Ekspozicijos kūrėjai peržiūrėjo kanoninį pasakojimą apie Lietuvos dailę ir parengė naują, suteikdami galimybę pažinti XX a. pirmosios pusės mūsų šalies meninį gyvenimą – tikrovę, lūkesčius ir vizijas – platesniame istoriniame kontekste.
Atnaujintos ekspozicijos kuratorės – dailės istorikės prof. G.Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė, architektas Mindaugas Reklaitis, grafikos dizainerė Milda Šiulytė.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
„Nuolatinė ekspozicija dažniausiai pristato naujausių tyrimų rezultatus ir siūlo naujus matymo kampus – tai ir yra konceptualių, istorinių parodų esmė. Rengiant nuolatinę parodą, kurios įgyvendinimas gali trukti ne vienerius metus, privalome atsižvelgti į jau susiformavusį požiūrį, tačiau kartu stengiamės pažvelgti į nacionalinį paveldą dabarties akimis. Kitas svarbus aspektas – pati paroda, dailės kūrinių rinkinys, kuris reprezentuoja šalies kultūros istoriją ir yra prieinamas tiek vietos, tiek iš kitur atvykusiems ir kultūra besidomintiems lankytojams. Tad savaime suprantama, kad atnaujinta ekspozicija negalėjo apsieiti be klasikų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Ferdinando Ruščico, Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus ir daugelio kitų vardų bei kūrinių, kurie jau tvirtai įsitvirtinę mūsų nacionaliniame dailės kanone. Tačiau abi su Gabriele labai norėjome parodyti, kaip pasikeitė mūsų požiūris į XX a. pirmosios pusės dailės istoriją ir ką naujo joje pavyko atrasti“, – teigė G.Jankevičiūtė.
Pasak parodos kuratorių, pasakojimo apimtį ir struktūrą diktavo galerijos architektūra – reikėjo tilpti į tas pačias keturias sales. Didžiausiu iššūkiu tapo tai, kad norėta parodyti gerokai daugiau, nei leido erdvė, todėl buvo priimtas naujas sprendimas – įrengti kintamų parodų segmentą, kurį lankytojai ras ketvirtosios salės pabaigoje. Nors parodos chronologija, palyginti su ankstesne ekspozicija, iš esmės nepakito, čia pristatomos pirmosios lietuvių dailės parodos, Vilniaus dailės mokyklos tradicija, Vilniaus dailininkų draugijos narių kūryba. Išplėstas ir Pirmojo pasaulinio karo dailės segmentas.
„Kalbant apie naujas temas, jų tikrai atsirado labai daug – net ir į gerai nusistovėjusius dalykus pavyko pažvelgti naujai, šviežiu žvilgsniu. Stengėmės ekspozicijoje palikti kuo mažiau eksponatų, norėjome suteikti kūriniams daugiau erdvės. Vis dėlto galutinis skaičius – 240 eksponatų – yra tikrai nemenkas keturioms salėms. Manau, kad pavyko atnaujinti apie 70 procentų visos ekspozicijos – tai labai reikšmingas pokytis“, – dalijosi G.Radzevičiūtė.
Visos keturios parodos salės pristato skirtingas temines kryptis. Pirmoji skirta Lietuvos dailei iki valstybės atkūrimo – iki 1918 metų. „Joje yra keičiamas segmentas – Čiurlionio kūrinių ekspozicija, tai puikus trio, reprezentuojantis tiek susidomėjimą liaudies menu, tiek Čiurlionio valstybingumo viziją. Kitais metais ši nedidelė kolekcija bus keičiama“, – teigė G.Jankevičiūtė.
Antroji salė skirta valstybę reprezentuojančiai dailei. „Ekspozicija pradedama nuo žmonių, kurie kūrė šalį – rodomi keturių to meto veikėjų portretai: trijų vyrų ir vienos moters. Ši proporcija taip pat simboliškai atspindi to meto lyčių vaidmenų pasiskirstymą valstybės valdyme. Kitas segmentas vaizduoja pačią Lietuvą – kaip tuo metu ji buvo įsivaizduojama. Čia vyrauja skulptūros, o moterų atvaizdų daugiau nei ankstesniuose segmentuose – nes būtent per moters figūrą alegoriškai buvo vaizduojama Lietuva. Atskira salės dalis skirta peizažui – kaip ir kitose Europos valstybėse, peizažas tapo būdu perteikti tautinį identitetą, parodyti, kas yra „mūsų“ teritorija ir kuo ji išsiskiria. Stengėmės atkreipti dėmesį, kad peizažas nėra neutralus žanras – jis kelia ne tik nostalgiškus jausmus gimtiesiems kraštovaizdžiams, bet gali įgyti ir politinį svorį. Būtent todėl eksponuojami Nidos vaizdai, turintys aiškią geopolitinę potekstę – amžininkams nekilo abejonių, kad tokių kūrinių tikslas buvo pabrėžti Lietuvos teritorinį vientisumą. Panašią prasmę turėjo ir Vilniaus vaizdai“, – pasakojo G.Jankevičiūtė.
Pasak parodos kuratorių, trečioji salė orientuota į meninius ieškojimus ir kelia klausimą: „Kas mes?“ Čia tęsiama identiteto tema, bet jau koncentruojamasi į kultūrinį tapatumą. Dominuoja modernistų grupės „Ars“ kūryba. Viena iš visiškai naujų ekspozicijos dalių – salės kampas, skirtas „kitoniškumo“ temai: žvilgsniui į nežinomą, stebinantį, egzotišką pasaulį. Pradedama nuo Lietuvoje gyvenusių ortodoksų žydų vaizdinių, o baigiama Afrikos juodaodžių atvaizdais.
„Ketvirtoji salė – įtampos zona. Ji taip ir pavadinta – „Įtampos“. Čia kontrastuoja dvi skirtingos nuotaikos: iš vienos pusės kviečia į hedonistinį, atsipalaidavimą žadantį laisvalaikio pasaulį, iš kitos – yra sukaupusi socialinės kritikos vaizdus, karo nuojautą perteikiančius artefaktus ir kūrinius, tarp jų ir tapybą, skirtą Vilniaus klausimui. Laisvalaikio paroda mums, kaip kuratorėms, buvo tikras džiaugsmas – tai ekspozicijos dalis, kurią kūrėme su lengvumu ir vidiniu pasitenkinimu“, – teigė G.Jankevičiūtė.
Kuratorės pasidalijo, kaip gimė idėja parodoje pristatyti hedonistinį laisvalaikį. Šią ekspozicijos dalį planuojama keisti kas pusmetį – sekanti tema bus skirta siaubūnams. „Tai eksperimento erdvė, skirta istorinei Lietuvos dailei pristatyti kitaip, nei įprasta. Laisvalaikio temą mums padiktavo pati tikrovė. Kol rengėme pagrindinę parodą, visą laiką mus pasiekdavo neraminančios žinios – nežinomybė dėl rytojaus, sunkiai paaiškinami procesai, apie kuriuos girdėjome. Pajutome, kad reikia tam tikros psichoterapijos – ir ją radome, ieškodamos XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės kūrinių, vaizduojančių laisvalaikį. Būtų galima parodyti šimtus darbų, vaizduojančių poilsį gamtoje, tačiau greitai supratome, kad nenorime reprezentuoti savęs vienpusiškai. Nusprendėme ieškoti intelektualaus laisvalaikio vaizdinių – ir susidūrėme su įdomiais atradimais. Paaiškėjo, kad galima surinkti nedidelę kolekciją kūrinių, vaizduojančių šachmatininkus. Mūsų dėmesį patraukė Antano Gudaičio paveikslas „Vyras ir šachmatai“. Iki tol jis buvo publikuotas tik juodai baltuose albumuose, pristatančiuose Gudaičio kūrybą – net nežinojome, kokio kolorito yra pats kūrinys. Paaiškėjo, kad paveikslas buvo parduotas. Pavyko atsekti, kam. Pasirodo, kūrinys dvidešimt metų prabuvo Lisabonoje, o jo savininkas kaip tik buvo grįžęs į Vilnių – sutiko jį paskolinti parodai. Ir mes pirmą kartą pamatėme jį spalvotą“, – pasakojo G.Radzevičiūtė.
„Mūsų, kaip kuratorių, įspūdis – esame patenkintos rezultatu. Padarėme viską, ką galėjome. Tikime, kad XX a. pirmos pusės Lietuvos dailė yra graži, įdomi ir labai įvairi“, – sakė G.Jankevičiūtė.
Didelis dėmesys ekspozicijoje skiriamas lankytojų patirčiai ir prieinamumui. Bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tęsiamas projektas „Blind Date“ (liet. „Aklasis pasimatymas“), siekiant sukurti tinkamas sąlygas regėjimo negalią turintiems žmonėms susipažinti su nacionaliniu dailės paveldu. Mažiesiems galerijos lankytojams įrengtas specialus kampelis, kur vaikai ir šeimos galės susipažinti su tarpukario vaikų literatūra, iliustracijomis bei patys kurti personažus, įkvėpti to meto estetikos.
