Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 24d. 15:49

Lietuviško feminizmo ištakos tarpukario dailėje: apie parodas Nacionalinėje dailės galerijoje

Parodų „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ ir „M/A\G/M\A“ pristatymas 15min recenzija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Parodų „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ ir „M/A\G/M\A“ pristatymas

1937 m. spalio 10 d. Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvos moterų dailininkių kūrybos paroda. Joje dalyvavo net 40 dailininkių, kurios pristatė beveik 300 kūrinių. Šio įvykio 80-mečio proga Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940“ (kuratorė Ieva Burbaitė).

Turbūt neatsitiktinai tuo pačiu metu pristatyta ir kita paroda – vizualaus meno projektas „M/AG/MA“ (kuratorės Benedetta Carpi de Resmini ir Laima Kreivytė), kuriame eksponuojama italių ir lietuvių moterų kūryba nuo 1965-ųjų iki šių dienų. Abi parodos pateikia platų panoraminį moterų kūrybos vaizdą skirtingais laikotarpiais. Jas jungianti bendra galerijos erdvė ir kūrėjų lytis sukuria pretekstą bendrų parodos taškų paieškai.

Iš kruopščiai parengtų eksponatų aprašymų aiškėja, jog ši kūryba – laikmečio lūkesčius atspindintis reiškinys.

Projekte „M/AG/MA“ pristatomos menininkės nagrinėja moterų identiteto klausimus. Nors tarpukario ir šių dienų Italijos ir Lietuvos dailininkes skiria nemažas laiko tarpas, valstybės ir meninės kalbos būdas, visgi feministinių idėjų užuomazgos aptinkamos net ir konservatyvios tarpukario Lietuvos moterų darbuose. Bet apie tai – šiek tiek vėliau.

Pradėti norisi nuo tarpukario moterų kūrybą pristatančios I.Burbaitės iškelto klausimo, kokia buvo tarpukario Lietuvos moterų kūryba: asmeniška ar meniška? Ekspozicijos pradžioje kukliai, horizontalioje padėtyje ant stalų išdėlioti kūriniai suponuoja atsakymą, linkstantį į asmeniškumą. Tarp šių kūrinių – švelnūs akvareliniai Teodoros Kriaučiūnaitės gėlių natiurmortai, Emilijos Vaškevičiūtės keraminiai indai (kurie, beje, 1937-ųjų metų parodoje turėjo nemenką komercinį pasisekimą). Greta ir naiviai besišypsančios Konstancijos Petrikaitės-Tulienės lėlės, aprengtos tautiniais drabužėliais.

Visgi iš kruopščiai parengtų eksponatų aprašymų aiškėja, jog ši kūryba – laikmečio lūkesčius atspindintis reiškinys. K.Petrikaitės-Tulienės lėlės buvo sukurtos valstybės užsakymu, skirtos pasaulinei Niujorko parodai, kur turėjo reprezentuoti Lietuvos istorinę praeitį. Tautininkų plėtotos ideologijos apraiškų galima aptikti ir daugiau – darbuose, kurie nuo asmeniškumo artėja link visuomeniškumo. Ypač tai juntama grafikos lakštuose: Agotos Križevičiūtės-Rimienės estampe „Žvejai“ (1937), Efrozinos Steponaitytės darbe „Grėbėja“ (1933). Tačiau lietuviškų papročių, darbo scenų vaizdavimas nebuvo būdingas vien moterims, nekilo iš jų specifinių moteriškų patirčių.

Plačioje dailės kūrinių panoramoje aptinkami ir kūriniai, kurie jungia abi kuratorės priešybėmis įvardytas savybes – yra ir meniški, ir asmeniški.

Plačioje dailės kūrinių panoramoje aptinkami ir kūriniai, kurie jungia abi kuratorės priešybėmis įvardytas savybes – yra ir meniški, ir asmeniški. Pavyzdžiui, Domicelės Tarabildienės įvairiapusė kūryba. Kauno meno mokykloje ir Paryžiaus Aukštojoje nacionalinėje dekoratyvinės dailės mokykloje ji studijavo skulptūrą. Jos kūriniuose dažna motinystės tema, kuriai įkvėpimo sėmėsi iš nelengvos asmeninės patirties, kuomet teko derinti studijas ir norą būti menininke su mažamečių vaikų auginimu. Kartu D.Tarabildienė kūrė ir eksperimentines fotografijas, kuriose naudojo fotomontažą, pati save fiksavo įvairiuose vaidmenyse, netgi pozavo nuoga.

Dar viena ryški tarpukario asmenybė – Olga Dubeneckienė-Kalpokienė – baleto šokėja, choreografė, tapytoja, scenografė. Parodoje eksponuojama jos tapyba, įkvėpta rusų simbolistų grupės „Meno pasaulis“, taip pat – ir futurizmo energija trykštantys eskizai. Pastaruosiuose plastiškai vaizduojamos erotiškos šokėjos. O.Dubeneckienės-Kalpokienės draugės Barboros Dižiokienės darbuose netrūksta ironijos, moters padėties visuomenėje ir šeimoje apmąstymų. Iš vyro dailininko Vlado Didžioko pašaipas dėl noro kurti kentusi menininkė karikatūriškai tapė moteriškų pasisėdėjimų kavinėje vaizdus, commedia dell‘arte personažams suteikdavo draugių menininkių bruožus.

Beje, tarpukario dailininkės kūrė ir savarankiškos femme fatale moters įvaizdį atitinkančius darbus. Štai minėtoji B.Didžiokienė įsiamžina su cigarete rankoje, Irena Pocevičiūtė art deco maniera tapo gulinčios ir nuobodžiaujančios moters aktą, Ada Peldavičiūtė-Montvydienė sujungia abu šiuos motyvus ir tapo nepriklausomą, įžūliai rūkančią nuogalę.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Parodų „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ ir „M/AG/MA“ pristatymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Parodų „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ ir „M/AG/MA“ pristatymas

Nepaisant kelių čia pristatytų menininkių, paroda labiau atskleidžia išsamų oficialų to meto dailės lauką, kuriam būdingas neotradicionalistinis praeities romantizavimas. Feministines idėjas, apie kurias taip norisi kalbėti šiuolaikinės moterų dailės parodos kontekste, moterų kūryboje įžvelgti sunku. Tačiau bent keletui parodoje pristatomų dailininkių moterų emancipacijos klausimai buvo svarbūs.

Marcė Katiliūtė savo dienoraštyje rašė, „kad moteris galėtų būti įvertinama kaip vyras, ji turi daug daugiau už jį dirbti ir padaryti“. Po jos ankstyvos mirties ši citata buvo platinama spaudoje, imtas svarstyti moterų kūrybos klausimas.

Marcė Katiliūtė savo dienoraštyje rašė, „kad moteris galėtų būti įvertinama kaip vyras, ji turi daug daugiau už jį dirbti ir padaryti“. Po jos ankstyvos mirties ši citata buvo platinama spaudoje, imtas svarstyti moterų kūrybos klausimas. Jos draugė Veronika Šleivytė, kurios parodoje eksponuojama realistinė grafika mažai teatskleidžia jos asmenybę, taip pat buvo panašių pažiūrų. Ji kūrė ne vien grafiką, bet ir dalyvavo fotomėgėjų parodose, dažnai fotografuodavo asmeniniais tikslais. Tarp šių fotografijų – ir nuotraukos, kuriose ji įsiamžina su savo mylimosiomis, pozuoja vyriškais drabužiais, o tai gerokai koreguoja mūsų įsivaizdavimą apie tarpukario moters savivoką. Tačiau šios fotografijos, savo laiku viešumoje nedemonstruotos, parodoje taip pat nerodomos.

Pereikime prie šiuolaikinės moterų kūrybos parodos „M/AG/MA“, kurioje feministinių diskursų gausu. Įdomu, kad po 1990-ųjų lietuvių menininkių sukurti darbai atliepia 7–8 dešimtmečio Italijos moterims rūpėjusias aktualijas. Parodoje kuratorės atskleidžia nemažai paralelių tarp lietuvių ir italių kūrėjų. Pavyzdžiui, 1977 m. Tomoso Bingo (tikrasis vardas Bianca Menna) sukurta instaliacija „Aš esu popierius“ gretinama su Aurelijos Maknytės 2015 m. instaliacija „Tėvų kambarys“. Abi menininkės, naudodamos popierių, kalba apie praeitį, savo santykį su ja. Taip pat rodomas ironiškas Eglės Gandos Bogdanienės „Pasas“ (2006), kurį pagal tikrą jos dokumentą išsiuvinėjo Nepalo amatininkai vyrai. Greta – italės Cloti Ricciardi išdidintas gimimo liudijimas „Ekspertizė. Tapatybės patvirtinimas“ (1972). Abi menininkės kaip priemonę kalbėti apie savo, kaip moters, padėtį visuomenėje pasitelkia daiktiškas biurokratijos apraiškas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Parodų „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ ir „M/AG/MA“ pristatymas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Parodų „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ ir „M/AG/MA“ pristatymas

Moterys, gavusios teisę laisvai kalbėti, imasi nagrinėti panašias temas. Joms rūpi jų kūno, saviraiškos klausimai, egzistuojantys apribojimai, stereotipai ir lygių teisių užtikrinimas. Jos aktyviai išsako kritiką patriarchalinei visuomenei ir nepaiso jokių tabu – nei valstybė, nei religija nelieka nepastebėtos.

Visos šios problemos buvo pastebėtos dar tarpukariu kūrusių dailininkių, tačiau tuomet privačiame moterų rate aptarinėti klausimai viešumai skirtuose kūriniuose reikšdavosi ne taip atvirai, kaip kad šiuolaikinių menininkių kūryboje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą