Kaip pasakoja restauratorė dr. D.Jonynaitė, restauravimo centro pagrindinė užduotis yra restauruoti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių kūrinius, bet į jį atvyksta meno kūriniai iš visų Lietuvos muziejų, pasitaiko objektų ir iš užsienio valstybių. Visgi, anot restauratorės, kiekviena nacionalinė kultūra nori restauruoti pati, nes yra tam tikri skirtumai tarp restauravimo mokyklų.
Nuo dailininko iki konservatoriaus
„Iš tikrųjų, lietuviškoji restauravimo mokykla yra išaugusi iš rusiškos restauravimo mokyklos, nes nebuvo galima išvykti kitur. Rusiška restauravimo mokykla turi labai tamprų ryšį, simpatiją su prancūzų restauravimo mokykla. Bet laikas eina, o žmonės lavinasi ne tik uždarumo sąlygomis, bet jau 30 metų turime atvirą gyvenimą“, – aiškina D.Jonynaitė.
Restauravimo centras atsirado maždaug 1979 m., jis išsivystė iš restauravimo dirbtuvių, buvusių dabartinėje Pilies gatvėje. Kaip pasakoja restauratorė, dirbtuvėse nebuvo visų specialybių, visų specializacijų, visų meno rūšių restauratorių.
Restauruojant Oginskių rūmus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus įtikino, kad šią dalį rūmų reikia paskirti Restauravimo centrui. Tai daryta su mintimi, kad centras restauravimo darbus atliks ne tik Lietuvos dailės muziejui, bet taip ir kitiems Lietuvos muziejams. Ne tik dailės rinkinius, bet taip pat ir istorinius, etnografinius rinkinius.
Lietuvai tolstant nuo rusiškosios restauravimo mokyklos, kinta ir restauratoriaus vaidmens supratimas – dailininką-restauratorių keičia konservatorius. Anot D.Jonynaitės, konservatorius yra tas, kuris labai stipriai remiasi tiek medžiagotyros, tiek chemijos žiniomis. Jo tikslas – ne atkurti objektą į jo pradinę būklę, bet jį išsaugoti, kuo labiau pratęsti jo saugojimo laiką. Toks požiūris ypač gajus britų ir vokiečių mokyklose, kur chemikai nuo seno yra labai įtakingi. Pirmąsias cheminių tyrimų laboratorijas įsteigė būtent Berlyno muziejai dar devyniolikto amžiaus pabaigoje.
„Mes galime labai džiaugtis, kad restauratorių bendruomenė rengia labai daug simpoziumų, konferencijų, seminarų, pačių įvairiausių dalykų, kuriuose dalinasi patirtimi viso pasaulio restauratoriai ir konservatoriai. Kiekviena mokykla gali pasisemti iš bet kokios mokyklos, tame tarpe, pavyzdžiui, Lietuvos popieriaus restauratorių labai daug yra pasisėmę iš Japonijos, nes Japonijoje yra labai aukšta popieriaus restautavimo kultūra“, – pastebi restauratorė.
Kaip restauruoti kūrinį ant popieriaus?
Esminį vaidmenį restauruojant popierių vaidina vanduo ir drėgmė. Restauratorių darbo erdvėje girdisi vandens ošimas, tekančio vandens vonelėje plaunamas Barboros Radvilaitės portretas. Popierius, kaip medžiaga, labai „mėgsta“ vandenį, bet dauguma vaizdavimo technikų, kaip akvarelės ar pastelės, vandens nepakelia.
Bet koks kūrinys, kurį reikia konservuoti arba restauruoti, pirmiausiai yra įvertinamas ir apžiūrimas tiek restauratoriaus, tiek fotografo-tyrinėtojo.
Tiriama, kaip kūrinys yra nukentėjęs, pasenęs arba pažeistas ir jam užvedamas vadinamas restauravimo pasas. Jame žymimi visi pažeidimai: įplėšimai, popieriaus lūžiai, susibangavimai, dėmės, klijų ar lipnios juostos likučiai. Tada, pagal tuos defektus nusprendžiame, ką gi būtų galima padaryti, kad kūrinio saugojimo laikas būtų pratęstas.
Įvertinus pažeidimus, meno kūrinys yra nuvalomas mechaniškai, specializuotais trintukais, ožiuko plauko šepetėliais. Tada jis plaunamas vandeniu, valomi kiti užteršimai. Jas nuvalius jis vėl išplaunamas ir kūrinys suklijuojamas. Klijuojant dažniausiai įplėšimai ar popieriaus sluoksniai sutvirtinimami japonišku popieriumi. Tai specifinis, ilgapluoštis popierius, visiškai kitoks, negu įprastas, tačiau turintis daug teigiamų savybių, pasak D.Jonynaitės, jis labai gerai sutvirtina ir yra nematomas.
Jei yra kokia netektis, reikia surasti atitinkantį popierių ir atkurti detalę, galima akvarele atkurti piešinį. Tikslas nepiešti taip, kaip dailininkas piešia, o taip, kad šiek tiek įgudusi akis atskirtų, ką nupiešė dailininkas, o ką – restauratorius.
„Restauratoriaus darbas yra toks kažkiek paslėptas, ypač tapybos, keramikos atvejais, bet šiek tiek žinantis žmogus privalo plika akimi pamatyti, ką darė ne dailininkas, o restauratorius, be papildomų rentgenų ar ultravioleto“, – teigia restauratorė.
Restauratorius supa ant didžiulio darbo stalo išdėlioti meno kūriniai, iš abiejų pusių uždengti storo popieriaus lakštais. Kūriniai taip praleidžia kone visą mėnesį, nes popieriaus negalima iš karto išimti ir ir leisti jam būti ore, jis turi būti išsigulėjęs tarp kitų popierių lakštų.
Tai daroma tam, kad popierius visiškai nebeturėtų drėgmės, būtų visiškai „nurimęs“ po visų restauravimo, konservavimo procedūrų. Tada jau galima jį išimti ir jis nebereaguos į aplinką, nes į aplinką popierius reaguoja pakankamai stipriai. Dar stipriau, anot D.Jonynaitės, į aplinką reaguoja pergamentas, jis daug kaprizingesnis už popierių.
Esminė restauratoriaus užduotis – nepažeisti meno kūrinio arba istorinio objekto autentiškumo.
„Turime kelis Kazės Zimblytės kūrinius. Atrodytų, kad tie kūriniai yra ant popieriaus, bet labai keistas dalykas, kad jie priklijuoti prie faneros lentos. Keista, kodėl grafikos kūrinį kuriančiai dailininkei staiga prisireikė tų lentelių. Aišku, čia iš dalies yra ir pakabinimui, jie sukurti kaip ritiniai. Tiesiog šiuolaikinė, beveik postmodernistinė dailininkė, imitavo rytietišką meną ir sukūrė tokius ritinėlius. Iš to logiškai išplaukia, kad nors fanera yra nesuderinama su popieriumi, mes turime surasti būdą ir sugalvoti, kaip ją palikti, nes tai yra dailininko sumanymas. Negalime falsifikuoti“, – pasakoja konservatorė.
Ant kaprizingo gyvulio
Dr. D.Jonynaitė restauravimo centre pradėjo dirbti praėjus nedaug laiko po jo atidarymo. Tuomet centras priėmė labai didelę grupę jaunų žmonių tam, kad atsirastų pajėgumas aptarnauti visą Lietuvą.
Anuomet Lietuvoje restauravimo studijų nebuvo, todėl buvo samdomi tiek dailės, tiek gamtos mokslų studijas baigę žmonės. Pradėjus dirbti kartu, teko vieniems kitus mokyti trūkstamų žinių.
Pasak restauratorės, tais laikais nebuvo kam restauruoti pergamentą, niekas nemokėjo, reikėjo specializuotis, mokytis. Iš Nacionalinio istorijos muziejaus atkeliavo 15–16 pergamentų dokumentų, ir ji buvo pakviesta padirbėti su jais. Vėliau D.Jonynaitė pateko į grafikos skyrių, pradėjo restauruoti popierių.
Kaip pasakoja D.Jonynaitė, nors pergamentas pats jau nebegyvas, bet tai – gyvulio dalis ir jame išlieka tam tikra kūno atmintis. Vis dėlto, pergamentas yra viena seniausių europinio rašto kultūros laikmenų, o tai reiškia, kad visas pats seniausias paveldas yra ant pergamento. Tai yra istoriniai objektai, bet restauratorei tai yra ir pats stebuklingiausias menas.
„Žymus britų restauratorius Anthony Cainsas yra sakęs, kad pergamentas yra gyvulys. Dėl to ir lieku su tuo gyvuliu“, – juokiasi restauratorė.
Anot konservatorės, ten, kur reikia prestižo, ten pergamentas yra naudojamas, nes jis yra brangesnis ir istoriškai svarbesnis už popierių. Net ir šiais laikais Amerikos universitetų diplomai yra spausdinami ant pergamentų.
Ekskursiją po restauravimo centrą D.Jonynaitė baigė mintimi apie tai, kas jai profesijoje yra svarbiausia:
„Kartais restauratoriai save gerbia už šedevrų restauravimą, bet aš manau, kad šedevrą sukurti yra garbė dailininkui, o restauratoriui garbė yra gerai restauruoti kiekvieną kūrinį“, – dalijosi ji.
Vasario 2–4 d. Prano Gudyno restauravimo centre duris atvėrė edukacinė erdvė „Restauratoriaus kertė“. Joje lankytojai kviečiami žengti už parodų salių ribų ir iš arti susipažinti su restauratorių kasdienybe ir kruopščiais procesais, kurie užtikrina kultūros paveldo išlikimą.
