Akmenį menininkas suvokia kaip pirminį kūrinį, ankstesnį net ir už patį žmogų. Tai jam yra savotiška materia prima, iš kurios kyla visa kita. Štai kodėl S.Vaitiekūno santykis su akmeniu toks išskirtinis: jo darbuose akmuo lieka akmeniu – jam, visų pirma, leidžiama būti tuo, kas jis ir yra.
Akmenį menininkas suvokia kaip pirminį kūrinį, ankstesnį net ir už patį žmogų.
Įvairiose religijose yra plačiai paplitusi nusilenkimo praktika: krikščionys, budistai, musulmonai lankstosi. Kuo žemiau ir kuo daugiau, tuo geriau. S.Vaitiekūno akmens kultūros praktika, kuria jis užsiima jau keturis dešimtmečius, taip pat prasideda nuo nusilenkimo – nuo pagarbos ir dėkingumo išraiškos.
Ir dar: akmenų kultūros puoselėjimui yra būtinas prisilietimas. Kiekvienas akmuo buvo pakeltas nuo žemės, paimtas į rankas ir atpažintas kaip žemės grumstas. Tik dar neaišku, kas ką – ar tai menininkas atpažino akmenį, ar akmuo menininką, nes, kaip teigia pats S.Vaitiekūnas, žmonija dar neišmoko perskaityti akmenų rievėse įrašytos istorijos – nuo sukūrimo iki pat šių dienų.
Žmonija dar neišmoko perskaityti akmenų rievėse įrašytos istorijos – nuo sukūrimo iki pat šių dienų.
S.Vaitiekūnas – konceptualus ir nesuspėjamas menininkas, kurio rankose atsidūrę ne tik akmenys, bet ir įprasčiausi kasdienybės daiktai, tampa daugiaprasmėmis metaforomis: archetipiniais simboliais išraižyti amuletai, gero kelio mojuojančios ližės, 8 tonom lauko akmenų pabyranti Žinia, kasdienės maldos ratą besukantys girnų akmenys, antrąjį tūkstantmetį kalantys laikrodžiai, tyloje sustingęs orkestras, nesuskaičiuojama gausybe mechanizmų tiksinti kolona, nesibaigiančio „girios-jūros“ mūšio kovos atgarsiai, votais „nusėtos“ mūsų namų Raudų sienos ar laimingų akmenėlių odė savam krantui.
Apie ką visai tai? Vis apie tą patį – atpažintą žemę, kurią kiekvienas gali pavadinti sava, ir apie save patį, mažą žemės grumstą, kaskart iš naujo vis atpažįstantį save šiame laike.
Laimingų akmenėlių suviliotas
Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius Lietuvos pajūryje pradėjęs rinkti akmenis su skylutėmis, S.Vaitiekūnas tuomet dar nieko nežinojo nei apie readymade meną, nei girdėjęs ir žymiojo prancūzų novatoriaus Marcelio Duchampo pavardės, dvidešimtojo amžiaus pradžioje išgarsėjusio savo „Dviračio ratu“ bei pisuaru, paverstu „Fontanu“.
„Atvykęs prie jūros, visų pirma, puldavau ieškoti akmens su skylute, tikėdamas, kad šis radinys užtikrins gražų ir laimingą atostogų laiką. Tai įvardyčiau „buitine magija“, kuri būdinga daugeliui mūsų. Nemėgau gulėti ant smėlio ir degintis, todėl šis ritualas tapo pagrindiniu būdu praleisti laiką pajūryje. Kasdien vaikščiodavau palei krantą, ieškodavau „laimingų akmenėlių“, o juos radęs dėdavausi į kišenę ir veždavausi į Vilnių“, – pasakojo žinomas menininkas.
Tuo metu teisininku, kiek vėliau teismo ekspertizės specialistu dirbęs S.Vaitiekūnas nenujautė, kad ilgainiui būtent akmenys bei kiti įvairūs surasti objektai taps jo gyvenimo ir kūrybos teritorija.
„Pradžioje man pakako tiesiog rinkti akmenis. Kad galėčiau su jais ką nors daryti, supratau gerokai vėliau. Vieną dieną sėdint pajūryje ant kranto, mane persmelkė nušvitimas, kad štai čia ir yra mano žemė. Šis suvokimas buvo toks aiškus, kad netrukus mečiau senąjį gyvenimą ir ėmiausi savosios „žemdirbystės“ – dirbti akmenį, kuris savo esme ir yra kietos struktūros žemės grumztas“, – teigia S.Vaitiekūnas.
Aš tęsiu tas pačias žemdirbystės tradicijas, kurias puoselėjo daugybė žmonių kartų iki manęs. Skirtumas tik tas, kad mano įrankiai ir vaisiai kiti.
Neatsitiktinai jau daugiau nei dešimtmetį Vilniaus senamiestyje veikianti autorinė šio menininko galerija pavadinta „Terra recognita“ – atpažinta žemė. Šalia juvelyrikos, kurią pats menininkas įvardija kūno ženklais, čia galima išvysti ir jo instaliacijų fragmentus, taip pat įvairius objektus, daugiausia sukurtus iš Baltijos pajūrio akmenėlių arba Lietuvos palaukių akmenų. Pati galerija yra viena iš nuolatos kuriamų menininko instaliacijų, kurioje ir atsispindi jo „žemės vaisiai“.
„Aš tęsiu tas pačias žemdirbystės tradicijas, kurias puoselėjo daugybė žmonių kartų iki manęs. Skirtumas tik tas, kad mano įrankiai ir vaisiai kiti. Tačiau žemė – ta pati. Būtent žmogaus santykis su žeme, ant kurios jis gyvena, ir nulemia visą jo pasaulėjautą, mąstyseną, gyvenseną. Neatsitiktinai tiek Lietuvoje, tiek ir pačiose įvairiausiose pasaulio vietose galima rasti akmenų su dubenimis arba išraižytais įvairiais raštais, runomis, ženklais. Mes iki šiol bandome atkoduoti tai, ką prieš tūkstančius metų akmenyje įrašė mūsų protėviai. Tai, tenka pripažinti, labai patikimas informacijos perdavimo būdas“, – teigia S.Vaitiekūnas, savo kūryboje tęsiantis tą pačią archaišką ir kartu bendražmogišką ženklų bei simbolių kalbą.
Kas matyti per skylę?
Pasak menininko, paradoksalu yra tai, kad skylė akmenyje tapo esmine jo kūrybos ašimi, ilgainiui apaugusia įvairiomis prasmėmis ir interpretacijomis.
Vis dėlto, pirminė akmenėlio su skylute, kaip laimės bei sėkmės garanto, reikšmė niekur nepradingo. Didžiulėse instaliacijose „Odė savam krantui, arba Keletas įžvalgų ieškantiems laimės“, „Votai II. Raudų siena“, „Rožinis“, tokiuose objektuose kaip „Obuolys Ievai“ ar „Amuletai“ būtent šie readymade‘ai tampa kūrinio pagrindu.
Mano kūryba prasidėjo nuo labai paprasto, tačiau man pačiam esminio klausimo – kaip tą skylę akmenyje pasidaryti pačiam.
„Mano kūryba prasidėjo nuo labai paprasto, tačiau man pačiam esminio klausimo – kaip tą skylę akmenyje pasidaryti pačiam. Ne tik atsitiktinai surasti, tačiau susikurti. Šia prasme aš sprendžiau tą patį klausimą, kokį prieš daugybę tūkstančių metų sprendė mūsų protėviai, supratę, kad su ant pagalio užmautu akmeniu šiame pasaulyje galima nuveikti žymiai daugiau“, – pasakojo S.Vaitiekūnas ir pabrėžė, kad skylė, visų pirma, tai civilizacijos pirmavaizdis, kuris stumia žmogaus buvimą per laiką iki pat mūsų dienų.
Per daugiau nei tris kūrybos dešimtmečius surengęs ne vieną parodą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, išgręžęs gausybę skylių akmenyse, šiandien S.Vaitiekūnas juokauja, kad visą savo gyvenimą jis taip ir vaikšto apie tą pačią skylę.
Kažkas yra pasakęs, kad nesvarbu, ką tu darai, svarbiausia – kas vyksta su tavimi tuomet, kai tu tai darai. Pasak S.Vaitiekūno, būtent skylės gręžimas akmenyje jam asmeniškai tapo egzistencine patirtimi, leidusia suvokti, kad šia neperregima, kieta materija viskas nepasibaigia, o laimę nešantį akmenėlį būtina susikurti pačiam.
Skylės gręžimas akmenyje jam asmeniškai tapo egzistencine patirtimi, leidusia suvokti, kad šia neperregima, kieta materija viskas nepasibaigia.
„Kiekvienas mūsų bandome rasti atsakymus į esminius klausimus – kas mes esame, ką čia veikiame? Į šiuos klausimus aš pats ieškojau atsakymų. O jie man ateidavo būtent per mano sąlytį su akmeniu ir pastanga pažvelgti kiaurai per fizinio pavidalo kiautą, išsigręžti skylę ir tokiu būdu, bent akies krašteliu, peržengti kūno ribas, pažvelgti į šviesą sklindančią iš anos pusės“, – kalbėjo menininkas.
Viskas yra readymade‘as
Ne vienus metus mažąją juvelyriką, skulptūras bei instaliacijas kūręs vien tik iš akmenų, galiausiai menininkas atrado, jog kūryboje gali būti panaudota bet kas, svarbu – gera idėja ir jos išpildymas.
„Pradžioje man prireikė laiko, kol pradėjau matyti ne tik akmenis su skylutėmis, bet ir kitus akmenis, kuriuos taip pat atpažinau kaip savo kūrybos lauką. Tad ėmiau iš jų daryti didesnius darbus bei instaliacijas. Tačiau dar daugiau laiko prireikė pamatyti kitus objektus – girnapuses, ližes, laikrodžius, pjūklus, plastikines lėles, vamzdžius, varinius muzikos instrumentus – ir suvokti, kad šie daiktai nėra vien daiktai savaime, tačiau kiekvienas jų turi savo reikšmes ir galimas interpretacijas. Net į patį banaliausią plastiko butelį galima žvelgti kaip į savojo laiko „akmenį“, svarbiausia yra idėja ir jos įgyvendinimas“, – pasakojo S.Vaitiekūnas.
Paklaustas, ar yra tokių readymade‘ų, su kuriais jis neįsivaizduoja savęs dirbančio, menininkas teigė, kad kaip medžiaga jam visiškai svetimas yra gintaras, tačiau net ir jį S.Vaitiekūnas išnaudojo 2002 metais kurdamas skulptūrą „Šventos rinkimų dienos sapnas“, kurio pagrindu tapo unitazas, visas aplipdytas gintaru.
„Buvo žmonių, kurie pamatę šį darbą baisiausiai pasipiktino ir teigė, kad man nėra nieko švento... Tačiau šio kūrinio idėją man padiktavo dvi gyvenimiškos situacijos: paroda, kurios tema „Gintaras interjere“, ir tais metais vykę Lietuvos prezidento rinkimai, kuriuos galiausiai laimėjo Rolandas Paksas. Iš šių dviejų readymade’iškų situacijų, kurios tiesiog pasipainiojo man po kojomis, jas sujungęs gavau kažką visiškai naujo – ir būtent tai yra readymade meno koncepcijos esmė“, – kalbėjo menininkas.
Puikus to pavyzdys yra 2005 metais S.Vaitiekūno sukurta instaliacija „Bon voyage“, sudaryta iš maždaug 250 ližių, rinktų penkerius metus, ir 20 tonų šaligatvio plytelių. Pasak kūrėjo, nors pirminė ližės prasmė šioje instaliacijoje niekur nepradingsta, tačiau sustatyti vienas šalia kito šimtai šių objektų ima kurti naujas, papildomas ir labai netikėtas interpretacijas.
„Savo forma ližė primena spermatozoidą, stovintį ant uodegėlės. Tai yra ir instrumentas duonai kepti. Tai ir irklas, kuriuo žmogus iriasi per savo gyvenimo verpetus, srautus bei krioklius. Galų gale, tai ir krikštas, liudijantis, kad žmogaus kelionė šiame pasaulyje pasibaigė. Tokiu būdu per vieną objektą galima apmąstyti visą žmogaus gyvenimą. Ir tai, tikiu, tik viena iš galimų šio kūrinio interpretacijos galimybių“ – kalbėjo S.Vaitiekūnas.
Menininko teigimu, pati readymade koncepcija suteikia galimybę žvelgti plačiai atmerktomis akimis, todėl, jo manymu, šiame pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų readymade‘as – visa, ką matome aplink save, yra skirtingų readymade‘ų kompozicijos. Maža to, tai tinka kalbant ne tik apie materialius objektus, daiktus, tačiau ir aplinkybes bei idėjas.
„Gerai pagalvojus, mes vieni kitiems esame ne kas kitas, bet readymade‘ai“, – sako S.Vaitiekūnas.
Svarbiausia – nesugadinti
S.Vaitiekūnas kuria savo laiku apie savąjį laiką. Jo darbuose gausu užuominų bei nuorodų į šiandien mūsų visuomenėje vykstančius procesus – politikos absurdiškumą, emigracijos iššūkius, nerimą ir baimę dėl ateities. Jausdamas kasdienio gyvenimo pulsą, menininkas atvirai artikuliuoja savo poziciją bei ore tvyrančias nuojautas, tapdamas aktualiu ir savalaikiu.
Viena iš temų, kurią nesunkiai galima atrasti jo kūryboje – tai gamtosauga. Šia prasme, S.Vaitiekūno teigimu, readymade menas yra labiausiai aplinkai draugiška kūrybos forma, nes kuriama iš to, kas jau ir taip yra. Tai ypač ryškiai atsispindi menininko santykyje su pirmine savo kūrybos medžiaga – akmeniu.
S.Vaitiekūno teigimu, readymade menas yra labiausiai aplinkai draugiška kūrybos forma, nes kuriama iš to, kas jau ir taip yra.
Įprastai su akmeniu dirbantys menininkai jį naudoja kaip medžiagą savo sumanymams ir sugalvotiems pavidalams bei formoms išreikšti. Jie nuima tai, kas nereikalinga, ir tokiu būdu kuria savo darbus.
O S.Vaitiekūnui akmuo yra savaime vertingas objektas, estetiškai išbaigtas iki galo, kurio nereikia niekaip „pagerinti“, nebent tik skylute ar kokiu raštu paženklinti. Kas tai bus, visų pirma, priklauso nuo paties akmens bei menininko pajautos bei intuicijos. Kūryboje, S.Vaiteikūno teigimu, svarbiausia yra saikas ir harmonija, taip pat subtilus ir jautrus santykis su konkrečiu objektu.
„Rankose vartant akmenį ir žavintis savaiminiu jo grožiu, natūraliai iškyla mintis ir apie žmogaus santykį su žeme – ne tik erdve, kurioje jis gyvena, tačiau ir mūsų planeta, kuri, žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos, taip pat yra tiesiog apvalus erdvėje pakibęs žemės grumztas. Šiandien mes kaip įmanydami bandome išnaudoti Žemės gėrybes, pasiimti tai, kas, manome, priklauso mums, ir pernelyg mažai susimąstome apie tai, kokią žalą mūsų veikla daro Žemei“, – teigia menininkas, kartu pabrėždamas, kad būtent iš tokio žmonijos požiūrio kyla ir daugybė šiuolaikinių problemų, pradedant tarpusavio santykiais, emigracija ir baigiant ekologija.
Į Žemę, kuri taip pat yra vienas iš readymade‘ų, turėtume žiūrėti ne kaip į objektą, kurį reikia išnaudoti ar užkariauti, bet kaip subjektą, kurio dalimi visi ir esame.
Pasak S.Vaitiekūno, į Žemę, kuri taip pat yra vienas iš readymade‘ų, turėtume žiūrėti ne kaip į objektą, kurį reikia išnaudoti ar užkariauti, bet kaip į subjektą, kurio dalimi visi ir esame. Jautrumas ir pagarba aplinkai, kito – žmogaus, daikto, medžio, akmens – pripažinimas savaime vertingu ir unikaliu, anot menininko, gali mums padėti tapti mažiau vartotojais, naudotojais ir labiau žmogiškais.
„Mūsų santykis su Žeme, gamta ir visa aplinka atskleidžia ir mūsų santykį su savimi. O tai, be jokios abejonės, ilgainiui nulems visų mūsų ateitį“, – sako menininkas.
