje „XXI amžius. Dizainas po dizaino“.

Dalyvavimas šios Architektūros bienalės konkurse buvo Julijono iniciatyva. Mano kaip „Rupert“ vadovės kadencijos pradžia sutapo su šios paraiškos teikimu. Visuomet labai norėjau, kad į Lietuvos meno lauką ateitų architektūriniai diskursai ir atvirkščiai – kad architektai turėtų progų bendradarbiauti su menininkais, nes šiuolaikinio meno laukas Lietuvoje yra labai stiprus ir tarptautiškas. Norėjosi pažiūrėti, ar įmanoma kalbėti apie architektūrą šiuolaikinio meno terminais. Nenuostabu, kad Julijono projektas „Planeta iš žmonių“ sulaukė kritikos, jog nėra tiesiogiai architektūrinis. Vis dėlto manau, kad tame yra daug žavėsio. Julijonas atėjo su savo žinojimu ir spekuliatyviomis idėjomis. Jis kuria architektūrinę terpę užduodamas klausimus: „O kas būtų, jeigu?“ ir „Kaip mes galime padaryti kitaip?“

Labai džiaugiuosi šia galimybe pakelti akis nuo braižymo lentų ir įsivaizduoti kažką, kas yra anapus akademinės ar pragmatiškos šios disciplinos ribų. Kartais mums reikia arba labai didelio sukretimo, arba labai stiprių menininkų, kurie priverstų permąstyti tam tikrus dalykus. Šiuo atveju, Julijonas daro didelę paslaugą, provokuodamas kelti naujus klausimus.

Ne kartą pati esate iškėlusi klausimą apie meno ir architektūros bienalių supanašėjimą. Kaip manote, kas tai lemia ir ar J.Urbono projekto netipiškumą šiame kontekste laikytumėte paviljono privalumu ar trūkumu?

– Ar tai bus privalumas, ar trūkumas, pamatysime tada, kai sulauksime profesionalų atsiliepimų. Nors jau dabar po pirmųjų savaičių galime pasidžiaugti, kad paviljonas populiarus ir lankomas, o įtakingiausias pasaulyje dizaino ir architektūros portalas „Dezeen“ įtraukė jį į rekomenduojamų aplankyti paviljonų dešimtuką.

Kalbant apie bienalių supanašėjimą, architektūros bienalė yra žymiai vėlyvesnė ir kyla iš meno bienalės tradicijos, todėl neišvengiamai kopijuoja tą patį formatą. Ne paslaptis, kad Venecijos bienalė, kaip ir kitos bienalės ar pasaulinės parodos, yra didelės meno rinkos dalis. Architektūros lauke rinka veikia visiškai kitais principais. Mano manymu, šiuo metu problema yra ta, kad turime šansą važiuoti į architektūros bienalę ir žaisti aukščiausioje lygoje, tačiau neturime architektūros kuratorių ar stiprių architektūros kritikų, kurie galėtų formuoti tam tikrą diskursą. Vienas iš mano siekių ir buvo pažiūrėti, ką meno lauko žaidėjai galėtų pasiūlyti architektūros laukui. Galbūt tai būtų galima vadinti nedideliu eksperimentu, tačiau vertėtų nepamiršti, kad paroda nėra tik trumpalaikis projektas su pradžia ir pabaiga. Tikslas yra ne tik nuvažiuoti ir ką nors parodyti, bet ir sukurti išliekamąją vertę, suburti įdomius žmones bei suteikti jiems galimybę veikti.

Esate Lietuvos paviljono komisarė. Ką reiškia ši pareigybė ir kokios pagrindinės Jūsų atsakomybės bei funkcijos organizuojant paviljoną?

– Komisaras – specifinė Venecijos bienalės suformuota pareigybė. Tai žmogus, per kurį kontaktuojama su bienale. Kadangi Venecijos bienalė yra viena iš nedaugelio pasaulyje vykstančių parodų, kuriose vis dar veikia nacionalinis atstovavimo principas, sklandžiam atstovavimui užtikrinti yra paskiriamas žmogus, turintis teisę atstovauti šaliai ir prisiimantis atsakomybę, kad projektas būtų atitinkamo lygio tiek oficialia, tiek ir projekto įgyvendinimo prasme.

Komisaro pareigas gali užimti ne tik asmuo, bet ir institucija. Koks modelis būtų geriausias Lietuvai, vis dar diskutuojama. Kadangi Lietuvoje organizuojamame konkurse dalyvauja tiek kūrinys, tiek komanda – toks modelis ypač pasiteisina kalbant apie kokybę, tačiau žmogiškųjų resursų prasme tampa labai sudėtingu uždaviniu. Žmogus, kuriam priskiriamos komisaro pareigos, per itin trumpą laiką turi perkąsti visą sistemą ir užmegzti visus įmanomus ryšius. Matau, kaip veikia jau daug metų šias pareigas einantys komisarai. Jie dalyvauja žaidime jau turėdami seniau užmegztus kontaktus, daugelis dalykų jiems yra jau savaime suprantami ir aiškūs.

Kaip sekėsi suburti paviljono komandą ir kaip pavyko įtikinti Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto (HfG) rektorių Janą Boeleną imtis kuruoti šį projektą?

– Su Julijonu pradėjome lipdyti komandą, aptardami svarbiausias pozicijas ir galvodami, kokias asmenybes galėtumėme pritraukti. Buvo labai svarbu, kad komandos nariai jaustų kontekstą ir žinotų Julijono kūrybą, mat jo pasitelkiamos referencijos labai plačios ir gana specifinės. Viena iš pagrindinių užduočių buvo surasti tarptautinę patirtį turintį kuratorių, kuris galėtų į jau sukurtą projektą ir menininko praktikas pažvelgti kitu kampu. Turėjome keletą variantų, apie kuriuos diskutavome. Nežinau, ar Julijonas su Janu Boelenu jau buvo tiesiogiai pažįstami, tačiau kadangi Julijonas dirbo spekuliatyvaus dizaino lauke, kuris yra specifinis ir sąlyginai ne toks didelis, daugelis žmonių Julijonui rekomendavo susipažinti ir padirbėti būtent su Janu.

Vėliau paaiškėjo, kad mes su Janu jau buvome susitikę viename renginyje, dalyvavome bendroje diskusijoje, tad žingsnis po žingsnio, per bendrus pažįstamus pradėjome svarstyti bendradarbiavimo galimybę. Pasikvietėme jį į Lietuvą – 2019 metais MO muziejuje jis skaitė paskaitą „Kuruoti dizainą ir architektūrą“. Tarpusavyje tikrai turėjome keletą labai rimtų pokalbių apie bendras darbo vizijas bei motyvus, kadangi patys supratome, koks jis yra užimtas. Vos pradėjus darbus kartu, jis tapo ir Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto (HfG) rektorium, taip pat yra kolektyvo Atelier LUMA kūrybos vadovas bei turi kitų įsipareigojimų. Tačiau Janas patikėjo mūsų idėja ir į šią poziciją žiūrėjo itin atsakingai ir rimtai.

Kuratoriui labai svarbi buvo stipri bei atsakinga komanda. Viena iš Jano sąlygų buvo stiprus asistuojantis kuratorius/-ė. Taigi džiaugiamės, kad į projektą įsitraukė Londone gyvenanti ir daug patirties šiuolaikinio meno lauke turinti Milda Batakytė, kurios indėlį į šį projektą jau sunku išmatuoti. Taip pat turiu paminėti ir prodiuserį Mindaugą Reklaitį, kuris savo patirtį atsinešė iš darbo su „Pelkių paviljonu“ ir „Saule ir jūra (Marina)“. Tai komandos nariams suteikė daugiau atsipalaidavimo ir tikėjimo, kad daug kas yra įmanoma.

Net jei Julijono projektas yra stiprus konceptualiai, jis sunkiai pasiduoda įtaigiam vizualizavimui, todėl čia buvo labai svarbus 3D skenerio programuotojų ir grafinių dizainerių vaidmuo. Hagoje gyvenantys Asya Sukhorukova ir Jakobas Schlötteris, kuriantys „Studio Pointer*“ vardu, pasiūlė labai stiprių vizualinių ir technologinių sprendimų. O architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros studijos darbas, formuojant Venecijos bažnyčioje įkurtos kosminės laboratorijos scenografiją, buvo turtingas ir naujų medžiagų tyrimais. Galiausiai prie komandos prisijungė ir Vladas Suncovas, sukūręs agentūros modulines struktūras, kurios labai prisidėjo prie bendros erdvės organizavimo.

Nuostabių žmonių sąrašas tikrai ilgas ir galime didžiuotis suburta komanda, nes svarbūs yra visi, t. y. nuo idėjų generatorių iki žiūrovus pasitinkančių paviljono gidų. Kartais net sunku įvardyti, kas yra kurios projekto dalies autoriai, nes visi sprendimai yra kolektyviniai, apie juos nuolat diskutuojame tarpusavyje. Taip pat negaliu atsikratyti jausmo, kad tai yra didesnio ir platesnio projekto etapas.

Dėl koronaviruso pandemijos 17-oji Venecijos architektūros bienalė buvo nukelta į šiuos metus. Su kokiais iššūkiais teko susidurti, o kiek papildomas laikas projektui davė naudos?

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti, geriausiai galėsime pasakyti, kai paviljonas pasieks finišą. Sunku nuspėti, kas mūsų laukia iki lapkričio pabaigos, iki kiek ir truks bienalė. Tuo metu kiekvienas nukelimas (jų buvo du) vienu metu buvo ir labai džiaugsmingas, ir labai skausmingas, nes puikiai supratome, kad tai yra ne tik papildomas laikas projekto plėtojimui, bet ir papildomos pastangos išlaikyti komandos motyvaciją bei darbo ritmą. Tai buvo sudėtinga tiek morališkai, tiek finansiškai. Žvelgiant į gerąją pusę – papildomi metai projektą tikrai labai subrandino.

Daug pastangų pareikalavo naujos erdvės paieškos. Paviljoną planavome įrengti viename iš karinio jūrų laivyno teritorijoje esančių sandėlių, šalia erdvės, kurioje veikė ir „Saulės ir jūros“ paviljonas. Sukūrėme tai vietai pritaikytą instaliaciją, tačiau dėl pandemijos tos erdvės netekome, joje buvo per didelė rizika neatsidaryti. Ieškodami naujos lokacijos, turėjome savo instaliaciją, kurios nebegalėjome drastiškai keisti. Dėl to ieškojome specifinės, aukštos erdvės, kurių Venecijoje nėra daug.

Tiesa, sunku nepastebėti, kaip dėl daug nerimo ir krizių sukėlusios pandemijos suaktyvėjo apokaliptinės ir kosminės temos. Kosmosas tapo savotiška utopija, išsigelbėjimo scenarijumi arba mąstymo metodu. Tad šia prasme mūsų projektas pasivijo savo laiką ir dabar tapo tik dar aktualesnis.

Ketverius metus gyvenote itališku ritmu ir ėjote Lietuvos kultūros atašė Italijoje pareigas. Per jūsų kadenciją įvyko ir pirmieji du Lietuvos prisistatymai architektūros bienalėje, o šį kartą pati atliekate svarbų komisarės vaidmenį. Kuo kultūros atašė patirtis buvo naudinga ruošiantis dalyvavimui Venecijos architektūros bienalėje? Ar užmegztų pažinčių tinklas pravertė užtikrinant sklandų Lietuvos paviljono organizavimą?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad tokia patirtis nepadeda. Kitos kultūros, mentaliteto suvokimas ar kalbos žinojimas labai padeda susiorientuoti sudėtingose situacijose, ne paskutinėje vietoje yra ir ryšiai, kuriuos natūraliai užmezgi sukdamasis tame lauke. Dalis jų atsirado dėl mano natūralaus domėjimosi architektūros reiškiniais. Labai smagu, kai tam tikras įgytas kompetencijas galima panaudoti ir kitur. Tokios užduotys, kaip derybos dėl erdvės, taip pat tam tikri susitarimai su bienale, turint bent truputėlį diplomatinės patirties ir nujaučiant galimas reakcijas, vyksta sklandžiau.

Labai suprantu Kultūros tarybą, vertinant ne tik idėją, bet ir komandos pajėgumą bei patirtį, nes čia nėra vietos rizikai, nėra vietos mokytis, jau turi ateiti žinodamas, kaip belstis į duris. Tikrai buvo aštrių ir sudėtingų situacijų, kurios, neturint patirties, būtų pareikalavusios žymiai daugiau energijos, laiko, galų gale finansų, o rezultatas galiausiai yra visos komandos nuopelnas.

2019 m. vykusioje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje Lietuvos paviljonas buvo įvertintas „Auksiniu liūtu“. Kiek šis apdovanojimas įpareigoja jūsų organizuojamą paviljoną? Galų gale nuo ko priklauso nacionalinio paviljono sėkmė? Ar pakanka tik geros idėjos?

– Kaip tik šia tema turėjome labai gerą diskusiją su mūsų kuratoriumi Janu Boelenu. Kiek auksinių liūtų mes apskritai atsimename arba žinome? Šiuo atveju „Saulė ir jūra (Marina)“ buvo ne tik įvertinta komisijos, bet ir apdovanota žiūrovų dėmesiu. Tai buvo tiesiog paveikus projektas, pristatytas tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Sulaukus tokių reakcijų, „Auksinis liūtas“ buvo tik formalumas.

Galbūt architektūros lauke šis meno bienalėje iškovotas apdovanojimas yra mažiau žinomas, bet pelnyti antpečiai visada yra jaučiami, o ir ištarus Lietuvos vardą, iš karto sulaukiama tam tikros reakcijos. Tai ir užkelti lūkesčiai, ir asociacijos, ir atsakomybė. Svarbu nenuleisti kartelės, kad pas mus užsukęs reiklus žiūrovas rastų tai, dėl ko išsuko iš pagrindinio kelio.

– Julijonas Urbonas skatina pagalvoti apie kosminę architektūrą. Žmonių kūnai jo minties eksperimente tampa „statybine medžiaga“, o tai peržengia tradicinę architektūros sampratą. Kaip jūs pati būdama architektė atsakote į klausimą, kas šiandien yra ir gali būti architektūra? Kaip vertinate tokį drąsų menininko gestą radikaliai permąstyti šią discipliną? Ar čia, Lietuvoje, kurianti architektūros bendruomenė tokias idėjas palaiko?

– Jei atvirai, šiek tiek pasigendu architektūros bendruomenės reakcijos į šį paviljoną. Net ir neigiamos. Labai norėtųsi, kad mes tapatintumėmes su tuo, ką vežame ir ką rodome. Norėčiau, kad tai taptų pokalbio tema, kad priverstų atitrūkti nuo kasdieninio projektavimo ir rutinos.

Viena iš šio projekto rizikų yra ta, kad Lietuvai atstovauja gana uždarai architektų bendruomenei nepriklausantis žmogus. Tikrai esame sulaukę kritikos, kad projekte architektūros samprata yra susiaurinama iki plytos, kad žmogus tampa statybine medžiaga, bet tai yra tik viena iš interpretacijų, vienas iš daugybės projekte liečiamų aspektų. Projektą vertinu kaip būdą apmąstyti architektūrinę veiklą ir pabandyti iškelti platesnius klausimus, nei susidūriame kasdienėje praktikoje.

Be to, projektas turi labai daug konceptualių sluoksnių. Juk čia yra ir etikos, ir tapatybės klausimai. Taip pat drąsi utopija ir galios žaidimų kritika. Su tuo kasdien susiduria ir čia ant žemės projektuojantys architektai. Paviljone labai daug dėmesio buvo skirta medžiagoms, iš kurių jis yra konstruojamas. Jos taip pat pasakoja apie tam tikrą mūsų palikimo problematiką. Tai buvo didelis paviljono architektų ir likusios komandos įdirbis. Reikėjo apgalvoti paviršius, kuriuos mes kas dieną liečiame, iš kurių kažką darome, konstruojame ir pabandyti paieškoti kito santykio su medžiagomis, kurios egzistuoja aplink mus. Nebuvo vieno lengvo sprendimo, kad galėtumėme panaudoti jau egzistuojantį modelį arba daiktą. Kiekvienas elementas yra perkonstruotas, ieškant kitų jo funkcijų ir panaudojimo būdų. Apie tai verta pamąstyti ne tik architektams.

2021 m. gegužės 22 d.–lapkričio 21 d. Venecijoje vyksta 17-oji tarptautinė Venecijos architektūros bienalė, kurios tema – „Kaip mes gyvensime kartu?“. Lietuvai atstovauja menininko ir tyrėjo Julijono Urbono įsteigtos Lietuvos erdvės agentūros projektas „Planeta iš žmonių“. Lietuvos paviljoną 17-oje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba. Paviljoną organizuoja meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“. Strateginis partneris „X Museum“ (Pekinas). Partneriai „Baltisches Haus“, „Collective“ (Edinburgas), „Science Gallery“ (Dublinas), galerija „Vartai“, Nacionalinė dailės galerija, „Plasta“, „Girteka Logistics“. Paviljono lankytojų ir gidų saugumu rūpinasi Monika Mačiulytė ir „Margarita“. Paviljono draugai: Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos aerokosmoso asociacija, Kosmica Institute, „Formuniform“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Video

00:41
27:12
00:40

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/