Menininkas gimė netoli Lebedžių miestelio, Baltarusijoje, studijavo Stepono Batoro universitete, o po studijų Bauhauze ir klajonių Europoje apsistojo tuometinėje Palestinoje. Paroda „Moï Ver: Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ bei M.Vero autorinio albumo faksimilė „Vilniaus žydų gatvė“, kurią sutiko perleisti Ravivų šeima, yra bendras Lietuvos nacionalinės dailės galerijos (NDG) ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) projektas.
Penktadienį vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavo kuratorius dr. Nissanas N. Perezas, fotografo sūnus Yossi Ravivas, LLTI direktorė prof. Dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, NDG vadovė Lolita Jablonskienė bei Ieva Mazūraitė-Novickienė.
Tikisi, kad paroda taps pavyzdžiu
„Genijus“, – taip 15min M.Verą apibūdina parodos kuratorius N.N.Perezas. Anot jo, šiandienos įvykis yra stebuklas menininkui, kuris greitai išgarsėjo, o vėliau tarsi išnyko.
„Pirma sugrąžiname jį į savo gimtąjį miestą Vilnių, kuriame jo nebuvo daugiau nei 90 metų <…>. Jis taip pat buvo Bauhauzo mokyklos studentas ir dabar švenčiame šios mokyklos šimtmetį. Galiausiai – tai pirmoji menininko retrospektyvą jo istorijoje. Tikiuosi, jog kitoms šalims ir institucijoms, besidominčioms Bauhauzu, ši paroda taps pavyzdžiu“, - sakė N.N.Perezas.
N.N.Perezo teigimu, M.Vero kūryba XX a. pradžioje atvėrė naujas galimybes fotografijoje: „Kitaip nei kiti, M.Veras pradėjo kurti montažus ir koliažus tam, kad perteiktų Paryžių kaip dinamišką ir gyvą miestą. Jis buvo pirmasis to laiko menininkas, publikavęs tokią fotografijos knygą. Žinoma, po maždaug 2 metų ir kiti ėmė leisti panašius kūrinius. Šiuo požiūriu „Paryžius. 80 Moï Vero fotografijų“ – esmę keičianti knyga. Vėliau savo darbus jis tęsė ta pačia kryptimi ir norėjo publikuoti kitą knygą komplikuotesniu pavadinimu „Ci-Contre – 110 Photos de Moi Ver“. Leidybos pasaulyje „Ci-Contre“ reiškia „išvirkščią puslapį“.
Pasak tyrėjo, M.Vero kaip dizainerio sprendimai kilo iš ankstesnės publikacijos – „Vilniaus žydų gatvė“. M.Veras buvo vienas pirmųjų fotografų, atvykusių į Vilnių ir užfiksavusių žydų bendruomenės gyvenimą, tačiau knygos dizainas neturi nieko bendro su dokumentinės knygos modeliu. Anot S.Chlebinskaitės, M.Vero dėka keičiasi požiūris į knygą – ji ne tik daiktas, bet ir visuma, kurioje per fotografiją pasakojama novelė.
„Dėkoju M.Vero sūnaus Y.Ravivo šeimai, nes buvau paskirtas atsakingu už fotografo archyvą. Privalau pasakyti, jog mes lig šiol atrandame naujų dalykų apie jo gyvenimą, darbą ir požiūrį į fotografiją kaip meną. Nes iki šiandienos mes žinojome tik apie pastarąsias tris publikacijas. Dirbdami su visais negatyvais mes nuskenavome daugiau nei 12 000 negatyvų“, – pasakojo N.N.Perezas.
Vardas prie kurio sugrįžo
N.N.Perezas užsiminė, jog menininką dauguma pažinojo kaip M.Verą ir mažai žmonių žinojo apie M.Vorobeičiką, M.Ravivą-Vorobeičiką. Menininkas pasikeitė vardą, kai norėjo publikuoti knygą „Paryžius. 80 Moï Vero fotografijų“. Leidėjui nelabai patiko jo vardas, mat jis neskambėjo itin „meniškai“. O Moï Veras priminė to paties periodo menininko Man Ray’us vardo skambesį.
Galima sakyti, jog vardo keitimas žymėjo tam tikrus autoriaus gyvenimo periodus. Tikrasis jo vardas buvo M.Vorobeičikas, prie kurio jis sugrįžo atkeliavęs į Palestiną. Fotografo sūnus Y.Ravivas sako: „Čia kai kurie žmonės pažinojo mano tėvą kaip M.Vorobeičiką ir žinojo jo knygą, kitaip nei mes namie. Nenoriu teigti, jog jis atsižadėjo fotografijos, tačiau 1950-ųjų pradžioje sugrįžo prie tapybos. Jis buvo vienas iš „Artist Quarter“ steigėjų ir mes jį pažinojome iš šio gyvenimo laikotarpio.“
„Jis buvo tėvas, kuris buvo žinomas dėl daugelio dalykų, kai kurie ministrai užsukdavo pas į namus, svečiuodavomės kitose šeimose. Tais laikais menininkai neturėdavo atskirų studijų, tad jo darbas buvo namie, pavyzdžiui, sukurdavo plakatą, o vėliau jis būdavo iškabinėtas gatvėse. Jis buvo tų dienų Tel Avivo bohemiško gyvenimo dalis ir mums kaip vaikams gauti nemokamų pakvietimų į premjeras buvo visai nieko”, – juokaudamas prisimena Y.Ravivas.
Tarp parodos akcentų – tėvo dovanota „Leika“
Anot Ievos Mazūraitės-Novickienės, parodoje bus rodoma 118 fotografijų, atspausdintų skaitmeniniu būdu iš negatyvų. Konferencijoje teigta, kad pačiame archyve originalių nuotraukų mažai, tačiau darbas su M.Vero negatyvais – itin produktyvus. „Įdomu, kad knygos apie Vilnių kadrai praplečiami papildomais kadrais“, – teigė I.Mazūraitė-Novickienė.
Parodoje taip pat atvežta nemažai svarbios dokumentinės medžiagos – Bauhauzo studento pažymėjimas, tėvo padovanota pirmoji „Leikos“ kamera, greičiausiai lėmusi tolimesnę darbą su fotografija bei bendrystės su Maholy-Nagy’iu, nes tais laikais mažai Bauhauzo studentų turėjo tokį geidžiamą aparatą. Šia kamera padarytos visos nuotraukos NDG ekspozicijoje, o aparatas išlaikytas lig šiol.
Bus rodoma ir originali sutartis su leidykla, kurioje pasirašyta leisti knygą apie Vilnių, bei garsioji Paryžiaus knyga, kuri nėra originalas, bet perleista leidyklos. Tarp papildomos medžiagos atsiduria ir interviu apie jaunystę, fotografavimą, Vilnių, duotą pirmajam Izraelio kanalui.
12 500 tiražo debiutas Šveicarijoje ir faksimilė Vilniuje
S.Chlebinskaitės nuomone, autorinio albumo „Vilniaus žydų gatvė“ pasirodymas Šveicarijoje jaunam M.Verui galėjo būti tarsi galimybes atvėręs nobelis – knyga išleista neįtikėtinu 12 500 tiražu. Išryškindama ir M.Vero meilę knygoms S.Chlebinskaitė teigia, jog faksimilės išleidimas Vilniuje, bet ne užsienio leidyklose yra ypatingas: „Manau, kad M.Verui turėti savo debiutą, perleistą Vilniuje, labai svarbu.“
N.N.Perezas išryškina, jog būtent knyga „Vilniaus žydų gatvė“ yra svarbiausias M.Vero kūrinys Vilniui, žydų kultūrai ir Izraelio istorijai: „Tai pati pirmoji fotografijos dokumentikos knyga, užfiksavusi svarbią kultūrinę ir etninę dalį. Noriu priminti, jog Vilniuje buvo įsikūrusi pati svarbiausia žydų bendruomenė istorijoje, kurią vadino Lietuvos Jeruzale. Nes tai buvo religinis, svarbus sionistinis centras, o Vilniuje taip pat buvo įsikūrusi pirmoji hebrajų gimnazija pasaulyje. Joje studijavęs M.Veras iš Vilniaus išvyko puikiai kalbėdamas ne tik lenkiškai, lietuviškai, jidiš, bet ir hebrajiškai <…>.“
S.Chlebinskaitė supažindina su knygos išleidimo priešistore: „Studijuodamas Bauhauze ir sukūręs ciklą apie Vilniaus žydų kvartalą M.Veras gauna pakvietimą jį eksponuoti Šveicarijoje, sionistų kongrese, kur jį pastebi knygos sudarytojas <…>. Šis leidimas užtruko, nes M.Veras užsispyrė, kad būtų ne tik angliškai, bet ir hebrajų bei jidiš kalbomis. Todėl M.Veras, negalėdamas sulaukti knygos išleidimo, ėmėsi kito projekto Paryžiuje. Abu fotoalbumai buvo išleisti tais pačiais metais. „Vilniaus žydų gatvės“ albumui įvadą parašė žymus žydų poetas, su kuriuo M.Veras susipažino besimokydamas Vilniuje.“
Anot S.Chlebinskaitės, prie dabartinės Vilniuje išleistos faksimilės stipriai prisidėjo M.Vero šeima. „Fotografas turi ir dabar jau garbaus amžiaus dukrą, kuri gyvena JAV ir pergyvenusi getą Varšuvoje, du metus slapstėsi, bet buvo išgelbėta. Būtent iš jos gavome daug informacijos apie M.Vero gyvenimą Vilniuje. Ji susitiko su M.Vero tėčio broliu ir gavo laiškų paveldą, kurie buvo rašyti iš Vilniaus į JAV iki Holokausto <…>. Būtent šios informacijos pagrindu parengta ir priedų knygelė.“
