Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 16d. 10:04

Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje kuratorė L.Pietroiusti: ar žmogus pajėgus suvokti klimato kaitą?

Lucia Pietroiusti Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Lucia Pietroiusti

Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje kuratorė Lucia Pietroiusti, dirbanti „Serpentine“ galerijoje Londone, sako, kad, nors Lietuvą Venecijoje atstovausiantis Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ alsuoja lietuviškumu, drauge paliečia ir visą planetą kamuojančias problemas.

„Saulė ir jūra“ kelia klausimą, ar mes, kaip rūšis, esame pajėgūs suvokti tokio masto dalykus kaip klimato kaita. Kuo ilgiau galvoju apie šį klausimą, tuo labiau man atrodo, kad poetai, kompozitoriai ir menininkai to klausė nuolat: kaip sukurti kažką mažo, kas priverstų įtrūkti realybės audinį, per kurį gali pamėginti suprasti milžinišką, žodžiais sunkiai paaiškinamą reiškinį?“, – interviu 15min sako L.Pietroiusti.

– Venecijos bienalė dažnai lyginama su Olimpiada – štai ir Lietuvoje paviljono sutelktinio finansavimo kampanija remiasi šia analogija. Ar manote, kad toks „olimpinis modelis“, kai šalys atrenka jas reprezentuojančius menininkus, kurie varžosi dėl apdovanojimo, yra aktualus kalbant apie šiandienos meno sceną?

– Labai įdomus ir labai sudėtingas klausimas, kuris neišvengiamai siejasi su tautybės ir nacionalizmo temomis. Kosmopolitiškumas yra ta kategorija, apie kurią dažnai galvojame kritiškai ir sudėtingai, pastebėdami galimus šios idėjos spąstus. Kartu susiduriame su tuo, jog daugybėje šalių – ypač Europoje – pradeda augti kraštutinė dešinė. Tai man kelia daugybę prieštaravimų. Gyvenu Londone. Regis, mus skiria tik mėnuo nuo to, kas vidujai atrodo kaip salos dreifavimas gilyn į Atlanto vandenyną, tolyn nuo Europos Sąjungos. Tačiau kartu įdomu ir tai, jog visi šie problematiški sprendimai, kaip ir hipernacionalistinės organizacijos, iš esmės gimsta iš ramybės siekio, atsiradusio po Antrojo pasaulinio karo.

G.Šėgždės nuotr./Opera „Saulė ir jūra“
G.Šėgždės nuotr./Opera „Saulė ir jūra“

Todėl, nors labai tikiu Lietuvos meno scena, kuri, mano galva, yra tokia įdomi, tokia kunkuliuojanti, vertinu ir tai, jog „Saulė ir jūra“, kuri neabejotinai turi lietuviškos dvasios, iš esmės paliečia universalius, visoje planetoje aktualius rūpesčius.

Opera kalba apie tai, kaip, atostogaudami viename Žemės kampelyje, matome tik mažytį didžiulės problemos fragmentą, o galiausiai grįžtame į savo kasdienius gyvenimus. Tai problema, kurią išgyvename šiandien. Kaip galvoti ir lokaliai, ir globaliai vienu metu? Kaip kurti politiką, kuri atsižvelgtų į vietos bendruomenes, tačiau netaptų nacionalistine?

– Ore visad sklando neišsakytas pažadas, jog nacionalinis paviljonas Venecijos bienalėje atskleis kažką svarbaus apie šalies kultūrinį identitetą, vietos meno sceną ir pan. Kaip jūs, būdama užsienietė, matote savo santykį su Lietuvos paviljonu? Kodėl sutikote tapti jo kuratore?

– Turiu pasakyti, kad esu tokia pakvaišusi dėl Lietuvos meno, jog mano draugai jau ilgai juokavo, kad vieną dieną tapsiu Lietuvos paviljono Venecijoje kuratore. Tad gal čia buvo ir likimo pirštas (juokiasi).

Tačiau, kaip jau sakiau anksčiau, mes iš tiesų atradome vienos kitas. Liną [Lapelytę] pažinojau jau seniau, kartu dirbome „Serpentine“ galerijoje 2014-aisiais. Dabartinė Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje prieš kelerius metus manęs paklausė, ar mačiau naują darbą, kurį sukūrė Vaiva [Grainytė], Rugilė [Barzdžiukaitė] ir Lina [Lapelytė] – ką tik įvyko jo premjera ir tai yra neįtikėtinai įdomus kūrinys, sakė ji. Ir kai tik susipažinau su kūriniu, iškart jį pamilau.

Su Lina esame kalbėjusios apie galimybę teikti pasiūlymą Lietuvos paviljonui Venecijos bienalėje, tačiau iki tol to taip ir nepadarėme, o kai šis kūrinys atsirado, jau kito pokalbio metu pasakiau, kad turime jį pristatyti. Ne tik dėl mūsų pačių ir mūsų profesinių santykių, bet ir dėl paties kūrinio, kuris tiesiog turi būti parodytas ir pamatytas.

Projekto partnerio nuotr./„Saulė ir jūra“
Projekto partnerio nuotr./„Saulė ir jūra“

– Venecijos bienalės lankytojai neretai tikisi ir komentaro apie tai, kas šiandien vyksta pasaulyje. Kokį komentarą, jūsų manymu, pateikia „Saulė ir jūra“?

– Mane šiame darbe ypač domina aplinkos ir klimato kaitos temos bei individuali žiūra į jas. Manau, kad viena pagrindinių problemų, kalbant apie veiksmus, susijusius su klimato kaita, yra ta, jog viskas vyksta per greitai, kad tai suvoktume žvelgdami iš savo perspektyvų. Žinoma, jei tavo aplinką nuniokojo cunamis, savo fiziniu kūnu klimato kaitą pajusi gerokai stipriau, tačiau iš esmės kiekvienas mūsų patiria tik miniatiūrinį fragmentą, vieną septynibilijonąją to, ką iš esmės reiškia gyventi šioje Žemėje, jau net neskaičiuojant kitų gyvūnų ar augalų rūšių.

Literatūroje ir poezijoje egzistuoja terminas „vandenyno pojūtis“ [oceanic feeling – jausmas, apibūdinantis vienovę su visata]. Kas gali būti nuostabesnio nei meno kūrinys, kalbantis apie vandenyno pojūtį arba to pojūčio negalimumą, ir tai darantis greta vandenyno? Pakrantė taip tampa tiek ekologine riba, nes sūraus vandens rūšys labai skiriasi nuo žemyninių rūšių, tiek mitologine riba – kaip dažnai esame skaitę apie tuos, kurie laukia grįžtančių iš jūros – jūros, kuri talpina viltingą kito kranto pažadą? Manau, šis kūrinys labai įtaigiai tai atskleidžia.

„Serpentine galerijoje dirbate su panašiomis temomis.

– „Serpentine“ kuruoju projektą „General Ecology“. Projektu siekiama apmąstyti ekologijas labai plačiu mastu – santykius tarp skirtingų rūšių, klausimus apie augalų intelektą ir sąmoningumą, aplinkos pokyčius ir kitas sudėtingas sistemas, apie kurias galima galvoti ir galbūt net jas keisti pritaikius ekologinį mąstymą.

Šis projektas siūlo bendradarbiauti tiems, kurie siekia geriau suprasti šią neįtikėtinai plačią temą, tikintis, jog ilgainiui pradėsime keisti savo požiūrį į aplinką, pradėsime dalyvauti ieškant sprendimų, nes šiandien nebeturime pasirinkimo toliau nieko nedaryti. Šis augantis ir skirtingomis kryptimis besiplėtojantis projektas, kaip ir „Saulė ir jūra“, iš esmės kelia tą patį klausimą: kaip tai, kas ypač sudėtinga, paversti tuo, kas yra įkūnyta ir šiek tiek labiau suprantama?

– Ar šis projektas yra tęstinis, ar turi savo pabaigos datą?

– Labai tikiuosi, kad pabaigos datos nebus, nes ji gali sutapti su pasaulio pabaigos data (juokiasi). Tikiuosi, kad „General Ecology“ programa gebės rasti jungčių su visomis kitomis veiklomis, kurias vykdome „Serpentine“. Todėl planų ją baigti neturiu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Operos-performanso „Saulė ir jūra“ spaudos konferencija
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Operos-performanso „Saulė ir jūra“ spaudos konferencija

– „Saulė ir jūra“ nėra tas projektas, kurį įprastai tikėtumeisi išvysti Venecijos bienalėje. Jei sutinkame, kad bienalė gali būti apibūdinama kaip „Meno olimpiada“, ar šiose varžybose projekto netipiškumą laikytumėte jo privalumu ar trūkumu?

– Kad ir kaip bebūtų keista, mano patirtis Venecijos bienalėje rodo, kad varžybų aspektas labai retai minimas pokalbiuose – tai neatrodo tokia svarbi dalyvavimo bienalėje dalis. Kita vertus, turiu pasakyti, jog tai, kad pristatome operą, tokį išskirtinį jos vizualinį sprendinį, tai, kad projektas taip nepastebimai sulieja meną ir gyvenimą, ir tai, kad jis nurodo į temas, kurios yra ypač aktualios šiandien – visa tai rodo, jog projektas tikrai gali sulaukti didžiulio susidomėjimo.

Man pačiai atrodo labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su šiuo darbu. O tai, kaip jam seksis Venecijoje... Galime tai spėti tik iš žvaigždžių.

– Lietuva neturi nuolatinės nacionalinio paviljono Venecijos bienalėje vietos. Kaip sekėsi erdvės paieškos ir ar esate patenkinta rezultatu?

– Nemanau, kad dėl rezultato galėčiau būti laimingesnė. Erdvė, kurioje įsikursime, yra karinio jūrų laivyno (Marina Militare) teritorijoje, tai reiškia, kad turėjome bendradarbiauti su admiralitetu, kad šį projektą įgyvendintume. Tai pirmas kartas, kai nacionalinis paviljonas ar bet kokia kita meno ekspozicija atsiras šiame pastate. Daug dirbame su erdve, kad ji būtų prieinama žmonėms. Kartu šis pastatas yra ir labai netoli nuo pagrindinių bienalės ekspozicijų. Aplankėme gal šimtą skirtingų erdvių Venecijoje ir, vos įėjus į šią, buvo akivaizdu, kad ji idealiai tinka mums.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Operos-performanso „Saulė ir jūra“ spaudos konferencija
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Operos-performanso „Saulė ir jūra“ spaudos konferencija

– Paviljonas vienas, o menininkės trys. Kaip sekasi dirbti drauge?

– Dažnai juokauju, jog kai esi kuratorius, 50 proc. esi psichoanalitikas, o 15 proc. – vestuvių planuotojas. Turiu pasakyti, kad ta psichoanalizės dalis, bandant priimti kolektyvinius sprendimus, pradeda reikštis truputį stipriau (juokiasi).

Dirbti kartu nesudėtinga. Žinoma, nesutarimai yra įprasta proceso dalis. Todėl, tapus arbitru, labai svarbu išsakyti nuoširdžią poziciją. Tačiau labai dažnai nutinka taip, kad jei kieno nors nuomonės išsiskiria, aš su visais sutinku, kas, aišku, visiškai nepadeda (juokiasi). Bet dirbti kartu yra labai smagu. Vaiva, Rugilė ir Lina nuolat papildo viena kitą. Kiekviena jų turi savo specializaciją, tai tiesa, bet jos prie kiekvienos dalies dirba kartu ir taip sukuria neįtikėtinai vientisą kūrinį.

– Jei darbas su menininkėmis klojasi visai neblogai, kas sukelia didžiausią galvos skausmą kuruojant Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje?

– Ar galiu sakyti, kad niekas?

– Nelabai, nes tai tikrai būtų netiesa.

– Tikriausiai, sunkiausia suderinti nuolatinį darbą „Serpentine“ bei norą 100 proc. save atiduoti ir šiam projektui, kai dar turi dvejų metukų sūnų. Tačiau vienas iš dalykų, dėl kurių taip mėgstu šį projektą, yra tai, kad visų mūsų gyvenimai tapo jo dalimi. Tai iš esmės yra labai lankstus projektas – daugeliu aspektų – ir tikiuosi, kad kiekvienas, jį išvydęs, tai patirs.

Venecijos šiuolaikinio meno bienalė vyks gegužės 11–lapkričio 24 d.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata