Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 rugsėjo 30d. 20:56

Meno erdvė: kaip Marijų Piekurą nuo didelių drobių paviliojo miniatiūrinė tapyba

Marijus ir Rūta Piekurai parodos atidaryme
Lilijos Valatkienės nuotr. / Marijus ir Rūta Piekurai parodos atidaryme
Šį mėnesį keliausime į seną girią pas tapytoją Marijų Piekurą. Čia, samanotame eglyne prie Brastos upelio giliai ir jausmingai susipina garsios menininkų šeimos istorija, likimai, konkrečios vietovės atmintis, bei dailininko Marijaus Piekuro kūrybos inspiracijų paslaptys.

Tarp Dzūkijos miškų pasiklydusiame vienkiemyje, beveik prieš pusę amžiaus garsių tapytojų Marijos Teresės Rožanskaitės ir Igorio Piekuro įsigytoje sodyboje gyvena ir kuria antroji menininkų karta – Rūtos ir Marijaus Piekurų šeima.

Meno kodo paieškos

„Naktį buvo baugu. Stūgavo vėjas, žaibavo ir griaudė be atvangos, o senos eglės, apsunkusios nuo liūties taip lingavo, kad bijojau, jog tuoj užvirs ant namelio“, – pasakojo M.Piekuras, pasitikęs prie sodybos vartų. Jei ne skaisti saulė ir žvilgančiais lietaus karoliais pasidabinusios eglės, šią vietą pavadinčiau paslaptingai baugia. Niūrią, apsiniaukusią dieną turbūt ji tokia ir būna.

Marijus veda prie tvenkinio, kuriame gyvena ūdra. Po žolę ropoja vabalai, į savo pinkles vilioja vorai, zvimbia žaliai auksinės musės ir apspinta uodai. Marijus braunasi pro gluosnius prie upelio. Aš iš paskos. Švelniai tariant šis pasivaikščiojimas man – tikra provokacija.

Lilijos Valatkienės nuotr./Upeliukas Brasta
Lilijos Valatkienės nuotr./Upeliukas Brasta

Štai tas upelis vardu Brasta, kuriame savo garsias instaliacijas kūrė Marijaus mama dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė.

„Išėjau iš dirbtuvės į gamtą, prie upelio ir medžių. Bendrauju su gamta ir kartu su ja gyvenu – kuriu, rizikuoju, nes čia – kitos taisyklės. Erdvės gamtoje ir erdvės mano erdviniuose darbuose man primena teatrą, o tai ir džiugina, ir liūdina: jaučiu, kad visko įgyvendinti nespėsiu. Neturiu kito pasirinkimo, manau, kad žmogaus laimė yra jo lemtis“, – rašė dailininkė apie savo pasitraukimą į gamtą.

Žvelgdama į vandenį, nejučiomis prisiminiau vaikystės skaičiuotę: „Mano vardas užrakintas/ Raktas jūroj nuskandintas/ Kas tą raktą sužvejos/ Mano vardą sužinos/.

Įtariu, radau. Ten, kur Brasta daro staigų vingį, už senos dūminės pirtelės, pelkėtame alksnyne, po sunkiu mitologiniu Kuršių akmeniu su paslaptinga pėdos duobute. Išlendam iš drėgnos, pūvančiais lapais alsuojančios tankmės į saulės nutviekstą oazę.

Raktas į menininko kūrybą ir jo asmenybę yra dirbtuvė. Tai savotiška slėptuvė arba paslapčių skrynia, kurios nelemta atverti prašalaičiui, nežinančiam specialaus kodo.

Lilijos Valatkienės nuotr./Sodybą supa miškai
Lilijos Valatkienės nuotr./Sodybą supa miškai

Uždaro pasaulio privalumai

Ryto arbata čia neretai geriama iki vidudienio. Žalia arbata su medumi akacijų paunksmėje, – kas gali būti svajingiau.

„Daugybę metų mes geriame tą arbatą iš savo mylimų puodelių ir vis tiek mus tas faktas džiugina. Kažkas stebuklingo yra toje arbatoje ar rituale, nes aš džiaugiuosi iš vakaro ateisiančiu rytu. Gyvenimas kunkuliuoja, todėl rytas mums yra šventas, kai gali terasoje pasėdėti su puodeliu rankoje, pastebėti kaip čiurliai dangų karpo, musės bunda, vabaliukai rasą geria. Diskutuojant mintys veja viena kitą, tik spėk užsirašinėti“, – pasakoja sutuoktiniai. Idėjų strategavimas, darbų planavimas, kontrolė bei nuoseklumas, – štai tas kokteilis, kuriuo Piekurai užveda savo dienos varikliuką.

Norint suprasti gyvenimą girioje, reikia labai įsijausti ar net persikūnyti. Čia akys neklaidžioja po lygumas, nepalydi saulės už horizonto, nes jo paprasčiausiai nėra. Tarp senų medžių jautiesi lyg nuolatinėje akistatoje.

Lilijos Valatkienės nuotr./Rūta dirba valgomojo kampelyje
Lilijos Valatkienės nuotr./Rūta dirba valgomojo kampelyje

„Skubančio pasaulio laikas čia tarytum sustoja, susitelkia į kūrybinį formatą, kurį patys galime kontroliuoti, skirti poilsiui, darbui, pamąstymams. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kada eiti miegoti, valgyti, kalbinti gėlių, klausytis paukščių, o kada tapyti. Tai mūsų mažas pasaulis, kuriame taikiai sugyvename su didžiuoju pasauliu. Mūsiškis pakankamai uždaras, tad pabėgę į vienkiemį galime nieko neveikti. Išsivirti čia pat surinktų vaistažolių arbatos ir medituoti“, – pasakoja tapytojas M.Piekuras, nors puikiai žino, kad nieko neveikimas yra didžiausias darbas pasąmonei. Ji budi, dėlioja ir pagimdo tai, ką vėliau tenka materializuoti.

„Mieste nevalia atsiduoti laiko tėkmei ir plaukti pasroviui. Gyvendamas gamtoje gali sau leisti nieko neorganizuoti, neplanuoti, niekam nesipriešinti, nes viskas kas čia vyksta, lyg ir savaime atsitinka. Priklausai nuo saulės, lietaus ir vėjo. Kartais norisi pamesti mobiliuosius telefonus, kurie nutraukia mūsų idilę ir sugrąžina į realybę. Tada tenka patirti nusivylimą dėl trukdžių ir grįžti į Vilnių“, – antrina Rūta Piekurienė.

Atrodo pati gamta veržiasi į dailininkų Piekurų kūrybą. Ji – didysis inspiratorius. Papuošalų kolekcijai surinkti visi akylūs pastebėjimai, puošnūs žiogai, bitės ir visokie vabalai atrodo gyvesni už gyvus. „Man nereikia žiūrėti į enciklopedijas ir perdirbinėti gamtos. Dabar mene tapo populiaru perdarinėti senus atrastus paveikslus. Tai aš vadinu meniniu kanibalizmu. „Suvalgai“ kas jau sukurta ir bandai perkurti, tokiu būdu aktualizuodamas savo kūrybą“, – leisdamasis į individualias paieškas pastebi M.Piekuras.

Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus Piekuras – „Rojaus istorija“
Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus Piekuras – „Rojaus istorija“

Miniatiūrinė tapyba aksesuaruose

M.Piekuro tapyba iš didelių formatų, kur atrodė sutelpa daugiau gyvenimo, persikėlė į miniatiūrinę tapybą. Tam mažam daiktui reikia didelio kruopštumo, fantazijos ir spalvinės klausos.

„Nors parodose žmonės šio menininko kūrinius dažnai pavadina juvelyrika, bet tai ne juvelyrika, – paaiškina Rūta Piekurienė. Ji garsėja unikalių vyriškų aksesuarų „Žiogas“ gamyba. Pastaruoju metu menininkė pristatė papuošalą ir moterims, pavadinusi jį „Žiogaitė“. – Juvelyrika, tai didelės meistrystės reikalaujantis darbas su tauriaisiais metalais, brangiais akmenimis, lydiniais. Marijaus perėjimą iš stambių formatų į miniatiūrą nulėmė įdomių paviršių paieška, ant kurių gali įkūnyti savo vizijas“.

Miniatiūrinės tapybos aksesuaruose pagrindą sudaro ne auksas, sidabras ar deimantai, bet reljefas, piešinys ir spalvų santykiai, nuotaikos, minimalūs siužetai, aliuzijos į anksčiau M.Piekuro tapyboje buvusius mitologinius siužetus bei aspektus. Adomas ir Ieva, akies motyvas, angelas, spalvingi natiurmortai, net abstrakcijas dailininkas sumaniai perkelia į aksesuarą.

Lilijos Valatkienės nuotr./ Gimsta naujas vabalas
Lilijos Valatkienės nuotr./ Gimsta naujas vabalas

„Neseniai nutapiau juodai baltų spalvų vabalą. Varijuoju ir azartinių lošimų temoms, kai kortos, kauliukai kartais nuveda į vyrišką pasaulį. Nors aksesuarų pastaruoju metu netinka skirstyti į vyriškus ir moteriškus. Jie tapo universalūs. Pastebėjau, kad vyriška tematika sukurti papuošalai labai patinka ir moterims. Pavyzdžiui ūsuoto bernelio portretas – segė tapo geidžiamiausiu moterų papuošalu po kaklu“, – pasakojo M.Piekuras ir pridūrė, kad į aksesuarų pasaulį įžengė norėdamas sukurti mažą emocinį užtaisą, savotišką talismaną.

Vertinantis individualumą, nemėgstantis nublizgintų paviršių, Marijus miniatiūrinėje tapyboje palieka ryškų potėpį, štrichą, gyvo reljefo įvaizdį. Kiekvienas mažesnis nei degtukų dėžutė kūrinėlis primena nepabaigtos minties funkcionalų objektą, kurį galima būtų kasdien nešioti įsisegus į atlapą, puoštis įvairioms progom, o įstačius į rėmelį miniatiūrinės tapybos kūrinėlis taptų interjero puošmena.

„Grįžusi iš pokylio nusiimate nuo kaklo, patalpinate į rėmelį ir puošiate savo interjerą, kol ateis kita proga vėl pačiai pasipuošti“, – taip Marijus pristato savo kūrybą parodose. – Mano darbai nevargsta, nebūna paslėpti papuošalų dėžutėje. Jie turi visą laiką gyventi ir džiuginti“.

Lilijos Valatkienės nuotr./Prie senosios tėvų trobos Marijus ir Rūta Piekurai
Lilijos Valatkienės nuotr./Prie senosios tėvų trobos Marijus ir Rūta Piekurai

Cherchez la femme (ieškokite moters)

Dėl M. Piekuro posūkio iš tapybos ant didelių drobių į miniatiūrinę dailę, reikėtų padėkoti ir jo atkakliai žmonai Rūtai.

Rūta profesionali muzikantė. Nuo vaikystės domėjosi papuošalų kūryba. Jos netenkino masinės gamybos papuošalai. Jaunystės laikais visokios pasagėlės, auksiniai kryžiukai, miniatiūriniai daikčiukai, turėję puošti moterį, Rūtai neatnešė jokio džiaugsmo bei išskirtinumo. Ji pati sau, o vėliau ir draugėms pradėjo kurti aksesuarus iš tekstilės, kriauklių, karoliukų, plunksnų ir akmenėlių.

„Išbandžiau daugybę medžiagų, kol vieną rytą pagalvojau: Namuose turiu talentingą tapytoją, pabandysiu iškaulyti, kad nutapytų kokį įdomų karoliuką. Tas piešinukas virstų mano sudėtingos konstrukcijos aksesuaro šerdimi, deimantu mano sukurtoje karūnoje. Marijus ilgai išsisukinėjo nuo mano prašymų, vis siūlėsi pamokinti mane piešti. O aš kas kartą rytais jo dirbtuvėje palikdavau mažą akmenėlį ar medžio gabalėlį, ant kurio Marijus galėtų nutapyti. Rasdavau savo užuominą ant stalo net nepaliestą. Ir vieną dieną, panaudojusi moteriškus burtus, prisikalbinau Marių. Jis nutapė mažytį angeliuką!

Nuo to laiko veiksmas vyko riedančios sniego gniūžtės principu. Marijui pasidarė labai įdomu. Aš pradėjusi gaminti vyrišką papuošalą „Žiogas“, pasiūliau nupiešti vabalą. Tikėjausi tuo vabalu padabinti savo tekstilinį žiogą ir taip sukurti bendrą papuošalą. Bet Marijaus gražuoliai vabalai pradėjo aktyvų savarankišką gyvenimą“, – Rūta savo įtakinga greitakalbe išbėrė visą istoriją, pagardindama pasakojimą užburiančiu juoku. Įtariu dėl to meilaus juoko Marijus ir pasidavė jos kerams.

Marijaus vabalai tobulėjo, savo puošnumu parodose traukė visų dėmesį, atsirado daugybė žmonių, panorusių įsigyti miniatiūrinės tapybos siužetines kompozicijas.

Tačiau pirmasis nutapytas angelas ant metalinės plokštelės dailininkui bene brangiausias. Kitaip nebūtų jo parodęs. „Kad darbelis virstų aksesuaru, reikėjo mudviejų keturių rankų. Suradau tinkamo dydžio perlą, pakabuką, daugybę kitų smulkių detalyčių, kurias Rūta sujungė į mūsų bendrą kūrinį“, – Marijaus šypsena išduoda dėkingumą.

Lilijos Valatkienės nuotr./Miniatiūroms didelio stalo nereikia
Lilijos Valatkienės nuotr./Miniatiūroms didelio stalo nereikia

Miniatiūrinės tapybos žanrą M.Piekuras išbandė prieš trejus metus, nors miniatiūra jo pasaulyje įsitvirtino nuo vaikystės. Dailininkas prisimena tuos metus, kai tėvai garsūs tapytojai Igoris Piekuras ir Marija Teresė Rožanskaitė skatino jį su broliu Gediminu (dabar jis skulptorius) žaisti plastilinu, lankstiniais, lavino kruopštumą, kantrybę.

„Ta sėkla buvo tokia stipri, kad aš vaikystėje svajojau tapti ne dailininku, o mikrochirurgu. Vėliau studijuodamas VDA domėjausi anatomija, vaikščiojau į prozektoriumą, preparavau lavonus, todėl tai, kas yra susiję su mikropasauliu, labai viliojo. Mane žavėjusi ir kurį laiką buvusi madinga tapybos gigantomanija pasitraukė iš kūrybos lauko. Likimas sugrąžino į vaikystėje pažintą ir pamėgtą mikropasaulį, į gamtą su vabaliukais ir gėlėmis. Mažos erdvės suvaldymas man – tikras iššūkis. Ne tik didelė drobė, bet ir mažas formatas reikalauja tam tikrų charakterio savybių: smalsumo, noro susipažinti su technologijomis, išmokti surinkti mažus elementus, juos užfiksuoti ir pateikti visą tai kokybiškai ir patraukliai“, – pasakojo M.Piekuras.

Įkvėpimo laukia tik mėgėjai

Marijaus miniatiūriniams kūriniams didelių dirbtuvių nereikia. Prie mažo stalelio, mažam šviesiam kamputyje dailininkas įsitaiso su savo mintimis ir vabalais.

Sako, kad tik mėgėjai laukia įkvėpimo, o profesionalai stoja ir dirba. Ten kur yra energija, anksčiau ar vėliau ateina ir rezultatas.

„Beje, tą kūrybai skirtą laiką turiu išsikovoti iš valstybinio darbo, šeimos, buities. Todėl kai čia atsisėdu ir pradedu tapyti, dažnai nesuprantu, kada laikas miegoti ar valgyti. Jaučiuosi lyg sportininkas, įgavęs formą, dirbu be atvangos ir visai nesvarbi tampa erdvė. Kai tamsu, ieškau šviesos, glaudžiuosi ir virtuvės kamputyje. Man nesvarbu kur, dirbu kol gaunu rezultatą. Jei kažkas netinka ar nepatinka, pereinu į kitą tapybos etapą, kuriu tol, kol pasisotinu rezultatu. Svarbu valia. Neturi jos, būsi valdomas kitų, būsi vergas. Žmogus augina savyje tinginį, atidėdamas vis ką nors į ateitį. Netvarka ant stalo taip pat atima laiką“, – aiškina M.Piekuras, sėdėdamas prie itin preciziškai sutvarkyto darbo stalo.

Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus Piekuras dirba
Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus Piekuras dirba

Rūta labai vertina sutuoktinio atkaklumą ir nuoseklumą. „Kai pradeda ką nors daryti, tai neišmuši jo iš vėžių. Bet neišmuši, kai nieko nedaro, nepriviliosi net ir dangiškais migdolais“, – skardžiu juoku įsiterpia Rūta.

Toks jau tas M.Piekuras. Jei geni obelį, tai genės kol užbaigs, žmona neprisikviečia net skaniausiais pietumis. Sako, vaikystėje mama įkalė: „Nenuskynei dviejų serbentų krūmų, – malonumų nebus. Susitvarkei su užduotimi, tada gali žaisti, laužą kūrenti, kamuolį spardyti. Bet darbą privalai padaryti“.

Iš kartos į kartą

Piekurų šeimoje visi dailininkai. Brolis Gediminas – skulptorius, Marijus su mama ir tėčiu – tapytojai. Kurį laiką visi keturiese darydavo parodas. Marijus vis kviesdavo žmoną Rūtą prisijungti. O ji vis spyriojosi, bijojo, sakė ne profesionali dailininkė esanti. Rūtai atrodė, kad tie rimti didieji menininkai pasijuoks iš jos kūrybos, todėl nuo savo uošvių Igorio Piekuro ir Marijos Teresės Rožanskaitės ilgai slėpė savo darbus.

Tada Marijus pasakė Rūtai: „Jei tau nereikia, tai man reikia“. Ir jiedu sugalvojo daryti „sekretus“. Nors šiuolaikiniai vaikai nežino, kas yra „sekretai“, bet tie, kuriems teko juos kurti, slėpti ar ieškoti tikrai to nepamiršo. Visos mergaitės vaikystėje mėgdavo į duobutę sudėti gėlyčių, akmenėlį, ar sovietmečio stebuklą – sidabrinį saldainių popieriuką ir užspausti paslaptingą kūrinėlį stiklo šukele. Berniukai po balkonais atradę šaukdavo „atradau sekretą“. Tai buvo savotiškas seksualinis kodas, atėjimas į mergaičių paslapčių pasaulį.

Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus ir Rūta Piekurai – „Žiogas ir vabalas“
Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus ir Rūta Piekurai – „Žiogas ir vabalas“

Marijus išpjovė stiklą, iš veidrodžio sumontavo dėžutes, į kurias Rūta sudėjo savo gamybos aksesuarus. Aplink kadagį ratu jie užkasė tas dėžutes, perkeldami vaikystę į sodybą. Būtent šios mažos vaikiškos paslaptys įkvėpė Rūtą drąsiems ir atviriems kūrybiniams sprendimams.

„Į mūsų šeimos parodas suvažiavę draugai aplink kadagį ieškojo tų „sekretų“. Aš įsiprašiau į kaimynės apleistą sodybą ir suslapsčiau savo paveikslus: į šulinį, šieną, tvartą, krosnį, krūmus. Nupiešiau žemėlapį, pagal kurį visi turėjo ieškoti mano paveikslų, Rūtos sekretų, tėvų instaliacijų. Brolis Gediminas tvenkinio viduryje degino šiaudinę skulptūrą.

Visiems buvo įkyrėjusios miestų galerijų sienos ir tas oficialus pastovėjimas, pasilabinimas bei pasigyrimas. Išsiskirstydavo žmonės, nesuprasdami, kad reikia gyventi mene. Kai tėvai mirė, mes pristigome parako. Teresė buvo daugybės bendrų šeimos kūrybinių procesų iniciatorė, organizatorė, variklis, vilkų vilkė. Ji vesdavo mūsų bandą. Jei tėtis sakydavo ne, ji sakydavo darome dabar! Tą dieną, tą valandą organizuojamės visi ir darome. Ir mes visi paklusdavome mamai-lyderiui. Sukurdavome nuostabiausių instaliacijų ir švenčių“, – M.Piekuras panyra į prisiminimus.

Intuityvioji tapyba ir atmintis

Eskizų Marijaus miniatiūrinei tapybai nereikia. Kai kada nežinodamas kuo viskas baigsis, dailininkas improvizuoja, impulso pagautas džiazuoja, todėl darbai gimę su polėkiu turi stiprų emocinį užtaisą. „Aš galiu piešti ir prie dirbtinio apšvietimo. Suvedu viską dienos šviesoje, ypač kai aksesuarams naudoju Swarovskio kristalus. Miniatiūrinėje tapyboje yra daug techninio darbo, kurio plika akimi nepamatysi. Reikia sukonstruoti formas, šveisti jas, dažyti. Šiuos darbus galiu daryti ir vidurnaktį“, – aiškina dailininkas savo vabalų gimimo subtilybes.

Marijus priskiria save prie žmonių, nesibaidančių sunkaus juodo darbo. Jei reikia kažką padaryti laiku, gali nemiegoti ir nevalgyti. Jei visai nėra sąlygų, gali ir netapyti kurį laiką, po to tapyti be atvangos neskaičiuodamas valandų. „Gerai, kad turiu rankas kojas ir šviesią galvą. Ką tik padariau parodą, galiu kurį laiką ir atsipūsti, bet kažkur giliai smegenyse kirba, kad tuoj tuoj ir vėl ateis pirmas egzaltuotai slogus apsėdimas, lyg narkotikas. Pirmieji nauji kūriniai gimsta euforijoje, paskui kaip traukinukas pajudu ir važiuoju. Žinau, kad pradėjęs tapyti, nebeatsitrauksiu. Nebegalėsiu nei prie rožių nueiti“, – pasakoja M.Piekuras, sodybos centre tėvų garbei pasodinęs jų mėgstamiausių veislių rožyną.

„Rožynas turbūt nuo Rožanskaitės pavardės?“ – Klausiu Marijaus.

„Na ne .., bet labai gražiai suvedėte“, – šypsosi dailininkas. – Tėčiui labai patiko rožės „Superstar“. Šios veislės rožę pirmąją pasodinau, nuo jos ir prasidėjo mano gėlininkystė. Kaip virusas mane pagavo. Reikia atsisukti į atmintį, į šaknis, kas buvo ir dėl ko. Ieškoti įvairiausių formų, kad tik ta atmintis nepradingtų. Įsipareigojau sau, kad šitoji sodyba nemirs, kad ji medžiuose ir gėlėse žydės“.

Naują namą Marijus pastatė čia pat miške, priešais tėvų trobą.

„Kodėl aš jį stačiau? Dėl to, kad mano senelis Mykolas Rožanskas prieš karą nebaigė statyti savojo namo. Ir šis, kuriame mes dabar sėdime man yra tąsa to senelio namo. Mano mama buvo bajorė (rodo šeimos herbą), aš bajoraitis.

Šis namas – jos tėčio atminimui, garsiam ūkininkui, pieninės, teatro įkūrėjui. Jis sunkiai dirbo, statė didelį namą savo šeimai, o jį išvežė į Sibirą ir sušaudė. Nuosprendį pats skaičiau – „sušaudyti“. Už tai, kad turėjo ūkį, telefoną, dviratį, buvo įsivedęs elektrą, režisuodavo spektaklius, piešdavo dekoracijas, buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys ir vietinio padalinio vadas. Todėl jį 1943 m. kovo 25 d. Rešiotų lageryje ir sušaudė. Palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Močiutė su mano mama pabėgo, pasislėpusios gerojo žmogaus šiaudų vežime...

Pasakiau sau, kad senelio ir mamos garbei turiu pastatyti naują namą, kaip jų svajonę apie gražią Lietuvą. Kaip viltį, tikėjimą, kaip atmintį. Žemės istoriją kuria prisiminimai, objektai suteikia tolimesnį įkvėpimą kūrybai. Dabar mūsų eglyne veidrodiniu principu stovi du namai. Kas kartą išėję mes matome ne mišką, o seną tėvų namą, kuriame sukurta daugybė meno kūrinių, praleistos gražiausios jaunystės dienos. Matydami tą seną trobą, mes su Rūta miške jaučiamės ne vieniši. Kitaip būtume pasimetę,“ – įsitikinęs dailininkas M.Piekuras.

Upelis – kūrybos dalis

Dėl tos pačios atminties Marijus kasmet upelį švarina, valo nuo sąnašų, nuo bebrų užtvarų ir performansus rengia, prisimindamas seną šeimos tradiciją. Legendomis apipinta Piekurų meno akcija, kūrybos demonstravimas gamtoje vadinosi „Keturiese be sienų“.

Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus Piekuras – „Viską reginti“
Lilijos Valatkienės nuotr./Marijus Piekuras – „Viską reginti“

„Mama įsispyrusi žvejybinius batus, žygiuodavo švarinti upelio kaip į darbą, o paskui imdavosi kurti ten instaliaciją. Visi šeimos nariai net prigulę triūsdavo prie jos sumanymų. Ji mokėdavo mus užvesti, tiesiog nejučiomis įtraukdavo į savo sumanymus“, – prisimena Marijus Piekuras.

Marijos Teresės Rožanskaitės jau vienuolika metų nebėra šioje žemėje. Ir Igorio Piekuro nebėra.

„Tėveliams išėjus, nebeliko tos dvasios. Bet mes atradome naujų formų ir prisimindami juos, grįžtame į upelio šventes. Vasarą surengiau laivelių čempionatą. Vienintelį tokį Lietuvoje. Pranešiau visiems atvykstantiems į mano gimtadienį, pasigaminti ir atsivežti laivelį, kuris turi nuplaukti bent 100 metrų ir nenuskęsti.

Padariau ženklus, nuorodas upelyje, žyminčias akmenis, kelmus, rėvas ir kitas kliūtis. Nužymėjau kur galima plaukti greitai, o kur dreifuoti. Ruošiausi savaitę, valiau upelį nuo sąnašų, laisvinau krantus nuo šakų. Instaliacija labai pavyko, draugai, pamiršę apie vaišes, visą dieną rungėsi laivelių lenktynėse“, – pasakojo Marijus, prisimindamas mamą, nuolat tvarkiusią upelį, sėjusią žolę ir norėjusia jį paversti parodine erdve.

Prisipažino, kad norėtų šią tradiciją tęsti. Tik per darbus, kūrybą, muges bei parodas laiko ir energijos pristinga. Marijus dažnai ir Rūtai primena: „Arba mes knapsome ties savo kūriniais arba kunkuliuojame kaip mama. Jeigu neišsikelsi sau didelių tikslų, tai ir mažų niekada nepasieksi.“

Ir šventai tiki, kad ateis ta diena, kai savo darbus perkels į gamtą, nes nori jai padėti ir su ja bendrauti. Kaip mama.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Temos: 2 Tapyba Dailė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:21:02

Video

01:12
15:32
08:09

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams

Sveikata