2027 m. balandį Kazio Varnelio namuose-muziejuje duris atvers paroda „Varyk! Varyk! Varyk! Marie Menken gyvenimas ir kūryba“ – pirmoji ekspozicija, skirta šiai menininkei. Parodą kuruoja menotyrininkės Indrė Urbelytė, Inesa Brašiškė ir Johanna Gosse. Ją rengia Lietuvos nacionalinis muziejus, bendradarbiaudamas su Film-Makers’ Cooperative, M.Menken šeima ir kitomis privačiomis bei viešosiomis kolekcijomis JAV.
Pamilusi filmavimo kamerą
M.Menken gimė 1909-aisiais Niujorke lietuvių išeivių – Petro Menkevičiaus ir Marijonos Kičiūtės – šeimoje. Užaugo katalikiškoje ir konservatyvioje lietuvių bendruomenėje Maspeto rajone.
Būsimosios parodos idėjos autorė, menotyrininkė I.Urbelytė dalijasi, kad M.Menken rankose laikoma kamera ir montažo stilius dažnai minimi padarę įtaką tokiems avangardinio kino kūrėjams kaip Stanui Brakhage’ui, Kennethui Angeriui, Andy Warholui, o ypač – sutuoktiniui Willardui Massui. Vis dėlto suvokimą apie platesnį M.Menken indėlį į pokario avangardą ilgokai temdė aplink ją buvusių vyrų šešėliai.
-
Kaupinis – apie trapų 90-inių palikimą, politikos krizę ir būtinybę tikėti, kad „Dovydas laimės prieš Galijotą“
-
Praskleidžiant saugyklų šydą: šimtamečiai margučiai ir tūkstančiai istorijų ant kiaušinio lukšto
-
Nuo svetimo žvilgsnio prie savo balso: ką apie Lietuvą pasakoja Prancūzijos muziejų eksponatai?
„Jonas Mekas yra ne kartą pasakojęs, kad būtent M.Menken parodė jam, ką gali 16 mm filmavimo kamera, pavyzdžiui, kad ji gali sparčiai judėti suteikdama vaizdui daugiau chaoso. Bet kartu M.Menken supažindino su tuo, kas yra dienoraštinis kinas“, – priduria viena iš parodos kuratorių I.Brašiškė.
Anot kuratorių, daugelio amžininkų pasakojimuose M.Menken figūruoja kaip techniką puikiai išmanantis žmogus. Tiesa, ji pirmiausia mąstė apie save kaip apie tapytoją – ekspresyvi maniera ją domino dar tapyboje, o kino kamera parūpo supratus, kad tai medija, galinti išjudinti spalvas ir tapybos paviršių.
Atstatyti teisingumą: feministinė pastanga
Kaip teigia parodos kuratorės, artėjanti paroda yra ir feministinė pastanga. Yra M.Menken ir jos vyro bendrų kūrinių, tačiau neretai jie priskiriami tik W.Maasui.
„Yra liudijimų apie tai, kad jis ir pats yra sakęs, jog menkai išmano kameros darbo specifiką, dėl to reikėtų kreiptis į Marie. Teisingas darbų priskyrimas yra svarbus dalykas meno istorijoje“, – dalijosi I.Brašiškė.
Pavyzdžiui, jos pirmasis filmas „Geography of the Body“ ilgą laiką buvo priskiriamas tik W.Maasui. Dabar pripažįstama, kad tai buvo esminis M.Menken kūrybinės raidos momentas – būtent ji sugalvojo prie kameros objektyvo pritvirtinti padidinamąjį stiklą, taip nufilmuodama intymius nuogų kūnų fragmentus: savo, W.Maaso ir jo tuometinio mylimojo George’o Barkerio.
Palikimas, išgyvenęs potvynį ir gaisrą
I.Urbelytė, besiruošdama būsimai parodai, susisiekė su M.Menken artimaisiais, gyvenančiais Filadelfijoje. Vienas iš svarbių parodos rengimo proceso atradimų – nemaža dalis menininkės kūrinių vis dar buvo jų namuose. Ne tik laikas, bet ir gyvenimo negandos daiktus ir kūrinius apgadino, tačiau kai kuriuos jų dar galima išgelbėti ir restauruoti.
Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanotos kolekcijos branduolį sudaro menininkės sūnėno Josepho J.Menkevicho donacija, dalį jo šeimoje išsaugotų archyvinių vertybių muziejui perdavė kino režisierė Martina Kudláček, o trečioji dalis atkeliavo iš kito sūnėno – Marko Peterio Mallono Menkevichiaus – šeimos. Dabar laukia atidus kuratorių ir restauratorių darbas: atrinkti ir restauruoti.
M.Menken mirė 1970-aisiais, būdama vos 61-erių, nespėjusi sutvarkyti savo archyvo. Anot kuratorės I.Urbelytės, pareigą išsaugoti kūrėjos palikimą prisiėmė menininkės giminės – sesuo Adelė, o vėliau didžioji dalis vertybių buvo išsaugota sūnėno Josepho dėka.
„Visgi sukauptą palikimą lydėjo įvairūs iššūkiai – šeimos name Filadelfijoje kilo gaisras, kurio metu dalis vertybių stipriai nukentėjo“, – pasakoja menotyrininkė I.Urbelytė.
I.Brašiškė pažymi, kad ši situacija atspindi ir platesnį kontekstą – JAV institucijų požiūrį į menininkų archyvus. „Į galvą šauna Jono Meko archyvo klausimas – jis visų pirma buvo privatus. Institucijoms Niujorke laikyti archyvus yra brangu, reikalauja atsakomybės. Avangardinis kinas yra tarpinės būsenos meno sritis, jis tarp meno ir kino pasaulio, tad ir instituciškai saugoti jį yra sunkiau“, – dalijosi menotyrininkė.
Anot I.Urbelytės, su M.Menken tapybos darbais situacija dar sudėtingesnė.
„Marie nebuvo gerai žinoma kaip tapytoja ir kūryboje naudojo netradicines, lengviau pažeidžiamas priemones: smėlį, blizgučius, klijus, stiklo karoliukus, marmuro dulkes. Geriausiai išlikę tapybos darbai priklauso privačioms kolekcijoms – dažniausiai tai buvo kūriniai, kuriuos menininkė pati padovanojo draugams“, – pasakoja I.Urbelytė.
Spalvų vaivorykštė ir receptai šunims
Vienas įdomiausių atradimų tarp M.Menken daiktų – jos pačios parašyta ir iliustruota knygelė vaikams. Nors dabar knygelės būklė sudėtinga, restauratoriai ruošiasi ją tvarkyti ir atkurti.
„Ji sukūrė maketą vaikiškai knygelei, kuri vadinosi „Split Tones“ (liet. Susiskaldę atspalviai) arba „Rainbow Tale“ (liet. Vaivorykštės pasaka). Tai pasaka apie spalvas, kurios tarpusavyje susipyksta, kuri yra pati gražiausia ir svarbiausia visame pasaulyje, o vėjas, neapsikentęs jų kivirčų, gąsdina visas spalvas išpūsiąs, jos išsigąsta, susispiečia ir taip atsiranda vaivorykštė“, – žvelgdama į ką tik Lietuvą pasiekusį knygos maketą pasakoja I.Urbelytė.
1947-aisiais Niujorke sukurtą knygos maketą sudaro M.Menken pieštos abstrakčios iliustracijos ir mašinraščiu surinktas tekstas. Tarp atrastų daiktų yra ir eskizai knygelei, tad parodoje bus galima pamatyti bent dalį maketo kūrimo proceso.
Tiesa, vaikų knygelė – ne vienintelis M.Menken sumanytas leidybos projektas. Anot I.Brašiškės, menininkė norėjusi išleisti maisto receptų knygą šunims – deja, to padaryti nepavyko.
„Archyve galima rasti neigiamus atsakymus iš leidėjų – daugelis jų teigia, kad tokia knyga kaip tik neseniai buvo išleista, tad nėra papildomo poreikio. Bet ši knyga buvo M.Menken meilės dviem šunims, kuriuos augino, išraiška“, – pasakoja I.Brašiškė.
Ritmas, perregimumas ir radikali meilė
Paroda M.Menken gyvenimą ir kūrybą tyrinės per tris temines ašis – ritmą, perregimumą ir radikalią meilę – ir tris erdves: kūną, miestą ir sodą.
M.Menken kino kalba buvo muzikali – grįsta intuicija, kūno judesiu ir kvėpavimu. Kamera jos rankose šoko, siūbavo, o ne tiesiog stebėjo vyksmą. M.Menken kameros vizualinės variacijos primena džiazo improvizaciją: žaismingą, emocingą ir laisvą, bet kartu ir tikslią.
Perregimumas M.Menken buvo ne vien vizualinis efektas, o visos estetikos kertinis akmuo. Ir tapyboje, ir kine ją traukė medžiagos, kurios laužo, išsklaido ar destabilizuoja šviesą. Tapydama naudojo blizgučius, stiklo karoliukus ir šviečiančius dažus, kad šviesa mirgėtų ir tirptų paviršiuje.
Anot I.Urbelytės, religiniai motyvai M.Menken kūryboje buvo itin svarbūs: „M.Menken archyve radome užrašinių, kuriose ji perrašo šventųjų istorijas. Yra nemažai kūrinių, nurodančių į kankinystę, žaizdas, mirtį ir prisikėlimą. Pavyzdžiui – šv. Sebastijono vardu pavadintos kompozicijos. Nemanau, kad ji buvo dievobaiminga moteris, tačiau transcendentinis santykis kūryboje jai buvo svarbus“, – teigia kuratorė.
Religinis menas – ypač vitražai – tiek spalvų žaismės, tiek temos atžvilgiu paliko Marie didžiulį įspūdį.
„Archyve skaičiau vieną jos apsakymo apie lietuvių bažnyčią Niujorke rankraštį. Pagrindinė veikėja – maža lietuvių imigrantų mergaitė žavisi vitražo mirgėjimu, kuris tarsi sustabdo laiką ir erdvę aplink ją“, – pasakoja I.Urbelytė.
Trečioji ašis – radikali meilė – apibendrina menininkės santykį su pasauliu. M.Menken meilė buvo ekspansyvi ir drąsi: ji apėmė jos kūrybą, santykius ir politinius įsipareigojimus. Jos sudėtinga santuoka su W.Maasu – kupina prisirišimo, priklausomybės ir skausmo – nesutrukdė priimti vyro draugų ir mylimųjų kaip savo šeimos. Kai homoseksualūs žmonės buvo persekiojami kaip „grėsmė saugumui“, M.Menken filmuose juos vaizdavo su empatija ir meile, atsisakydama juos dehumanizuoti.
Grožis, kūnas, kančia
Gimusi ir užaugusi Niujorke, M.Menken liko giliai susieta su jo urbanistiniu peizažu. Po santuokos su W.Maasu 1937-aisiais pora įsikūrė bute Bruklino aukštumose – kuklus būstas tapo avangardistų susibūrimų vieta, o terasa, iš kurios atsivėrė Manhatano panorama – nuolatiniu motyvu M.Menken kūryboje. Filme „Go! Go! Go!“ (1962–1964) Niujorkas pulsuoja energija. O filme „Sidewalks“ (1964) menininkė nukreipė kamerą žemyn, į šaligatvio tekstūras, įtrūkimus ir raštus, kasdienybę paversdama poezija.
Kūnas M.Menken kūryboje – eroso, mirtingumo ir abstrakcijos vieta. Filmas „Hurry! Hurry!“(1957) – tragikomiškas spermatozoidų lenktynių link tikslo (apvaisinimo) paveikslas, nutapytas sprogstančių bombų fone. M.Menken traukė ir šventojo kankinystės ikonografija – ypač sužeistas kūnas. Jos susidomėjimas šv. Sebastijonu – kankinystės figūra, vėliau tapusia queer bendruomenių ikona – liudija jautrumą grožiui ir kančiai vienu metu.
J.Mekas yra pastebėjęs, kad M.Menken dėmesys subtilausioms gamtos detalėms – gėlės žiedlapio virpesiui, šviesos mirgėjimui ant lapo, įtrūkimui žemėje – kyla iš jos lietuviškojo paveldo. Nors M.Menken niekada neturėjo progos įžengti į tėvų gimtojo krašto miškus, J.Mekas tvirtino, kad kuklus lietuviško kraštovaizdžio grožis atsispindėjo jos filmų jautrume – traukoje ne į didingus reginius, o į nuolankius, lengvai pražiūrimus gamtos momentus.
Jos žinomiausias filmas „Glimpse of the Garden“ (1957) – augalų ir gėlių studija, kartu ir metaforinis botaniko Dwighto Ripley portretas. M.Menken kamera glosto žiedlapius, lapus ir saulės šviesą su meile, kuri atspindi artimą ryšį su D.Ripley – jo pasaulį, kuriame rūpestis ir grožis tapo kasdiene praktika, cikliška, sezonine ir kantria.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.