Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 5d. 20:01

Menininkė Laisvydė Šalčiūtė: „Kalbėti apie rimtus dalykus galima tik su humoru“

Laisvydė Šalčiūtė Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Laisvydė Šalčiūtė

Stebėjimas, pastebėjimas ir nustebimas – tokius raktažodžius, kalbėdama apie savo kūrybą, mini menininkė Laisvydė Šalčiūtė. „Mano kūriniai yra reakcija į išorinę aplinką, supantį pasaulį, besikartojančias būties prieštaras“, – sako autorė, pridurdama, jog kalbėti apie visa tai galima tik su humoru, nes jei liesi ašaras, tai bus visiškas kičas.

„Contour Art Gallery“ atstovaujama menininkė, praėjusią savaitę galerijoje „Kairė-dešinė“ atidarė savo darbų parodą, pavadinimu „Meliuzinų rojus“. Tik rojus, kaip teigia L. Šalčiūtė, čia yra tik tariamas.

Apie savo naują parodą, „ekologišką“ kūrybos metodą ir lyčių santykius šiandienos meno scenoje Laisvydė Šalčiūtė pasakoja 15min.

– Parodos „Meliuzinų rojus“ pristatyme teigiama, jog savo kūriniais mėgstate provokuoti žiūrovą ir „tik įžūlus menininko elgesys kartais paskatina susimąstyti apie jo kūrinius“. Apie ką ir kodėl žiūrovą provokuojate?

– Iš tiesų, ši frazė pranešime spaudai yra redakcijos klaida, nes įžūlus menininko elgesys man visiškai nebūdingas. Aš esu visiškai neįžūli – esu uždara, beveik nevartoju alkoholio, niekada gyvenime nerūkiau, niekada negėriau kavos, esu šeimos žmogus. Galbūt toks įspūdis gali susidaryti iš paveikslų, tačiau būtų tiksliau sakyti ne kad mėgstu provokuoti, o kad mėgstu pateikti tam tikras idėjas ir sukurti su tomis idėjomis susijusius paradoksalius vaizdus. Matyt, žmonės tą paradoksalų vaizdą supranta kaip provokaciją arba kažkokį įžūlumą, tačiau tokio tikslo aš neturiu.

– Iš kokių temų jūsų kūryboje randasi paradoksalūs vaizdai?

– Mano kūrybą skatina trys dalykai: stebėjimas, pastebėjimas ir nustebimas. Tai yra tam tikra keista daiktų, idėjų, asociacijų išsidėstymo tvarka, kuri mane nustebina ir kurią aš noriu perteikti žiūrovui. Mano kūriniai yra reakcija į išorinę aplinką, supantį pasaulį, besikartojančias būties prieštaras.

Menas – tiek jo kūrimas, tiek jo stebėjimas – yra viena iš pažinimo formų. Kai pradedu kurti paveikslą, jau nekalbant apie visą ciklą, aš nežinau, kaip jį baigsiu. Čia ir yra įdomumas. Menas yra veiksmas, o ne baigtinis dalykas. Kaip kažkada Algis Mickūnas sakė paskaitoje, negalima klausti, kas yra menas, reikia klausti kaip yra menas, nes menas yra procesas. Jeigu žinočiau, kaip paveikslas atrodys, man pačiai būtų neįdomu ir negalėčiau kurti.

Matyt, žmonės paradoksalų vaizdą supranta kaip provokaciją arba kažkokį įžūlumą, tačiau tokio tikslo aš neturiu.

– Meno kūrimas jums pačiai yra malonus procesas, nesietinas su kūrybinėmis kančiomis?

– Man menas yra malonumo, pažinimo, komunikavimo su aplinka forma. Kūrybinių kančių nepatiriu, tačiau, kita vertus, kančias vaizduoju.

Mes gyvename vartotojų visuomenėje, mus iš visų pusių supa vaizdų ir informacijos perteklius. Tas perteklius žmogui kelia psichologinį sąmyšį. Viena vertus, mus bombarduojančią vaizdinę ir žodinę informaciją suprantu kaip neekologišką. Paradoksas yra tame, kad vartotojų visuomenė aktyviai siūlo siekti laimės ir žada, kad ją pasieksi per vartojimą. Bet viskas taip sutvarkyta, kad laimės nepasiektum, nes jei ją pasieksi, grius visa vartojimo ekonomika.

Man labai patinka Arthuro Schopenhauerio pasakymas, kad laimė yra kančios nebuvimas. Kai tik nejauti kančios, žinok, kad esi laimingas. Nes vartotojiškumas sukuria nuolatinį geidulį, o su juo – ir nuolatinę kančią.

Contour Art Gallery nuotr./Laisvydė Šalčiūtė, „Mermaids“, 2018.
Contour Art Gallery nuotr./Laisvydė Šalčiūtė, „Mermaids“, 2018.

Aš į tai reaguoju šiek tiek ironiškai ir susigalvojau ekologišką kūrybos būdą. Internete renku mane sudominusius vaizdus, tekstų nuotrupas, citatas – jas kraunu į folderius kaip į kokius šiukšlių konteinerius. Kai kuriu naują kūrinį, atsidarau tuos folderius ir intuityviai sujungiu vaizdus ir tekstus. Vaizdus perdirbu kaip antrines medžiagas – iš atrastų vaizdų sukuriu naujus kūrinius, kurie ironiškai kalba apie laimės lenktynes, apie meilę, apie jausmus. Manau, jog kalbėti apie rimtus dalykus galima tik su humoru, nes jei liesi ašaras, tai bus visiškas kičas.

Nors riba tarp kičo ir aukštojo meno mane domina. Yra toks pasakymas – blogas skonis peni gerą skonį. Aš taip pat su tuo žaidžiu.

– Jūsų kūryboje gausu intertekstų. Ar kiti meno kūriniai bei tekstai veikia kaip įkvėpimo šaltinis, ar dažniau tampa impulsu polemikai?

– Manau, kad žmonės yra iš prigimties intertekstualūs, nes jie gimsta kaip baltas popieriaus lapas. Į juos aplinka – tėvai, knygos, mokslai – kažką įrašo. Visi mes esame vaikščiojantys intertekstualumai.

Psichologijoje yra Pareidolijos fenomenas. Tai sensorinis ir psichologinis reiškinys, kai atsitiktinai susiformavęs vaizdas ar garsas yra suprantamas kaip konkretus. Pavyzdžiui, žiūrime į automobilio priekį, medį ar Marso kraterius ir matome žmogaus veidą. Vienas dažniausiai atsitiktiniuose deriniuose matomų vaizdų ir yra žmogaus veidas, nes manoma, kad žmogus iš prigimties turi savybę atpažinti kitų veidus.

Man labai patinka A.Schopenhauerio pasakymas, kad laimė yra kančios nebuvimas. Kai tik nejauti kančios, žinok, kad esi laimingas.

Kaip ir minėjau, išankstinio sumanymo kurdama paveikslą neturiu, tačiau kad ir ką, kad ir kaip paveiksle sudėčiau, žiūrovas tame ieško prasmės – ir ją įžiūri. Aš tos prasmės neįdedu, ji atsiranda. Tai yra tam tikra alchemija ir tai galima priskirti Pareidolijos efektui: žmogus mato vaizdą ir iškart jį skaito, jame ieško kažkokios prasmės, istorijos, siužeto. Žiūrovas, žiūrėdamas į meno kūrinį – nebūtinai mano – mato save, tarsi žiūrėdamas į veidrodį. Bet ne autorių, kuris tą kūrinį sukūrė.

Kalbant apie intertekstualumą, mūsų kultūros pamatą sudaro vaizdai ir žodžiai. Tie vaizdai ir žodžiai yra be galo glaudžiai susiję, jie persmelkia vieni kitus tarsi dvi kalbos – verbalizavimas ir vizualizavimas. Tos dvi kalbos nuolat verčiasi viena į kitą. Kai žiūrime į vaizdą, galvoje gimsta tekstas, kai žiūrime į tekstą, gimsta vaizdas. Man įdomi ta nuolatinė transformacija. Ji intriguoja ir taip pat sukuria paradoksą.

– Jūsų kūryba dažnai interpretuojama per feminizmo prizmę. Kokį vaidmenį feminizmas užima jūsų kūryboje?

– Kūryboje yra daug intuityvumo. Tikrai nesusigalvoju, kad darysiu feministinių darbų ciklą ar feministinį paveikslą, bet savo pažiūromis aš, be abejo, esu feministė. Manau, kad šiuolaikinis sąmoningas žmogus – ir vyras, ir moteris – turi būti feministas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Laisvydės Šalčiūtės kūrinių paroda „Meliuzinų rojus“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Laisvydės Šalčiūtės kūrinių paroda „Meliuzinų rojus“

– Kaip lyčių santykiai keičiasi šiandienos meno scenoje? Ar yra nuostatų, stereotipų apie moterį-menininkę, su kuriais jums pačiai teko susidurti?

– Yra man labai patikusi menininkės Louise Bourgeois mintis – interviu paklausta apie menininkų vyrų ir moterų padėčių skirtumus, ji juos apibūdino taiklia metafora. Įsivaizduokime dvi dėžes. Į vieną ankštą dėžę įkišta moteris menininkė su visa savo kūryba, ant tos dėžės užklijuotas pavadinimas „moteris“. Kitoje dėžėje yra, kaip tada pabrėžė L.Bourgeois, baltasis menininkas vyras. Ant šios dėžės užklijuotas pavadinimas „visas pasaulis“.

Pastaruoju metu šios dėžės, aišku, kinta, bet dar ne iki galo. Nes dėžė, kurioje yra moteris menininkė, tapo stiklinė – moteris menininkė mato visą pasaulį, tačiau dėžės lubos yra stiklinės ir jas sunku pramušti.

Stiklinės dėžės fenomeną galima pailiustruoti nacionalinių kultūros ir meno premijų pavyzdžiu. Lietuvoje menininkės ne mažiau geros nei vyrai, tačiau kultūriškai suformuota, kad visuomenėje valdančias pozicijas dažniausiai užima vyrai, jie lemia sprendimų priėmimą ir sprendžia, ar kitiems suteikti tam tikras galimybes, ar ne.

Išankstinio sumanymo kurdama paveikslą neturiu, tačiau kad ir ką, kad ir kaip paveiksle sudėčiau, žiūrovas tame ieško prasmės – ir ją įžiūri.

Socialiniai ir emociniai modeliai eina iš kartos į kartą, mes juos išmokstame kaip klišes, kuriomis nesąmoningai vadovaujamės. Kadangi klišės ir stereotipai yra nesąmoningai naudojami savęs nuraminimui, iš to išplaukia išvada, kad moteris vis dar neretai kelia nerimą, ją norima kategorizuoti, apibrėžti, išstumti į paribius ir kitaip nukenksminti. Tuo pačiu, sąvoka „vyras“ vis dar yra asocijuojama su socialiniais dalykais, o sąvoka „moteris“ neretai siejama su lytimi ir kūnu.

Kalbant iš mano asmeninės pozicijos, jaučiu, kad skiriasi vyrų ir moterų kūrinių interpretavimas. Pavyzdžiui, jeigu menininkas vyras kuria drastiškus darbus seksualumo, religijos, smurto temomis, tai kaip ir viskas ok, sakoma, kad jis yra drąsus. Bet jei moteris išdrįsta sukurti tokius darbus, žiūrovai, neretai ir meno kritikai, ima ieškoti sąsajų su jos asmeniniu gyvenimu ir domėtis: ar ji turi sutuoktinį, kokie reikalai su jos seksualiniu gyvenimu, gal ji išprotėjusi, gal nelaiminga, gal traumuota?.. Tą esu pajutusi su savo pačios kūrybos interpretacijomis.

Man atrodo, kad moterys menininkės dažnai turi stengtis labiau negu vyrai, kad būtų pastebėtos. Jos turi būti darbštesnės, produktyvesnės, originalesnės. Moterims menininkėms mokami ir procentaliai mažesni honorarai. Galiausiai, pastaruoju metu pastebiu, kad menininko profesijos statusas socialine ir ekonomine prasme tapo smarkiai žemesnis nei anksčiau, todėl iš šios profesijos ima trauktis vyrai – jie išeina į ekonomiškai patrauklesnes profesijas, o moterys užima jų atlaisvintas vietas meno srityje.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Laisvydės Šalčiūtės kūrinių paroda „Meliuzinų rojus“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Laisvydės Šalčiūtės kūrinių paroda „Meliuzinų rojus“

– Įgijote meno daktarės laipsnį – ką jums davė doktorantūros studijos ir kaip jos pakeitė jūsų kūrybinį procesą?

– Doktorantūros studijos davė labai daug. Perskaičiau daug filosofijos, sociologijos, menotyros tekstų, o tai neišvengiamai keičia ir kūrybą. Jei ne doktorantūra, mano darbai ir kalba su jumis būtų visai kitokia.

Doktorantūroje išmokau struktūruotai mąstyti, suvokti tam tikras visumas, diskursus, dėsnius, procesus. Man tai padeda, aš užsiauginau tam tikrą intelektualinių raumenukų sluoksnį. Mano kūryba, kažkuria prasme, tapo sąmoningesnė, bet nežinau, kaip sąmoningesnė – galbūt daugiau intuityviai, nes, kaip minėjau, nepiešiu net eskizų, kūrinį iškart pradedu kurti švaraštyje.

– Menotyrininkė Lolita Jablonskienė jus apibūdina kaip „originalią menininkę, nesekančią nė viena dominuojančia šiuolaikinės Lietuvos dailės linija“. Koks, jūsų pačios akimis žiūrint, yra jūsų santykis su Lietuvos meno lauku ir kur jame matote savo kūrybą?

– Turbūt tai tiesa. Neseku jokia linija, nes jei sekčiau, negalėčiau kurti. Esu intravertė ir bendraminčių nesidairau. Nors kalbant apie santykį su Lietuvos meno lauku, prisiminiau tokį pasakymą – žuvis neturi supratimo apie vandenį, nes ji yra jame. Aš taip pat esu tam Lietuvos meno vandenyje, negaliu iš jo išlipti ir pasižiūrėti iš šalies, todėl ir savo santykio nematau.

Tačiau pati ieškau ne kitų kolegų ir meno krypčių, o tam tikros keistos daiktų, idėjų, reiškinių tvarkos, kuri mane nustebina. Tai galioja ir kūrinių išpildymui. Aš kuriu įvairiausiomis technikomis – esu parašiusi ir iliustravusi vaikiškas knygas, kuriu tapybos kūrinius, fotografijas, ir šilkografijos darbų esu sukūrusi, ir objektų.

Darbuose, kurie kabo šioje parodoje, yra labai daug rankų darbo. Kūriau ant medžio lentų, kaltuku išraižant piešinį medyje. Po to piešinys perkeltas ant drobės, trinant šaukštu. Tai yra labai ilgas procesas – vieno tokio darbo kūrimas užtrunka pusantro ar du mėnesius. Mano darbai yra apie jausmus, nes mes esame jausmingos būtybės ir vartojimo ekonomika yra orientuota į jausmų sukėlimą, neracionalių jausmų žadinimą. O jausmams visada yra reikalingas kūnas – dėl to taip mėgstu rankų darbą.

Socialiniai ir emociniai modeliai eina iš kartos į kartą, mes juos išmokstame kaip klišes, kuriomis nesąmoningai vadovaujamės.

– Kokio meno jūs pati ieškote? Kas jums įdomu kaip žiūrovei ir kiek to atrandate Lietuvos meno lauke?

– Man iš tikrųjų retai kas patinka ir mane užkabina. Bet čia veikia tas pats principas – stebėjimas, pastebėjimas, nustebimas. Jei mane nustebina, priverčia mąstyti, tai man ir patinka. Tačiau dažniau nustembu lankydamasi muziejuose užsienyje, nes Lietuvoje jau daugmaž žinau, kas ką veikia, ir tuomet paprasčiausiai sunkiau nustebti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/