Kūrybinį menininko palikimą sudaro apie 300 tapybos ir grafikos darbų. Dauguma jų saugomi Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, pavieniai – Vilniaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo muziejuose. Keletas darbų yra ir privačiose kolekcijose. Dar keliolika jų yra laikomi dingusiais.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Būtent šios aplinkybės ir lemia tai, kad M.K.Čiurlionio darbų nėra Lietuvos meno rinkoje. Jei jų būtų, kaip teigia E.Parulskis, dėl jų įsigijimo vyktų arši konkurencija, o žiniasklaida kaskart mirgėtų antraštėmis „už rekordinę sumą parduotas dar vienas Čiurlionio paveikslas“.
Tad klausimas – kiek galėtų kainuoti M.K.Čiurlionio darbas šiandien – labiau hipotetinis. Nepaisant to, jis ne mažiau ir intriguojantis. Lygiai taip pat, kaip ir kiti klausimai: kas šiandien kuria M.K.Čiurlionio darbų vertę? Ar jo kūrinius pirktų užsienio kolekcininkai? Kokia galėtų būti investicijos į jo darbą grąža? Koks yra M.K.Čiurlionio reitingas pasaulinėje meno rinkoje?
– Ruošdamasis šiam pokalbiui aptikau informaciją, kad 2021 metais fluoroforto technika sukurtas M.K.Čiurlionio darbas „Apsnigtas kaimas“ privačiam Lietuvos kolekcininkui buvo parduotas už, kaip rašoma, rekordinę 150 tūkst. eurų sumą. Kaip jūs vertinate šią istoriją? Ir ar tokia pinigų suma už M.K.Čiurlionio kūrinį – daug ar mažai?
– Visų pirma išsiaiškinkime, kaip suprasti tą „rekordinę sumą“. Įprastai meno rinkoje privačių sandorių vertės nėra skelbiamos, tad šis atvejis yra išskirtinis tiek tuo, kad buvo parduodamas M.K.Čiurlionis, tiek ir tuo, kad sandorio vertė buvo paskelbta viešai. Trumpai tariant, tai viešųjų ryšių akcija – intriguojanti ir, neabejotinai, labai įdomi.
Būtent dėl to, kad apie privačius sandorius ir čia už meno kūrinius mokamas pinigų sumas įprastai nėra viešai kalbama, rekordai skaičiuojami išimtinai už kūrinius, parduotus viešuose aukcionuose. O čia pasiūla, paklausa, konkurencija bei mokamos sumos yra labai aiškios.
Iki šiol lietuviško meno aukciono rekordas yra apie 60 tūkst. eurų už dailininko Petro Kalpoko darbą, kurį Lietuvos kolekcionierius įsigijo viename Vokietijos aukcione.
Iki šiol lietuviško meno aukciono rekordas yra apie 60 tūkst. eurų už dailininko Petro Kalpoko darbą, kurį Lietuvos kolekcionierius įsigijo viename Vokietijos aukcione.
Na, o tai, kad už M.K.Čiurlionio kūrinį buvo sumokėta 150 tūkst. eurų suma, rodo, kad jei jo darbų būtų rinkoje, neabejotinai, jis pagerintų šį Kalpoko rekordą.
– Kas lemia tokią pinigų sumą ir potencialų susidomėjimą M.K.Čiurlionio darbais?
– Tai gan akivaizdu – mūsų lokalioje meno rinkoje nėra garsesnio vardo nei M.K.Čiurlionis. Jo kūryba be pertrūkio mus lydi jau gerą šimtmetį: čia ir muziejus, ir atvirukai su jo darbais, ir albumai, reprodukcijos, galų gale, bet saldainiai, filmai, dėlionės ir t.t. ir t.t.
M.K.Čiurlionis yra absoliutus mūsų vizualaus meno kanonas. Jei dabar išeitume į gatvę ir praeivių paprašytume pasakyti, kokį nors Lietuvos dailininką neminint M.K.Čiurlionio pavardės, tikėtina, rezultatai būtų nekokie. Tuo tarpu M.K.Čiurlionį žino visi ir būtent tai kuria jo darbų vertę.
Be abejo, prie Čiurlionio žinomumo prisideda ir tai, kad jo menas yra universaliai priimtinas ir suprantamas. Trumpai tariant – jis yra gražus. Tad įsivaizduokime hipotetinę situaciją, kad M.K.Čiurlionio darbų atsirado meno rinkoje – nematau jokių argumentų, kodėl žmogus, galintys už meno kūrinį pakloti kelis šimtus tūkstančių eurų, nenorėtų savo namuose pasikabinti Čiurlionio. Juk tai garsiausias lietuviško meno prekės ženklas, turintis visus privalumus būti brangiausiai perkamu Lietuvos menininku.
– Bet problema ta, kad jo darbų nėra rinkoje.
– Visiškai teisingai. Didžiąją dalį jo darbų iš šeimos praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje įsigijo Lietuvos valstybė ir šie kūriniai nėra parduodami. Neabejotinai tai yra labai reikšmingas įvykis tiek mūsų kultūros, tiek mūsų valstybingumo istorijoje.
Tačiau jei į meno rinką žvelgtume kaip į savotišką pramogą ir kartu galimybę populiarinti menininką – tai, žinoma, didžiulis praradimas. Juk aukštoji bei aukštesnioji vidurinioji klasė meno aukcione negali kelti piniginės M.K.Čiurlionio darbų vertės ir siekti rekordų. Tuo tarpu likusi visuomenės dalis netenka galimybės smalsiai stebėti šio intriguojančio žaidimo.
Jei pažvelgtume į pasaulinę žiniasklaidą, pamatytume, kad pirmuosiuose puslapiuose arba aukščiausiose interneto portalų pozicijose iš kultūrinių temų dažniausiai kaip tik ir atsiduria straipsniai apie meno aukcionus. Kitaip tariant, pinigai už meno kūrinius tartum timpteli kultūrą į gerokai platesnio domėjimosi sferą. Žmonės supranta, kad meną reikia pirkti ir kad jis kainuoja brangiai.
Prie M.K.Čiurlionio žinomumo prisideda ir tai, kad jo menas yra universaliai priimtinas ir suprantamas. Trumpai tariant – jis yra gražus.
Žinoma, tokios publikacijos skaitytojui suteikia ir daugybę interpretacijos galimybių. Tarkime, „aš irgi galėčiau taip nupiešti“, „už tokį š.. nė dviejų eurų nemokėčiau“ arba „ir aš norėčiau tokį nusipirkti, jei tik tiek pinigų turėčiau“. Pripažinkime, intrigos pamąstymams, diskusijoms ar pasipiktinimui čia į valias. Ir tai yra be galo įdomu.
Tad jei bent dvidešimt M.K.Čiurlionio kūrinių – kad ir ne pačių geriausių, nepatenkančių į jo ciklus, tačiau gerai atpažįstamų iš dailininko braižo – šeima būtų pasilikusi sau, jie saugiai būtų „pergyvenę“ sovietmetį Lietuvoje, šiandien jie išjudintų mūsų meno rinką, o mes galėtume stebėti gerinamus vis naujus pardavimo rekordus.
– Kalbant hipotetiškai, kiek šiandien M.K.Čiurlionis galėtų būti vertas?
– Vargu ar peržengtume milijono ribą, tačiau keli šimtai tūkstančių tikrai būtų. Neabejotinai kiekvienas toks aukcionas taptų plačiai aptarinėjamu įvykiu ir tai prisidėtų prie dar didesnio M.K.Čiurlionio kūrybos žinomumo bei sklaidos Lietuvoje.
Be abejo, tai džiugintų žurnalistus, kurie turėtų apie ką rašyti, skaitytojus, kurie turėtų ką įdomaus skaityti, kolekcininkus, kuriems tai suteiktų daug azarto ir pan.
Naudos būtų ir muziejams, turintiems M.K.Čiurlionio kūrinių. Juk kai yra aiškios rinkos kainos, tuomet lengviau ir tiksliau galima apskaičiuoti draudimines darbų sumas. Tuo tarpu dabar remiamasi iš esmės simboline ir istorine šių kūrinių verte, o ne meno rinka.
Išloštų ir muziejų gidai, kurie lankytojams galėtų pasakoti smagių istorijų apie aukcionus ir rekordines sumas, paklotas už vieną ar kitą M.K.Čiurlionio darbą.
– Iki šiol žinoma apie keliolika dingusių M.K.Čiurlionio paveikslų. Jei jie kada nors atsirastų, sujudimas rinkoje, matyt, būtų didžiulis? Kaip manote, ar M.K.Čiurlionio darbai būtų gera investicija?
– Toli gražu ne kiekvienas įsigytas meno kūrinys tampa investicija. Kartais tai lieka tiesiog nebloga taupymo priemone – kiek išleidai, tiek po penkerių ar trisdešimties metų ir susigrąžinai.
Tačiau net ir globalioje rinkoje, kurioje „žaidžia“ garsiausi pasaulio vardai, kartais investicijos būna labai rizikingos. Pavyzdžiui, 2015 metais už garsaus dailininko impresionisto darbą žmogus pakloja 20 milijonų, o po dešimtmečio jį parduoda už 13 mln. Ką gi, investicija nepasisekė...
M.K.Čiurlionis priklauso lokaliai rinkai, tad investicija į jo kūrinį būtų mažiau rizikinga ir, tikėtina, su laiku pasiteisintų.
Na, o kalbant apie M.K.Čiurlionį. Jis priklauso lokaliai rinkai, tad investicija į jo kūrinį būtų mažiau rizikinga ir, tikėtina, su laiku pasiteisintų. Beje, tą patį galima būtų pasakyti ir apie Kazį Varnelį, kurio kūriniai taip pat būtų labai paklausūs rinkoje. Tačiau, kaip žinia, didžiąją savo darbų dalį jis padovanojo Lietuvai – ir tai, neabejotinai, yra labai gerai.
Šiuo atveju valstybė ir piliečiai laimi, o meno rinka ir pramogų ištroškę žiūrovai netenka intriguojančio viešo žaidimo.
– Kalbate apie M.K.Čiurlionį išimtinai lokalioje meno rinkoje. O kiek jis galėtų būti įdomus už Lietuvos ribų?
– Reikia suprasti, kad globalią meno rinką iš esmės sudaro lokalios rinkos, kuriose egzistuoja savi prioritetai, savi kolekcionieriai ir savos kainos. Kalbant supaprastintai – vietiniai kolekcininkai perka išimtiniai vietinių menininkų darbus.
Pavyzdžiui, lenkai turi savo „Čiurlionį“ – tai Jacekas Malczewskis. Jis labai plačiai žinomas Lenkijoje, jo darbai gražūs, simboliai suprantami, o kūrinių kainos siekia kelis milijonus eurų. Tačiau ar dėl visų šių priežasčių pasiturintis lietuvis pirktų J.Malczewskį? Vargu. Jam žymiai artimesnis yra M.K.Čiurlionis, su kurio darbais ir pasakojimais apie jo gyvenimą bei kūrybą augo.
Lygiai taip pat savo, o ne mūsiškį „Čiurlionį“ pirktų ir prancūzas, brazilas ar amerikietis – visi jie turi puikių savų dailininkų, kuriuos ir kolekcionuoja. Tad būtina konstatuoti faktą, kad lokalios rinkos iš esmės yra labai konservatyvios.
Tiesa, iš lokalios rinkos ribų iškrenta kokie penki šimtai (tarkime, remiantis Artfacts.net reitingu) aukščiausias pozicijas turintys menininkai, kuriuos perka kolekcininkai iš viso pasaulio. Būtent tai galima pavadinti tikrąja to žodžio prasme globalia rinka. Ir nors menininkų skaičius čia yra labai nedidelis, tačiau finansiniai srautai, kurie prasisuka, procentiškai sudaro didžiąją visos meno rinkos dalį.
– O kokią vietą pasauliniame reitinge užima M.K.Čiurlionis?
– Jis yra maždaug 30 000-ojoje vietoje. Iš esmės tai lemia faktas, kad jo darbai yra retai rodomi grupinėse parodose užsienyje. M.K.Čiurlionis nėra tas dailininkas, kurio kūrybą šiuolaikiniai kuratoriai pristatytų, tarkime, vienoje garsiausių Londono meno galerijų „Tate Modern“ – vien už tai jis gautų nemažai reitingo taškų.
Vežioti M.K.Čiurlionio darbus į užsienio parodas, nors tai nėra itin tvaru ir kenkia patiems darbams, vis tiek verta ir net būtina.
Kadangi simbolizmas kaip meno srovė yra gan nišinis dalykas, tokių darbų eksponavimui būtina tam tikra proga, pavyzdžiui, naujas žvilgsnis į simbolizmą ir jo permąstymas. Tačiau tokios parodos pasitaiko itin retai, todėl M.K.Čiurlionis daug reitingo taškų ir negauna.
Žinoma, kai jo parodos surengiamos kur nors Paryžiuje ar Londone, M.K.Čiurlionio reitingas šiek tiek pakyla.
– Tad gal geriau M.K.Čiurlionio išvis nevežioti po pasaulį, bet kviesti užsienio turistus jį aplankyti Kaune? Kaip manote, ar tokia strategija būtų naudinga garsinant jo vardą ir kūrybinį palikimą?
– Tikrai nemanau, kad tokia strategija būtų bloga. Tiesa, vienas M.K.Čiurlionis tikrai negalėtų tapti tuo traukos objektu, dėl kurio užsieniečiai imtų masiškai traukti į Kauną. Čia reikia dar kažko. Ir tai, beje, neseniai nutiko – Kauno modernizmas buvo paskelbtas UNESCO paveldu. Tad kai mieste atsiranda tiek objektų, kad jame verta likti praleisti ne vieną, o bent kelias dienas, M.K.Čiurlionis tampa vienu iš traukos taškų.
Žinoma, vežioti M.K.Čiurlionio darbus į užsienio parodas, nors tai nėra itin tvaru ir kenkia patiems darbams, vis tiek verta ir net būtina. Tai yra tiesioginis tiek jo kūrybos, tiek ir Lietuvos vardo garsinimas.
Tačiau meno kūrinių vežiojimas po parodas ilgainiui gali pasikeisti dėl nuolat tobulinamų technologijų. Ir kai virtualios realybės technologija žengs stiprų kokybinį šuolį bei priartės prie realios realybės, meno kūrinių vežiojimai po užsienius taps atgyvena. Tuomet visa M.K.Čiurlionio dailės meno galerija vienu mygtuko paspaudimu atsidurs žmogaus namuose Londone, Tokijuje ar Niujorke. Šitaip muziejinė ir parodinė rinka taps globalia.
Na, o meno rinkai nuo tokių pokyčių nebus nei šilta, nei šalta – M.K.Čiurlioniu ir toliau domėsis išimtinai lietuviai, o kitų šalių aukštesnės viduriniosios klasės kolekcininkai ir toliau pirks savus genijus.
