Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 4d. 19:10

Nepriklausoma recenzija: Libeskindo „Felicita“

I vieta – „Studio Libeskind“
„Studio Libeskind“ nuotr. / I vieta – „Studio Libeskind“

Praėjusio penktadienio rytą visiems architektams Lietuvoje susuko vidurius. Įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Pastato Konstitucijos 18b konkursą laimėjo Danielio Libeskindo studijos projektas. Visi klausė savęs: kaip galėjo nutikti taip, kad laimėjo apskritai net nevertintinas darbas?

Konkurso recenzentu dėl nepaaiškinamų priežasčių tapęs muzikantas A.Kaušpėdas spaudoje komentavo, kad jam „šis pastatas kaip svajonė“.

Jeigu šį komentarą galima būtų nurašyti dainininko nesusipratimui, tai Lietuvos architektų sąjungos pirmininko Mariaus Šaliamoro sapalionė vertė ieškoti raminamųjų: „Man asmeniškai labai džiugu, kad Vilniuje atsiras kitos kategorijos architektūros objektas, neabejotinai išliksiantis ateinančioms kartoms, kaip naujo požiūrio, naujos epochos architektūroje ženklas. Šis projektas pakels kartelę visiems sostinės architektūrinės kalvos teritorijoje ateityje statomiems objektams“.

Maždaug tokiais komentarais ir argumentais turėjo tenkintis visuomenė. Platesnio paaiškinimo, kodėl šis pastatas geresnis nei kiti nebuvo. Todėl tenka parašyti viešą ir nepriklausomą Danielio Libeskindo studijos Konstitucijos 18b projekto recenziją, kuri, tikiuosi, padės argumentuotai suprasti šio projekto tikrąją vertę.

Recenzija yra padalinta į dvi pagrindines dalis – subjektyvią (architektas, pastato išraiška) ir objektyvią (funkcinė pastato analizė). Dėl laiko stokos neanalizuosiu kitų konkursui pateiktų projektų, tik argumentams pagrįsti palyginsiu tam tikrus skirtingų projektų elementus.

ARCHITEKTAS IR PASTATO IŠRAIŠKA

Architektas

Danielis Libeskindas yra pasaulinio garsumo antrarūšė / trečiarūšė žvaigždė. Tai yra „Scorpions“, „Modern Talking“, „Al Bano & Romina Power“ lygio architektas dabar dažnai rengiantis turus po posovietines šalis. Viskas, ką apie jį žinome, tai kad jis laimėjo 1988 metais surengtą Berlyno žydų muziejaus konkursą ir vėliau šį pastatą realizavo. Todėl tikėtina, kad kurdamas šį projektą jis galėjo klausytis tuo metu šviežiai išleistos „Al Bano & Romina Power“ dainos „Felicita“ ar „Scorpions“ „Rythm of Love“.

Danielis Libeskindas yra pasaulinio garsumo antrarūšė / trečiarūšė žvaigždė.

1988 metais Niujorko Modernaus meno muziejuje taip pat buvo surengta dekonstruktyvistų architektūros paroda, kurioje tarp daugelio žymių architektų buvo ir Danielis Libeskindas. Po šios parodos daugelio dalyvavusių architektų stilius smarkiai evoliucionavo (juk dabar net sunku pagalvoti, kad Zaha Hadid ir Remas Koolhaas kažkada kūrė ir mąstė labai panašiai), tik ne Danielis Libeskindas, kuris dabar tapo savo paties parodija. Jo architektūrinis stilius, kaip ir minėtų grupių muzika, iki šių dienų nelabai progresavo. Danielis Libeskindas iki šiol groja savo geriausių hitų popuri, o publika, kad ir menkesnė, vis tiek susirenka.

Sauliaus Žiūros nuotr./Architektas Daniel Libeskind Vilniuje pristatė Modernaus meno centro muziejaus pastato projektą
Sauliaus Žiūros nuotr./Architektas Danielis Libeskindas Vilniuje pristatė Modernaus meno centro muziejaus pastato projektą

Tai nėra iš piršto laužta kritika. Architekto „Wikipedia“ puslapyje net yra atskiras skyrelis kritikai, kuriame surinkti pasaulyje puikiai žinomų leidinių ir garsiausių architektūros kritikų tekstai. „Los Angeles Times“ architektūros kritikas Christopheris Hawthorne'as konstatuoja visišką architekto stagnaciją: „Anyone looking for signs that Daniel Libeskind’s work might deepen profoundly over time, or shift in some surprising direction, has mostly been doing so in vain“.

Garsus „New York Times“ architektūros kritikas Nicolai Ouroussoffas kalba net ne apie stagnaciją, o praktiškai kritimą veidu į purvą: „For those who admired Daniel Libeskind’s early work, his recent trajectory has been painful to watch. After soaring to stardom in 1999 with the evocative zigzagging form of his Jewish Museum in Berlin, he has suffered humiliation in his role as master planner at ground zero.“

Būtent urbanistinis planas arba su juo įvykęs visiškas nesusipratimas, per teroro aktą nugriautų Niujorko bokštų dvynių teritorijai, buvo tas momentas po kurio Libeskindo žvaigždė krito. Vystytojai jo pasiūlytą idėją pasitvarkė kaip jiems geriau, o architektas gavęs nedidelę kompensaciją užsičiaupė. Stebint naujausius architekto projektus, galima spėti, kad šį nekilnojamo turto vystymo būdą jis toliau sėkmingai praktikuoja. Dabar jau retai galima išvysti Danielį Libeskindą pirmo ryškumo architektūros žvaigždžių kompanijoje, juk Madonna nesitrina kartu su „Modern Talking“.

Pastato išraiška

Danielio Libeskindo pasiūlyta Konstitucijos prospekto 18b pastato išraiška tęsia dešiniojo kranto „dubajizaciją“. Jeigu kažkam šis žodis gali sukelti teigiamų asociacijų, pakeiskime jį į „astanizaciją“. Dešiniajame Neries krante jau dabar yra nemažai chaoso, kurį aiškiai suvokė G.Natkevičius ir R.Palekas, pasiūlę visiškai neutralius foninius dangoraižius. R.Paleko kolektyvas žengė dar toliau ir išvis užstojo įmantrų Europos dangoraižį.

Saulius Paukštys nuotr./Kazachstanas
Saulius Paukštys nuotr./Kazachstanas

Danielio Libeskindo pasiūlyta Konstitucijos prospekto 18b pastato išraiška tęsia dešiniojo kranto „dubajizaciją“. Jeigu kažkam šis žodis gali sukelti teigiamų asociacijų, pakeiskime jį į „astanizaciją“.

Tokie poelgiai atspindi vakarietiškas tendencijas ir mąstymą – Londono Sityje numatyti nauji dangoraižiai taip pat yra visiškai ramių, paprastų formų, bando kuo mažiau konkuruoti su išraiškingais istoriniais pastatais. Danielis Libeskindas aiškiai pasigesdamas Žaliojo tilto skulptūrų (beje kaip ir „Studio Fuksas“), pasiūlė Vilniui grąžinti šiek tiek slaviškos išraiškos. Pastato tūris konkuruoja su netoliese esančia Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia, tai akivaizdu palyginus su Rolando Paleko studijos darbu.

Iki pat žemės besitęsiantis šlykštaus violetinio tono stiklinis fasadas garantuoja, kad pastatas nuo pat pirmųjų centimetrų spinduliuos korporacinę biurų pastato energiją. Galite būti garantuoti, kad neatskirsite – pirmajame aukšte biurų patalpos ar restoranas.

Taip pat abejonių kelia stipri, vientisa aukštybinė pastato dalis. Pirmuose šešiuose aukštuose bus įkurtas viešbutis, kurio reikalavimai langams gali skirtis nuo biurų dalies, todėl labai tikėtina, kad realybėje atsiras akivaizdus skirtumas tarp funkcijų ir stipraus vertikalumo nebeliks. Fasado išraiškos iš vakarinės Konstitucijos prospekto pusės net Palmira nesugebėtų paaiškinti. Ta fasado prielipa kompoziciškai ir funkciškai yra nepaaiškinama.

FUNKCINĖ ANALIZĖ

Pastato prieigos

Pastatas yra pamautas ant Baltojo tilto ašies, vedančios į Europos aikštę. Stengiantis nepertraukti šios judėjimo krypties, pirmajame aukšte formuojamas atviras pasažas, kuris dalina pastatą į dvi dalis – žemutinę (6 aukštų) ir aukštybinę (18 aukštų). Ties šiuo pasažu maždaug ir baigiasi visos pastangos suformuoti darnią ir patrauklią aplinką visuomenei.

Aiškinamajame rašte minima, kad „žmonių su fizine negalia laisvas ir nevaržomas judėjimas užtikrinamas visoje teritorijoje“, tačiau nei plane, nei pastato vizualizacijose neįmanoma įžvelgti jokių pandusų neįgaliesiems. Vienintelė galimybė jiems keliauti per teritoriją išvengiant laiptų – kilti / leistis dviračių taku. Projektavimas žodžiais tęsiasi ir kalbant apie kitus aplinkos elementus: „pietvakarinėje sklypo dalyje numatomas atraktyvus pastato akcentas – žalioji zona su vaikų žaidimų aikštelėmis ir atviralauko infrastruktūra“. Plane net schematiškai nėra nupiešta jokia žaidimų zona, o vizualizacijose toje vietoje pavaizduoti betoniniai borteliai.

„Studio Libeskind“ nuotr./I vieta – „Studio Libeskind“
„Studio Libeskind“ nuotr./I vieta – „Studio Libeskind“

Automobilių pateikimas formuojamas iš Konstitucijos prospekto pusės. Prie viešbučio ir biurų fojė formuojama automobilių privažiavimo zona, kuri kerta formuojamą Baltojo tilto ir Europos aikštės ašį. Tai nėra idealus sprendimas, tačiau eismas šioje zonoje turėtų būti neintensyvus ir lėtas, todėl neturėtų sukelti didelių problemų pėstiesiems.

Automobilių srauto organizacija kelią klausimų, ypač vienpusio ir dvipusio eismo susikirtimas posūkyje – tikrai ne idealus sprendimas. Nors aiškinamajame rašte kalbama apie 4 žvaigždučių viešbutį, pagal plane parodytą eismą, autobusų privažiavimas gali būti neįmanomas dėl staigių posūkių, ką kalbėti apie parkavimą, kurio išvis nėra. Neaišku, kaip su dviračių parkavimu, greičiausiai jis yra rūsyje – niekur nėra parašyta, kiek dviračiams skirta vietų.

Pirmas aukštas

Pirmajame aukšte pėsčiųjų pasažas skiria pastatą į dvi dalis – viešbučio fojė su restoranais ir biurų fojė su parduotuvėmis. Logiškas ir aiškus funkcinis padalinimas. Toliau – niekas neaišku.

Nei biurų, nei viešbučio dalyje nepažymėtas joks pagalbinis aptarnavimas, vadinasi, visi rakandai į viešbučio kambarius ir biurus keliaus per bendrus įėjimus ir fojė, o pagal žymėjimą plane galima suprasti, kad arba nėra jokių specialių didesnių gabaritų liftų aptarnavimui arba visi liftai yra tokie (kas būtų neracionalu).

Taip pat liftų skaičius kelia klausimų, nes visi kiti konkurse dalyvavę architektai, kurie pasiūlė analogiškas tūrines schemas – vienas žemas ir vienas aukštas pastatai (Arrow, Paleko ARCHstudija, G.Natkevičus ir partneriai), turėjo daugiau liftų, tik PLH Arkitekter pasiūlė tiek pat – po tris liftus viešbučiui ir ofisams, bet jų viešbučio planas yra nepalyginamai kompaktiškesnis nei Danielio Libeskindo studijos.

„Studio Libeskind“ projekto pirmo aukšto planas
„Studio Libeskind“ projekto pirmo aukšto planas

Aiškinamajame rašte kalbama apie panoraminę terasą: „Ši terasa atvira visuomenei, tačiau taip pat siūloma uždariems renginiams su pilno aptarnavimo galimybėmis“. Puiku, tačiau neįmanoma.

Pirmojo aukšto plane išlenda dar daugiau ylų iš maišo. Aiškinamajame rašte kalbama apie panoraminę terasą: „Ši terasa atvira visuomenei, tačiau taip pat siūloma uždariems renginiams su pilno aptarnavimo galimybėmis“.

Puiku, tačiau neįmanoma. Įprastai panašaus tipo pastatuose, panoraminė terasa priskiriama viešbučiams ir visas pateikimas organizuojamas per jų fojė (ar apskritai atskirą, dedikuotą įėjimą). Biurai turi griežtą lankytojų kontrolę, fiksuotą darbo laiką, kai tuo metu viešbučiai dirba visą parą ir yra atviresni visuomenei.

Šiame Danielio Libeskindo studijos projekte viskas daroma atvirkščiai – į panoraminę terasą galima patekti tik per biurų fojė ir tik naudojantis tais pačiais liftais kaip ir biurų darbuotojai. Kas reikštų, kad bet koks prašalaitis lengvai galėtų klaidžioti po šiame pastate įsikūrusiais biurų patalpas.

Jeigu šioje terasoje sumanytų įsikurti kavinė, jos aptarnavimas komplikuotų biurų veiklą. Jeigu renginius stogo terasoje aptarnautų restoranas pirmajame aukšte – jis turėtų visas gėrybes iš virtuvės tempti per viešbučio fojė, atvirą pasažą ir biurų fojė. Sunku rasti planą, kuris turėtų mažiau logikos negu šis.

Viešbutis

Aukšto planas, net ir matant didžiules architektų pastangas padaryti jį logišką, yra painesnis už labirintą Kubriko „Švytėjime“.

Kambarių planas yra stebėtinai racionalus, turint omenyje įmantrią pastato formą. Tačiau pats aukšto planas, net ir matant didžiules architektų pastangas padaryti jį logišką, yra painesnis už labirintą Kubriko „Švytėjime“.

Nežinia kiek laiko gali užtrukti bandymas rasti kambarį tolimajame kampe. Viešbučio aukšto plane taip pat galima išvysti pavyzdinį architektūrinį pirstelėjimą – prie vienos laiptinės pažymėtą vienintelę techninę šachtą. Būtų labai įdomu išvysti kaip per šį siaurą tarpą bus išvedžiotos visos reikalingos komunikacijos ir kaip techniniai darbuotojai galės ją pasiekti. Taip pat ši techninė šachta neegzistuoja pirmo aukšto plane, todėl kyla klausimas, kam yra skirtos techninės patalpos rūsyje, jeigu jos neturi jokio ryšio su pastatu.

Architektai galėjo šios šachtos išvis nerodyti, tuomet gal dar būtų galima kažkaip diskutuoti apie eskizinį projekto lygį, bet ji yra parodyta – vadinasi buvo bandoma apie kažką galvoti, neaišku ką.

Paprastai aukštesnės klasės viešbučių operatoriai pageidauja atskirų aptarnavimų liftų (kurių, kaip aptarėme, čia nėra), šalia kurių viešbučio aukštuose būtų patalpos patalynei ir kitiems rakandams. Šiame projekte yra keletas galimai tokių patalpų, tačiau labai neracionaliniai ir nelogiškai toli nuo liftų.

„Studio Libeskind“ projekto viešbučio planas
„Studio Libeskind“ projekto viešbučio planas

Biurai

Biurų planai yra lengviausia projekto dalis. Visa esmė yra racionalus judėjimo (liftų, laiptinių) branduolys ir teisingi atstumai iki langų. Kadangi liftai jau buvo pakomentuoti, jokių techninių šachtų nėra numatyta (matyt, biuruose nėra nei šildymo, nei vėdinimo, nei elektros), o atstumai nepažymėti – sunku kažką daugiau komentuoti.

Išvados

Galima būtų reikšti pretenzijas dėl tokio priekabumo, tačiau jeigu Marius Šaliamoras kažką svaigsta, kad „šis projektas pakels kartelę“ – tuomet ieškokime tos kartelės. Galima būtų sakyti, kad tai yra menkos pastabos ir tai tik eskizinis, konkursinis projektas, tačiau kiti konkurso dalyviai pateikė žymiai detalesnius projektus su veikiančiais sprendimais. Daug loginių klaidų rodo visišką nesusivokimą ir nusispjovimą į kontekstą.

Pats architektas ir jo pasiūlyta išraiška yra kažkoks „Avtoradio Diskoteka 80“ koncertas dešiniajame Neries krante.

Šis darbas apskritai yra gana žemo lygio. Visos pastabos buvo apie dalykus, kuriuos aukšto lygio architektai užsimerkę padarytų.

Kai kurias problemas, kaip technines šachtas, viešbučio pagalbines patalpas, autobusų parkavimą nesunku išspręsti, tačiau nesusipratimas su stogo terasa sufleruoja, kad vienintelis sprendimas bus jos panaikinimas, o fasado išraiška realizavus gali būti visiškai kita.

Todėl daug elementarių klaidų gali radikaliai koreguoti, ar išvis sabotuoti projekto idėjas – net ne idėjas, o blogai nukopijuotas standartines klišes. Jeigu kalbame apie pasaulinio lygio žvaigždę ir naujus pasaulinius standartus, tai galbūt ir vertinkime tuos darbus akyliau, Mariau?

„Studio Libeskind“ nuotr./I vieta – „Studio Libeskind“
„Studio Libeskind“ nuotr./I vieta – „Studio Libeskind“

Pats architektas ir jo pasiūlyta išraiška yra kažkoks „Avtoradio Diskoteka 80“ koncertas dešiniajame Neries krante. Jokios nuovokos apie pasaulines tendencijas ir kontekstą. Matyt A.Kaušpėdui, M.Šaliamorui tokie koncertai primena jaunystę, gerus studentiškus laikus, todėl patinka. Koncerto organizatoriai džiaugiasi prikalbinę „tokią žvaigždę“ apsilankyti mūsų Gedimino kalno papėdėje.

Žiūriu dabar įsijungęs tą Al Bano 2011 metų koncertą Maskvoje – apsirengęs kažkokią Kauno automobilių turgaus pardavėjo striukę, džinsus, pasirišęs šaliką, nekoordinuotai staiposi jis pagal fonogramą, tik dainos pabaigoje bando užtraukti gyvai. Dėl nesuvokiamų priežasčių pradeda daryti atsispaudimus – gal nori parodyti, kad dar turi energijos. Aplink kažkokia sportinių šokių grupė. Ir „Felicita“, nes ką daugiau jis gali uždainuoti? Tai yra Libeskindas. Tai yra Vilniaus dešinysis krantas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018