Dabar populiaru
Tiesiogiai
Publikuota 2022 01 05, 09:59

NARA žurnalistika: užfiksuoti meniniai procesai Europoje

Atsakingu požiūriu į žurnalistiką ir pašnekovą išsiskiriantys, vaizdingais ir vizualiais pasakojimais žavintys bei tinklalaides išpopuliarinę Lietuvoje – NARA – tapo Kaune nusileidusio „Stebuklingų kilimų“ (MagiC Carpets) projekto ir finalinės parodos „MagiC Carpets Landed“ dalimi. Keturis metus drauge su menininkais ir kuratoriais sklandę ant stebuklingo kilimo jie apkeliavo 15 Europos šalių bei pažino jų bendruomenes. Žurnalistai džiaugiasi galėję išplėsti savo darbo ribas bei pažvelgti į meno procesus iš arti.
NARA Rhizo Interviu
NARA Rhizo / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Apie tai, ką paruošė parodai ir kokios istorijos liko už kadro, kalbamės su NARA komanda: Berta Tilmantaite (B.T.), Mindaugu Drigotu (M.D.), Karoliu Pilypu Liutkevičiumi (K.P.L.).

– Keturis metus skraidėte ant stebuklingo kilimo – buvote Kūrybiškos Europos projekto „Stebuklingi kilimai”, vadovaujamo Kauno bienalės, dokumentuotojai. Kas labiausiai įsiminė?

M.D.: Apibendrinant visą projektą man įsimintiniausia buvo jei pavykdavo darbas su bendruomene, nes jis tikrai buvo sunkus ir ne visur pavykdavo užmegzti tinkamą santykį ar labai spausdavo laikas bei yra ir daug kitų kertinių taškų dėl ko tai neįvykdavo. Gražiausia būdavo kai atkeliavęs menininkas, kuris nemoka vietinės kalbos ar negali susikalbėti kita tarptautine kalba vis tiek rasdavo santykį su vietos žmonėmis. Jei jis yra atviras ir nori – atranda būdą, kaip pavyzdžiui tai įvyko Portugalijoje, kai menininkės nemokėjo Portugališkai ir kūrė projektą. Kartu su Ida Blažičko buvome prie viešųjų skalbyklų, kur moterys skalbia savo drabužius. Tai leidžia moterims susitelkti ir kalbėtis drauge, nes regione vis dar įsišaknijusios patriarchalinės tradicijos, lemiančios tam tikras praktikas visuomenėje, kai moters vieta įsivaizduojama tik namuose kaip šeimos tvarkytojos ar vaikų augintojos. Todėl pats drabužių skalbimas čia tikrai nėra svarbiausias veiksmas.

Viena skalbėjų pasakojo namuose turinti skalbyklę, tačiau mieliau susirenka su čia esančiomis moterimis ir dalinasi istorijomis. Menininkė Ida bendravo neverbaline kalba ir užmezgė gražų santykį, o su viena iš vyresniųjų moterų jautėsi tarsi su savo mama. Man tai buvo pavyzdys, kaip menininkas žiūri į greta esančius su kuriais kartu gali įgyvendinti projektą. Jis nepasinaudoja savo statusu ir bendruomene kaip įrankiu, o kuria bendrystę, bendruomenė tampa partneriu. Tokie momentai man gražiausi, bet tai nebūtinai pasimatydavo plačiajame „Stebuklingų kilimų“ paveiksle.

B.T.: Pritarčiau Mindaugui, įsiminė procesai, kai menas virto komunikacijos priemone santykio užmezgimui, o ne šiaip egzistavo dėl pačio savęs (menas pats iš savęs vertingas).

Dirbant su bendruomene yra pavojus, kad tu iš jos tik imsi – patirtį, istorijas – ir jas transformuosi į meną, bet labai svarbu ir duoti. Jeigu tai vyksta – yra gražūs mainai.

Taip pat kalbant apie „Stebuklingų kilimų“ rezidencijas buvo ryškus tinkliškumo momentas – kuratoriai ir menininkai mainėsi iš skirtingų šalių ir mes taip pat tapome to tinklo dalimi: sužinai menininkus, kuratorius, procesus, šalis pažįsti per jų bendruomenes, menininkų darbus ir bendravimą su bendruomenėmis. Gali suprasti meno situaciją ir pajausti vietos gyvenimo atmosferą.

K.P.L.: Kai prieš keturis metus pradėjome dirbti su „Stebuklingų kilimų“ projektu negalėjome numanyti, jog tie metai bus toks įdomus laikas. Tiek politinių peripetijų atžvilgiu, tiek pokyčių pasaulyje, tiek pandemijos akistatoje. Menininkas yra tarsi katalizatorius, kuris turi užsiimti savotiška aiškiaregyste ir matyti arba prognozuoti kur, kokiais vektoriais, juda pasaulis. Stebėti kaip menininkai dirba per tuos metus yra vertinga ir nuostabi patirtis, juolab kai pats užaugau šeimoje, kurioje menas buvo vertinamas ir net mistifikuojamas bei turėjo savotiško šventumo aureolę.

– Kaip matote žurnalistikos ir dokumentavimo santykį? Fiksuodami „Stebuklingų kilimų“ projektą buvote dokumentuotojai ar vis tik žurnalistai?

K.P.L.: Įdomus klausimas, nes išties riba slidi. Mes papuolėme į labiau dokumentuotojo poziciją, bet kartu buvome pakviesti dalyvauti projekte ir patys ateiname iš žurnalistinės perspektyvos. Manau, jog mums pavyko rasti gerą balansą. Menininkai mus prisileisdavo taip arti kaip prisileistų dokumentikos komandą, tačiau dirbant neatitoldavau nuo to, kaip dirbu įprastai ir jei, pavyzdžiui, yra klausimai, kuriuos reikia užduoti darant interviu, vis tiek paklausdavau ir tų, kurie atrodė svarbūs ir įdomūs man.

M.D.: Palyginę pirmuosius dokumentavimo metus ir antruosius, labai aiškiai vizualiai ir statistiškai matytume skirtumą. Į pirmąją menininkų rezidenciją Folkstone (JK) keliavome su kolege Severina Venckute ir ten prifilmavome gal pusę terabaito medžiagos: nežinojome nei ką su tuo darysime, nei kokie pagrindiniai mūsų tikslai, dokumentavome viską bei darėme giliausius ir ilgiausius interviu. Tačiau per tuos keturis metus susiformavo tam tikras darbo procesas ir kaip jį būtų galima įgyvendinti. Žurnalistinių principų mes nepamesdavome, būdavome žurnalistiniame dokumentalistiniame lygmenyje, tačiau tuo pačiu ir kaip tarpininkai, mediatoriai. Atkeliavę į rezidenciją ir su menininku radę ryšį mes iš jo išgirsdavome žymiai daugiau, nei galbūt išgirsta žurnalistai ar dokumentalistai. Kartais būdavome ir išklausantieji, kai menininkai paatviraudavo ar pasidalindavo savo nuogąstavimu, viena vertus tai nėra mūsų tiesioginis darbas, kita vertus – tai žmogiškumas ir tas istorijas išgirdus supranti kuo jis gyvena.

Per šiuos ketverius metus mes išlaikėme pagrindinę savo žurnalisto funkciją, bet tuo pačiu ją aplipdėme tam tikra menine veikla ir perspektyva. Man labai patinkanti Bertos fotografijų serija „Double exposure“ (Dviguba ekspozicija), kuri išsiskiria iš visų fotografinių rėmų „Stebuklingų kilimų“ kontekste. Šią seriją Berta atrado per pirmuosius ir antruosius metus ir toliau ją tęsė. Tokių mažų ir žavių atradimų buvo labai daug.

B.T.: Kadangi projektas meninis, mes galėjome būti ne tik žurnalistais ar dokumentalistais – tai irgi buvo labai smagu.

– Kelių metų projekto „Stebuklingi kilimai“ rezultatai pristatomi parodoje „MagiC Carpets Landed“. Paroda apima 15 partnerių, 57 menininkus, o pačią parodą sudaro net šešios dalys. Kas išties ten slypi?

B.T.: Mūsų dokumentacija yra tos parodos dalis. Joje daugiausia fotografija, taip pat 360 video.

K.P.L.: 360 laipsnių video leis pabuvoti bent keliose vietose į kurias ir mus nunešė stebuklingas kilimas. Ir taip pat galima išvysti labai daug gerų fotografijų.

B.T.: Kitos ekspozicijos – su menininkų darbais, kurie buvo sukurti per tą laiką. Darbai ir dokumentavimo dalis suteikia gilesnį suvokimą kaip viskas vyko ir kaip buvo sukurti eksponuojami meno kūriniai. Visa paroda leidžia pajusti visus „Stebuklingus kilimus“ ir Europą jungiančias istorijas.

M.D.: Daugiau nebegalime spoilinti – labai siūlyčiau atkeliauti ir pamatyti. Bei patirti būtent ką Karolis minėjo – 360 – nes tai turėtų būti įdomi ir gili patirtis.

– Gal turite savo favoritus – dalyvavusius menininkus, bendruomenes ar istorijas?

B.T.: Išskirčiau lokaciją – man labai įdomi buvo Hvar sala Kroatijoje. Čia su menininke Paulina Almeida vaikščiojome po mišką, taip pat senoje uoloje, urve, filmavome vandenyje. Visas backgroundas buvo laukiniškesnis nei kažkur mieste, galerijoje.

M.D.: Man labiausiai įsiminė pirmoji rezidencija Folkstone, kur dirbo menininkė Siobhán Ní Dhuinnín. Iš esmės ten visą darbo tempą diktavo gamta ir vandens stichija – potvyniai ir atoslūgiai. Siobhán yra tarpdisciplininio meno srities kūrėja ir didžiąją dalį jos pagrindo sudaro šokis. Rezidencijoje ji bendradarbiavo su vietos menininke Gemma Riggs ir kūrė filmą apie tą erdvę ir vandens-gamtos santykį su Folkstono miestu. Didžiulį įspūdį padarė menininkės atsakingas požiūris į darbą – ji vaikščiodavo kiekvieną rytą, vidurdienį ir pavakarį, sekė žvejo knygutėje pažymėtas potvynių ir atoslūgių prognozes. Tai man priminė ir mūsų žurnalistinį darbą NARA komandoje – atsakingai, išieškotai ir sąžiningai. Galbūt todėl taip ir įstrigo ši pirmoji patirtis „Stebuklingų kilimų” rezidencija iš visų kitų, kuriose lankiausi.

K.P.L.: Specifinius menininkus išskirti sunku, tačiau šypseną ir gerą jausmą kelia tos rezidencijos, kur pavyko atrasti ryšį su bendruomene. Kur menininkams faktiškai būnant transplantams ir atvykus iš kitos valstybės įsilieti į vietos bendruomenės peripetijas bei atrasti ryšį su kitais žmonėmis yra didžiulis darbas. Tą mačiau keliose vietose, viena jų – Portugalija, kur su vietos bendruomene dirbo menininkės Jelena Škulis ir Virginia Zanetti. Jos įtraukė pensinio amžiaus žmones, kurie seniau dirbo visoje to miesto tekstilės pramonėje. Kartu su jais jos kūrė, siuvinėjo, o galutinis rezultatas susidarė iš to, ką tie žmonės kažkada atliko savo gyvenime ir tai juos akivaizdžiai jungė. Čia bendruomenė nesijautė užmiršta ir buvo įtraukta. Nebuvau nuvykęs, tačiau montavau ir mačiau medžiagą iš Kroatijos, Zagrebo, kur menininkė Maj Horn kūrė žemėlapį ir šis projektas man taip pat atrodė itin vertingas.

B.T.: Norėčiau paminėti Maj Horn, kuri dirbo Zagrebe ir jos dėka bendruomenei ir į žemėlapio kūrimą įsitraukusiems žmonėms buvo atlyginama. Menininkė dirbo su imigrantais, kurie įsitraukė į kūrybinį procesą ir atlygis jiems buvo svarbus, nes kai kurie jų dar neturėjo pragyvenimo šaltinio. Tačiau jiems rūpėjo, jie dirbo, kūrė. Ir jais nebuvo tiesiog pasinaudota. Manau tai labai svarbu, būtent šioje vietoje ir būtų neteisinga iš jų atimti laiką, kol jie galbūt rūpinasi, kaip pragyventi.

– „Stebuklingų kilimų“ projekte sujungtas kuratorių, menininkų ir bendruomenių darbas. Kaip matote šią jungtį?

K.P.L.: Pats projektas yra ambicingas bei ambicinga galvoti, jog gali lengvai sukurti tas jungtis. Manau, tai reikalavo labai didelio indėlio iš visų – tiek iš pačio menininko, tiek iš bendruomenės, tiek iš kuratorių. Bet kartu ta trintis reikalinga, jog kažkas vyktų – net ir fizikoje trintis yra reikalinga tam, kad susikurtų energija, įvyktų judesys. To iššūkio rezultate įgyvendinti puikūs projektai, taigi sėkmė yra tos jungties ambicijoje.

Natūralu, jog ne viskas pavyksta, tačiau, kas pavyksta, būna naudinga visiems. Be abejo matosi, jog per tuos keturis metus ir patys kuratoriai įgavo daugiau profesinių įgūdžių. Tikiu, jog ir menininkams tai buvo naudinga bei labai noriu tikėti, kad bendruomenėms – taip pat.

M.D.: Matau tai kaip vieną iš būdų patikrinti darbo su bendruomene metodikas. Dirbant su labai skirtingomis, o kartais pažeidžiamomis bendruomenėmis visada yra rizika, kad nepavyks užmegzti glaudaus tarpusavio santykio. Tačiau net ir nepavykus, tiek menininkas, tiek kuratoriai pasitikrina, kokios priemonės ar metodai suveikia arba ne. Tai leidžia jiems šias žinias pritaikyti ateities projektuose, o kartu dalintis su kitais šito projekto menininkais ar kuratoriais, kad vienoks ar kitoks būdas yra sėkmingas, o kitas nesuveiks. Visi kažką iš tos nesėkmės išmoksta.

– Pastaruoju metu meno projektuose dažnai pabrėžiama bendruomenė. Kaip jūs matote ją, kaip elementą?

K.P.L.: Labai sunku bendruomenę matyti kaip objektą. Tai toks organiškas junginys, kuris kinta ir yra gyvas. Galų gale objektifikuoti bendruomenę yra savotiška problema. Iš esmės čia be galo svarbios asmeninės istorijos ir asmeninės patirtys, kurios nuraibuliuoja ir daro įtaką bei yra perduodamos iš kartos į kartą. Tiek mūsų darbe, tiek „Stebuklinguose kilimuose“ ir menininkų darbe be galo svarbu gebėjimas klausytis ir išklausyti. Mane nustebino tai, kiek daug panašumo matau tarp menininkų ir mūsų darbo – turi būti labai jautrus, empatiškas, gebėti klausyti bei savyje talpinti pakankamai žinių bagažo, nes jei ateini dirbti su bendruomene turi žinoti kažkiek jos istorijos.

M.D.: Pridursiu gal kiek pesimistinį savo požiūrį kalbant ne apie šį projektą, tačiau apie pačią bendruomenės sąvoką. Man truputį gaila ir skaudu, jog ji tapo lengvai parduodama preke ir raktiniu žodžiu, kuris atrodytų daug kur tinkamas. Ai bendruomenė, bet kas už būtent tos bendruomenės slypi, kas ją sudaro? Kartais į tai yra labai mažai gilinamasi.

Prieš du metus sukūriau vaizdo pasakojimą kuris yra prieinamas „Stebuklingų kilimų“ Youtube kanale, kuriame kiekvieno menininko klausiau, kas jam yra bendruomenė. Atrodo, visi žino, jog bendruomenė – tai žmonių junginys siekiantis vieno tikslo ir jį įgyvendinantis, bet galbūt kiekvienam tai yra šis tas daugiau. Norėjau paklibinti ir nueiti dar keliais žingsniais į priekį suvokiant kas išties tai yra.

– O kas pačiam yra bendruomenė?

M.D.: Man tai visuomet labai sudėtingas klausimas. Esu linkęs sutikti su JAV mokslininko Benedikto Andersono įžvalgomis apie įsivaizduojamos bendruomenės suvokimą.

Sakykime, jog yra laikraštis ir kažkas jį skaito kaime, o kažkas – mieste. Šių žmonių socialinis statusas skirtingas, gyvenimo būdas ar išsilavinimas irgi. Tą patį laikraštį ūkininkas ir tarkim verslininkas, gali suprasti labai skirtingai, bet pagrindinė jų, kaip bendraminčių, jungtis yra laikraštis. Jie skaito ta pačia kalba ir juos pasiekia žinios. Taigi tai yra savotiška bendruomenė. Ir man atrodo, kad daugelį mūsų jungia kažkokios įsivaizduojamos bendruomenės – ar tai kažkokia patirtis, ar priklausimas kažkuriai organizacijai, net ir Facebook uždara draugų grupė jau yra tavo bendruomenė. Bendruomenė, kaip Karolis minėjo, yra gyvas organizmas, kurį svarbu išlaikyti tokį gyvą ir tamprų...

– „Stebuklinguose kilimuose“ dalyvavo skirtingų sričių menininkai bei buvo sukurti įvairiausi meno kūriniai. Kuo svarbi skirtinga medžiaga ar pasirinkta meno rūšis atspindint skirtingas socialines temas?

– M.D.: Svarbu ne pati forma, bet jos tinkamas pritaikymas. Ar tai būtų keramika, ar tarpdisciplinis menas, ar kinematografija... Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį su kokia bendruomene, su kokiais žmonėmis dirbsi, ką jie patyrė, kas jiems svarbu, o ne iškart susikurti formą ir su ja eiti – tai gali visiškai nesuveikti. Tiek menininkui, tiek kuratoriui svarbu žvelgti kuo atviriau, ir atsakingai prieš tuos žmones, su kuriais nori dirbti. Gali būti pats talentingiausias menininkas (pavyzdžiui kinematografas ar šokėjas), bet atkeliavus į bendruomenę, kuri nė karto nepatyrė tos rūšies meno arba turi kitokią istorinę praeitį kūrinys gali nesuveikti, nepaisant menininko talento... Visada svarbu būti atviru ir žvelgti kuo plačiau į tai su kuo dirbsi ir kur esi.

– Ką išsinešate iš „Stebuklingų kilimų“ projekto bei norėtumėte perduoti parodos lankytojui?

K.P.L.: Supratimą, koks yra procesas kuriant meną, kurio užkulisius matyti galima itin retai. Jeigu naujo filmo reklamos sukasi ir apie behind the scenes, o aktoriai kalba apie įvykius filmavimo aikštelėje, tai su meno kūryba to nėra. Aplink meno kūrinį išlaikomas savotiškas ūkas... Vaikystėje aiškiniesi kaip veikia pasaulis, o čia dar vienas suvokimo sluoksnis – pamatyti kaip gimsta menas. Išsinešu kaip tai veikia.

M.D.: Šis klausimas man kelia šypseną, nes dažnai po rezidencijų jo klausėme menininkų. Tai, ką asmeniškai išsinešu iš visos šios ilgos kelionės – tai daug naujų žmonių ir draugysčių, daug skirtingų pažinčių, kurios leido ne tik geriau pažinti kitas šalis, regionus, jų kultūrą ir patirtį, bet lygiai taip pat užmegzti santykį su jais bei pajusti bendrystę.

O ateinančiam lankytojui norėčiau palinkėti ateiti su plačiai atverta širdimi. Nuostatas ir stereotipus palikti užnugaryje ir suvokti, kokia didžiulė „Stebuklingų kilimų“ amplitudė apimanti skirtingas patirtis. Pabūti toje erdvėje kiek galima ilgiau ir turint progą, antrame parodos aukšte, užsidėti virtualios realybės akinius ir nukeliauti į virtualų „Stebuklingų kilimų” pasaulį. Manau, kad paliks įspūdį.


Kauno bienalės ir keturiolikos Kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių tarptautinė paroda „MagiC Carpets Landed“, kuri yra „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022” programos dalis, veikia iki sausio 23 d. Parodą kuruoja Benedetta Carpi de Resmini. NARA dokumentiką galima pamatyti ekspozicijoej, įsikūrusioje Kauno paveikslų galerijoje. Daugiau informacijos: landed.magiccarpets.eu. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir ES programa „Kūrybiška Europa 2014-2020“.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą