Paroda nuo kovo 6 dienos atidaryta Vilniaus Savicko galerijoje (Vilnius, J. Tumo Vaižganto g. 5).
Upė – natūrali vandens tėkmė, lyg žmogaus gyvenimas. Per aukštupį, vidurupį ir žemupį plukdo mūsų atmintį nuo gimimo iki mirties. Išsiveržusi iš šaltinių, linksmai čiurlendama neša mūsų vaikystės patirtis. Įgavusi galingą srovę išgirsta apie mūsų meilę, sėkmę ir nusivylimą. Tekėdama toliau aprimsta, šakojasi, deltoje dalijasi savo vandenimis, sukurdama naujas žemes.
„Savo gyvenimo laiko tiesėje gyvenau prie Nemuno žiočių, Neries vidurupio, Strėvos ištakų. Klaidžiojau jų krantais auštant ir temstant, mačiau ledonešius, girdėjau jų griausmingą sangrūdą ir ramų rūsčios upės išsivadavimą, lydimą gilaus atodūsio. Vingiuodamos upės prisotina mūsų emocijas, sukuria neišdildomą, stebuklingą vietos dvasią. Ši paroda – sąmonės atspindys ir subjektyvi abstrakcija, ir emocinės nuotrupos spalviniuose sluoksniuose, ir ilgesys, ir viltis“, – sako Lilija Valatkienė.
Pastaruoju metu daug kalbame apie mums brangią vietos dvasią, bet mūsų pačių dvasingumas pranyksta iškėlus kirvį virš čiulbančio medžio, nukreipus karabiną į pasiklydusią mešką, ar patenkinus grobikišką aistrą žuvų neršto metu. Gamta turi savo atmintį, savo sielą, kurią sunaikinę, išnyksime ir patys.
Kiekvienas paveikslas – tarsi metaforų sankaupa, savitas, iš spalvos gimęs sakralumas – savotiškas vizualus dienoraštis, kuriame atsispindi matyti kraštovaizdžiai, įvykiai, išgyventi įspūdžiai. Tai Lilijos Valatkienės užfiksuota atmintis, sielovaizdžių esė, nenuslopinto pirmojo įspūdžio atradimai. Tai pastarojo laikmečio būsenų ir jausmų tapybinės refleksijos, atvėrusios naują matymą.
Jos patirtos, išgyventos klaidžiojant gamtoje ir ieškant išsivadavimo iš būsenos, kurioje esame giliai įklimpę. Gamta kenčia tyliai. Ji savyje talpina nepaprastą prisiminimais apgaubtą, vilties teikiantį jausmą. Žmonių sielose pastaruoju metu vyrauja chaosas, o gamta vis laukia kol mes išmoksime skaityti ne tik akimis, bet ir širdimi.
Gamtoje egzistuoja abstraktus laikas. Fragmentuotas, ramiai slenkantis savo amžinoje tėkmėje iš dienos į naktį, vis dar nepripažįstantis mūsų sugriuvusio pasaulio ir teikiantis vilties, kad ne viskas prarasta. Per savo sukauptus vaizdus ir fragmentuotus abstrakčios tapybos motyvus Lilija kviečia leistis į kelionę per liūdesį, skausmą, nuostabą ir džiaugsmą.
Paroda veiks nuo kovo 6 d. iki 28 d. Savicko galerijoje ( J. Tumo Vaižganto g.5, Vilnius).
Lilija Valatkienė – tarpdisciplininio meno kūrėja, dažnai savo kūryboje ir parodose išnaudojanti skirtingų medijų sąveikas bei sinestezijos elementus.
„Tapydama ir kurdama fotografijas bei meno objektus dažniausiai vadovaujasi emocija, gestu, impulsu, kylančiu iš pasąmonės ar inspiruotu gamtos pajautomis, garsų, kitų jutimų bei patirčių, tiek kalbant apie artefaktinę atmintį, tiek ritualus, tiek ir identiteto diktuojamas žinias bei sentimentus.
Parodos pavadinimas „Kai aš sėdėjau prie upės verkdama“ privertė suklusti, nes kilo konkrečios asociacijos su viena knyga, bet beveik akimirksniu susivokiau, kad bene kiekvienas yra sėdėjęs prie sraunios upės ir apmąstęs gamtos didybę, dieviškumą ir savo gyvenimo trapumą, nenumaldomą jo tėkmę… Kas nėra patyręs tokio jausmo? Jis kaip deja vu vis aplanko ir aplanko, nesvarbu, ant kokios upės kranto prisėsi ir leisiesi į egzistencinius apmąstymus arba šiaip į nostalgiškus prisiminimus, jų dėliones.
Taip, Paulo Coelho prie Pedro upės sprendžia kiek kitokius vertybinius, dievoieškos klausimus, tuo tarpu Lilija Valatkienė savo darbuose tarsi sublimuoja savo gyvenimo patirtis, emocijas, pamatymus ir vizijas, kurios aplankė ir aplanko gyvenimui tekant prie skirtingų upių, nes ne prie vienos gyventa, svajota ir jausta, ne prie vienos grožėtasi bundančios gamtos vaizdais, dangaus gaisais, užšąlančiais ir vėlei atitirpstančiais paviršiais,“ – apie L.Valatkienės apmąstymus prie upės sako menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė – Lupeikienė.
Paveiksluose įvairuoja emocijos, potėpiai, spalvos, nes gi kiekviena emocija yra skirtinga, išskirtinė, prisiminus seną idiomą galime teigti, kad „niekados neįbrisime į tą pačią, tokią pačią upę“, nes ji teka, jos, gyvenimo upės teka skirtingomis, bet savomis vagomis, teka nesustodamos, primindamos mums ir liūdesį, ir džiaugsmą, kai sėdime ir kartais nubraukiame ašarą, ar šyptelim sau žvelgdami į raibuliuojantį, gurgantį upės tėkmės vandenį, srovę, kuri gali nunešti tolyn, taip toli, kad to net nesitiki.
