Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Miškas, oazė ir kitos planetos. Žilvino Kempino variacijos galerijoje „Vartai“

Parodos atidarymo akimirka 15min recenzija
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Parodos atidarymo akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Charakteringiausias „Vartų“ metus baigusios Žilvino Kempino parodos bruožas – atidarymo anšlagas. Labai pravartus bruožas, jei norima, kad meno įvykį pastebėtų ne tik specializuoti kultūros leidiniai, bet ir naujienų portalai.

2016 metai Vilniaus vizualiajame mene prasidėjo irgi anšlagine paroda – Šarūno Saukos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje. Tiesa, Saukos paroda buvo ne tik gausiai atidaryta, bet ir gausiai lankoma kasdien. Kempinui, kuris yra gerokai žinomesnis tarptautiniu mastu, tačiau nėra susikūręs tokios vietinės mitologijos kaip Sauka, tokiu dėmesiu pasidžiaugti, ko gero, neteks.

Išvengę kasdienio anšlago ir žiūrovai, ir paroda tik laimės. Dauguma Kempino darbų yra patirtiniai – jie veikia tada, kai turi erdvės būti, tobulai sugyvena su aplinka, apšvietimu ir vienas kitu.

Ir vis dėlto, išvengę kasdienio anšlago ir žiūrovai, ir paroda tik laimės. Dauguma Kempino darbų yra patirtiniai – jie veikia tada, kai turi erdvės būti, tobulai sugyvena su aplinka, apšvietimu ir vienas kitu. Toks darnus įsigyvenimas puikiai atsiskleidė, tarkime, „Paralelėse“ Šiuolaikinio meno centre (2007) ar „Tūboje“ 2009 metų Venecijos bienalėje. Išilgai visos didžiosios ŠMC salės lubų ištemptos magnetinių juostelių eilės ar didžiulis pereinamas juostelių „vamzdis“ barokinio pastato salėje, transformuodami patalpas ir gaudydami į jas sklindančią šviesą, stipriai veikė regos ir judėjimo pojūčius.

Iš tikrųjų, Kempino kūriniai nėra instaliuojami erdvėje, bet erdvė yra (ar tiksliau – turi būti) instaliuojama juose, nusavinama, padalijama, perstatoma, apgaulingai keičiama. Todėl jo darbai visada geidžia būti vieni: tai solo šou menininkas, netgi – vieno kūrinio parodos menininkas. Atsidūrę greta kitų kūrinių – tegu grupinėse ar personalinėse parodose – jie kone visada nublanksta, nutyla, susitraukia, priversti atiduoti dalį erdvės kitiems.

Todėl „Vartų“ parodoje paveikiausiai atrodo tie kūriniai, kuriems leidžiama įtraukti ekspozicijos erdvę į savo pačių struktūrą. Tai trikojų plieninių žabų miškas „Be pavadinimo (Miškas)“, užžėlęs visą kambarį ir verčiantis žiūrovą brautis pro tankmę, ieškant praeinamesnio kelio į „Oazę“ kitame kambaryje. Taip pat seniausias Kempino kūrinys šioje parodoje „Baltas triukšmas“ (2007): tamsaus kambario gilumoje išnyrantis monotoniškai virpančių magnetinių juostelių ekranas, lydimas meditacinio ventiliatorių ūžimo, gali žiūrovą įvesti į į lengvo transo būseną.

O ant sienų kabantys „Iliuminatoriai“ kartu su forma jiems atsiliepiančia judria įmagnetintų plieno rutuliukų „mandala“ („Guoliai“) didesnį įspūdį kelia parodos dokumentacijoje negu nepakankamai tamsiame ir paskirais darbais persotintame galerijos kambaryje.

„Vartų“ parodoje paveikiausiai atrodo tie kūriniai, kuriems leidžiama įtraukti ekspozicijos erdvę į savo pačių struktūrą.

Ši paroda yra kitos Kempino parodos, vykusios praėjusių metų rudenį Birmingemo galerijoje „Ikon“, variacija, pritaikyta „Vartų“ erdvėms. Variacija yra dar vienas tinkamas epitetas rašant apie Kempiną: daug jo kūrinių, taip pat ir eksponuojamų čia, yra jo paties kūrybos atgarsiai ir replikos – permontuoti, remiksuoti, atkurti ir naujai pritaikyti ankstesni kūriniai.

2016 m. kūrinys „Be pavadinimo (Miškas)“, kurį sudaro visą kambarį užpildantis tankus plieninių trikojų-žabų miškas ir vaizdo projekcijos, varijuoja senesnėmis instaliacijomis „Trikojai“ (Tripods, 2012) ir „Tamsus kambarys“ (Darkroom, 2013). Kamerinio dydžio instaliacija „Oazė“ (2010) – nuo ventiliatorių sukelto oro gūsio levituojanti magnetinė juostelė – yra viena iš kone embleminio Kempino kūrinio variacijų – kaip ir prieš dešimtmetį Šiuolaikinio meno centre matyta, tik gerokai didesnė, „Skraidanti juosta“.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Parodos atidarymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Parodos atidarymo akimirka

Penki „Iliuminatoriai“ – juoduose kvadratuose įrėminti grublėtos sienos reljefai, dėl specialaus apšvietimo primenantys kosminius kūnus – yra keletas iš gausios serijos, kurios vieną variantą jau matėme irgi pernai atsidariusio verslo centro „Quadrum“ vestibiulyje. Naujausi čia eksponuojami menininko darbai – penki pasivažinėjimai dviračiais ant drobės – dėl sukūrimo principo tiesiog priversti kurti savo replikas, kaip ir ore plazdanti magnetinė juostelė.

Turbūt dėl formos į paskutinįjį galerijos kambarį kartu su magnetinės juostelės oaze pateko du dviračio padangų atspaudai (kiti trys – ir pavadinti kitaip, tačiau formaliai labai panašūs – eksponuojami pačioje ekspozicijos pradžioje). Nesunku pastebėti, kad ore banguojanti juostelė primena nerangiai valdomo dviračio vingius ant perdėm ryškiomis spalvomis dažytų drobių. Tačiau tai viskas, ką galiu pasakyti apie pastarųjų paveikslų funkciją šioje parodoje.

Kai Yvesas Kleinas 6–7 deš. sukūrė savo „Antropometrijas“ – tapybos gyvų modelių kūnais (moterų, vyrų, savo paties) seriją – tai buvo ne tik eksperimentai tapybos technikomis ir paveikslo samprata, bet ir auditorijai atviri performansai, sutelkti į gyvą veiksmą, kuris, anot amžininkų liudijimų, buvo įspūdingu metafizines ir dvasines patirtis teikiančiu reginiu.

Kai 2016 m. Žilvinas Kempinas dviračiu važiuoja per dažytą drobę, jis, kaip teigia pats, atlieka meditacinį ritualą. Tačiau veiksme nedalyvavusiam žiūrovui šie nuogo realizmo atspaudai vargiai suteiks išskirtinių estetinių ar prasminių patirčių, išskyrus įžūlų žinojimą, kad čia pravažiavo Žilvinas Kempinas.

Kai Jonas Gasiūnas 10 deš. savo darbams pritaikė fumažo – tapymo liepsnos dūmais – techniką, naudotą siurrealistų, Yveso Kleino ir kitų menininkų, jis ieškojo naujos dailės kalbos, kaip daugelis pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį gyvenančios Lietuvos menininkų. Fumažo inspiruoti klausimai apie kūrimo ir naikinimo, aukštojo meno ir vandalizmo santykį posovietinės dailės kontekste skambėjo aktualiai ir provokuojančiai.

Kai 2006 m. trys meno studijas neseniai baigę grafikos dizaineriai Jurgita Juodytė, Saulius Leonavičius ir Indraja Raudonikytė Kauno rotušės aikštėje ant reklaminio tento išvažinėjo automobilio padangų įspaudus („Autografika“, tarptautinė grafikos bienalė „Now Art Now Future. Freedom“), jie šia paprasta ir naivia priemone komentavo ne tik savo pačių gyvenimus, bet ir meno studijų sistemą – tradicija paremtų dailės studijų aklumą šiuolaikinės visuomenės poreikiams.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Parodos atidarymo akimirka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Parodos atidarymo akimirka

Kai 2016 m. Žilvinas Kempinas dviračiu važiuoja per dažytą drobę, jis, kaip teigia pats, atlieka meditacinį ritualą. Tačiau veiksme nedalyvavusiam žiūrovui šie nuogo realizmo atspaudai vargiai suteiks išskirtinių estetinių ar prasminių patirčių, išskyrus įžūlų žinojimą, kad čia pravažiavo Žilvinas Kempinas.

Net jeigu menininko palikti įspaudai yra savotiška jo paties variacija, parodos „Oazėje“ mieliau stabtelčiau viena.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą