Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 05, 11:15

Nuo mados iki vietinės pramonės: pokalbis su E.Bagušinskaite apie baldus Vilniuje XIX–XX a. sandūroje

Sanitarijos suvokimo, būsto įrengimo tendencijų ir pramonės istorijos – tarpusavyje glaudžiai persipynusios. XIX a. pasikeitęs higienos kasdieniame gyvenime svarbos suvokimas lėmė pokyčius ir namų įrengime. Kintantys būsto įrengimo standartai, miesto komunikacijų diegimas lėmė ir interjero madų pokyčius. Europoje vyraujančios interjero mados ne tik pasiekė Vilnių, bet ir paskatino vietinės baldų pramonės vystymąsi, rašoma Vilniaus muziejaus pranešime žiniasklaidai.
Eglė Bagušinskaitė
Eglė Bagušinskaitė / Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Apie visa tai kviečiame skaityti pokalbį su viena iš Vilniaus muziejuje šiuo metu veikiančios parodos „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“ kuratorių, dailėtyrininke dr. Egle Bagušinskaite.

– Parodoje „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“ pasakojama apie tai, kaip besikeičiantis sanitarijos suvokimas keitė miestiečių būsto išvaizdą tamsus interjeras su daug daiktų imtas suvokti kaip nehigieniškas, madingas tapo šviesus, minimalistinis, „higieniškas“ interjeras. Noriu pasiteirauti, kiek besikeičiančios mados lėmė realius vilniečių būsto pokyčius, tai yra kiek labai vilniečiai keitė savo būstų įrengimą pagal vyraujančias madas?

– Visų pirma, kadangi neturime išlikusių autentiškų interjerų, labai sunku pasakyti, kiek tos naujosios mados lėmė realius pokyčius vilniečių būstuose. Vilniečių skonis XIX amžiaus antroje pusėje dar buvo pakankamai konservatyvus, savo aplinkoje jie stengėsi turėti statusą demonstruojančius daiktus, buvo gręžiamasi į praeitį, mėgtos istoristinės formos, populiarūs masyvūs baldai, daug tekstilės gaminių. Kaip parodoje ir demonstruojama, XIX amžiaus antrojoje pusėje, suklestėjus tekstilės pramonei, interjeruose naudota daug draperijų ir portjerų, kurios rinko dulkes ir nebuvo itin higieniškos. Nepaisant vis gausėjančių rekomendacijų būsto higienai palaikyti, nemažai gyventojų iki pat XX amžiaus antrojo dešimtmečio neatsisakė daiktų ir draperijų gausos. Būtent vienas išraiškingiausių to pavyzdžių – nuotraukos, įamžinusios XX amžiaus pradžios vilniečio Teplovo gyvenamąją aplinką.

Tačiau XX amžiaus pradžioje Vilniuje plito daugiau rekomendacijų pristatančių kitokią, „higieniško“ būsto koncepciją. Pavyzdžiui, 1909 metais suorganizuota Būsto reikmenų ir sodininkystės parodoje, siekta net tik supažindinti visuomenę su įvairių dirbtu­vių, fabrikų produkcija, bet ir pristatyti naują gyvenamojo būsto sampratą. Išleistas parodos katalogas su J.Montvilos, F.Hrynevičiaus, J.Monkevičiaus tekstais, siekiant plėsti ir lavinti gyventojų skonį. Kataloge esantis Monkevičiaus įvadinis straipsnis „Būsto estetika“ ‒ tiesioginis Miuncheno moderno stiliaus kūrėjo Paulo Schultzes-Naumburgo 1899 metais Leipcige išleistos knygos „Būsto estetika“ vertimas į lenkų kalbą.

Straipsnyje didžiausiu estetikos priešu įvardijamas netikras ištaigingumas, prietarai, kad jeigu baldai nėra brangūs, tai bent jau turi būti padailinti ornamentais, gausiais drožiniais, inkrustacija, lipdiniais ir kitais priedais. Aukštinamas paprastumas, kuklumas, subtilus proporcijų išlaikymas, drąsus, tinkamas medžiagų išryškinimas. Nereikia įsigyti daiktų, kurie neturi jokios paskirties. Pabrėžiama, kad gyventojų būstuose tokių daiktų daugybė. Spintelės, etažerės, stovai, maži staliukai ir taburetės, ant kurių niekada nesėdime ir niekam nesiūlome atsisėsti, – visi šie mažiausios vertės dekoratyvumu pasižymintys daiktai užpildo kambarius, todėl neįmanoma juose dirbti be baimės, kad ko nors nenuvers­tum ir nesudaužytum. Skelbiamas naujojo stiliaus apstatymo baldais šūkis – daug laisvos erdvės, oro ir šviesos. Tačiau kiek ir ar tai buvo taikoma realybėje – sunku atsekti ir konkrečiai pasakyti.

– Kalbant apie madas – parodoje galima susipažinti su „japonizmu“. Kas gi tas „japonizmas“?

Antroje XIX amžiaus pusėje Japonijos izoliacinės politikos, besitęsusios daugiau kaip du šimtmečius (1638–1853) pabaiga ir uostų atvėrimas prekybai su Vakarais, lėmė Europoje kilusį didžiulį susidomėjimą japonų menu ir kultūra. 1872 metais prancūzas Philippe’as Burty, kolekcionavęs Japonijos meną, pirmą kartą pavartojo terminą japonisme. Kitame savo straipsnyje autorius japonisme apibrėžė kaip „Japonijos meno ir dvasios tyrimą“. Ši samprata keitėsi – dabar šiuo terminu plačiai apibūdinama japonų meno ir amatų įtaka Europos dailei. Didžiausias poveikis pasireiškė tapybos ir grafikos srityse, tačiau neaplenkė ir taikomosios dailės. Visoje Europoje pradėjo plisti japonų meno formas imituojantys taikomosios dailės kūriniai, kurių išvaizda buvo modifikuota pritaikant europietiškam skoniui. Lietuvoje, japonizmo išdava galima laikyti įvairių rytietiškais motyvais puoštų interjero dekoro elementų – vėduoklių, širmų, bambukinių baldų naudojimą interjeruose.

– Vilniuje XX a. pradžioje veikė bambukinių baldų fabrikas „Mikado“. Kaip XIX–XX amžių sandūroje atrodė prekyba baldais? Ar vilniečiai juos pirkdavo tiesiai iš fabrikų, o gal egzistavo specializuotos parduotuvės ar katalogai, iš kurių interesantai galėdavo užsisakyti prekes?

– XX amžiaus pradžioje šalia „Mikado“ ir Markovskio bambukinių baldų fabrikų veikė ir parduotuvės, buvo leidžiami jų produkcijos baldų katalogai, rodantys, jog vietiniai gamintojai perėmė modernius baldų produkcijos platinimo būdus. Deja, bet pačių katalogų aptikti nepavyko.

Apibendrinant galima pasakyti, jog miestiečiai interjerams reikiamus baldus paveldėdavo, pirkdavo turguose, mugėse, meistrų dirbtuvėse, įsigydavo iš kitų miesto gyventojų ar varžytinėse. Nuo XIX amžiaus antros pusės plintanti pramoninė gamyba reikalavo naujų prekių realizavimo formų, XIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, o ypač XX amžiaus pradžioje išsiplėtė parduotuvinės prekybos tinklas, imta prekiauti tiesiai iš baldų dirbtuvių, fabrikų ar šalia jų įkurtų sandėlių, užsisakinėti iš baldų katalogų. Gyventojams supažindinti su prekių asortimentu buvo pasitelkti reklaminiai skelbimai laikraščiuose, specializuotuose komerciniuose leidiniuose – to meto modernūs būdai kovoti dėl pirkėjų dėmesio.

– Kur Vilniuje buvo įsikūrę baldų fabrikai ir parduotuvės?

– Baldų fabrikų būta Šnipiškėse, pavyzdžiui vienas buvo įsikūręs dabartinėje Giedraičių gatvėje, tačiau dauguma jų bazavosi Naujamiestyje, dabartinėse Vytenio, Jono Basanavičiaus, Aguonų, Taraso Sevčenkos, Naugarduko, Švitrigailos gatvėse. Baldų parduotuvės – daugiausia centrinėje miesto dalyje, senamiestyje – Vokiečių, Trakų, Didžiojoje, Vilniaus gatvėse.

– Galbūt parodoje pristatomu laikotarpiu atsirado kokie nors baldai, be kurių mes šiandien neįsivaizduojame savo būstų? Kokie tai objektai?

Taip, tai lenktieji ar dar kitaip įvardinami Thoneto ar Vienos baldai. Nuo XIX amžiaus vidurio masiniu būdu gaminti baldai tapo žinomiausiais masinės gamybos baldais, dėl savo minimalistinės formos, pigumo, transportabilumo išplito visame pasaulyje. Jų populiarumas grindžiamas laiko dvasios atitikimu – nesiorientuojama į konkretų užsakovą, kukli kėdė iš buko buvo „subalansuota“ anoniminiam pirkėjui. Šie masinės gamybos pigūs dirbiniai puikiai tiko ne tik privatiems būstams, bet ir erdvėms, kuriose buvo gausiai priimami lankytojai. Lenktosios kėdės puošė begales kavinių, restoranų, teatrų, įvairių salių, viešbučių interjerus. Daugelyje XIX amžiaus antros pusės – XX amžiaus pradžios paveikslų, senųjų fotografijų galima jų išvysti. Pasižvalgius po dabartines kavines – juos taip pat išvysime.

Parodoje, higieniškame kambaryje stovinti lakoniškų formų, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti kėdė – ne kas kitas, kaip lenktoji ar Thoneto tipo kėdė, bet dar svarbiau – kad pagaminta Vilniaus lenktųjų baldų fabrike „Bukoviena“. Įdomu, jog XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje atsirado vietinė – vilniškė lenktųjų / Vienos baldų atmaina. 1896 metais Vilniuje buvo atidarytas pirmasis visame Šiaurės Vakarų krašte – Leibos Gilelso lenktųjų baldų fabrikas. 1899 metais įkurtas dar vienas – „Bukoviena“ fabrikas. O iš viso, XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Vilniuje veikė šeši lenktųjų baldų ir trys strypus šiems baldams gaminę fabrikai.

Gintarės Grigėnaitės nuotr./Vilniaus muziejuje
Gintarės Grigėnaitės nuotr./Vilniaus muziejuje

– Koks parodos eksponatas jums pačiai atrodo įdomiausias?

Vilniškio Bambukinių baldų fabriko „Mikado“ staliukas – įdomiausias ir egzotiškiausias dirbinys. XIX amžiaus pabaigoje bambukiniai baldai išplito ir Rusijos imperijoje, japonizmo mada neaplenkė ir Lietuvos. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje bambukiniai baldai buvo ne tik naudojami, bet ir gaminami Vilniaus mieste. 1906 metais Vilniaus spaudoje pasirodė pirmosios žinios apie atidarytą japoniškų bambukinių baldų fabriką „Mikado“. Fabriko reklamose minima, jog bambukiniai baldai – įvairių formų, su paminkštinimais ir be jų, apmušti apmušalais, dekoruoti rytietiškais ornamentais ir keraminėmis (majolikos) detalėmis, pritaikyti kambariams apstatyti ir naudoti vasarnamiuose.

Įdomios šių baldų gamybos ypatybės ‒ norint suteikti baldams tvarumo ir formų tvirtumo, bambukinės detalės buvo uždengiamos metaliniais antgaliais, o jų ertmės užpildomos smulkiu persijotu smėliu. Lentynoms dažniausiai buvo naudojamas storas stiklas arba fajansas su spausdintu, o kartais ir ranka tapytu piešiniu. Lengvas ažūrinis šių baldų siluetas XIX amžiaus pabaigos ‒ XX amžiaus pradžios interjerams suteikė rytietiško atspalvio.

Vilniuje gamintus bambukinius baldus galima traktuoti kaip išskirtinius dirbinius taikomosios dailės istorijoje. Baldai iš Tolimųjų Rytų kraštams būdingos lengvos medienos – tarpinė produkcija tarp Rytų ir Vakarų, kai rytietiškos medžiagos pritaikomos atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius ir supratimą apie jų išvaizdą. Šie baldai dėl savo lengvumo, transportabilumo naudoti vasarnamiuose, lauke, nemažai užfiksuotų pavyzdžių galima pamatyti ir ateljė nuotraukose.

Spalio 13 d. 18 val. Vilniaus muziejuje vyks dr. E.Bagušinskaitės paskaita „Baldų mados ir dizaino naujovės XIX a. II p. – XX a. pr. Vilniaus interjeruose“. Renginys nemokamas. Paroda „Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“ Vilniaus muziejuje veiks nuo liepos 22 d. iki gruodžio 31 dienos.

Paroda yra integrali mokslinio projekto, „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas 1870–1940 metais“ (Nr. P-MOD-21-3), vykdomo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, dalis. Projektas parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo programos remiamą veiklos kryptį „Modernybė Lietuvoje“. Vilniaus muziejus yra šio projekto partneris.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą