Sekite 15min Google
Rugsėjo pradžioje atsidariusioje LNM Istorijų namų parodoje „Ateities trajektorija. Lietuvos aukštųjų technologijų istorija“ J.Dadonas atliko ir architekto, ir grafikos dizainerio vaidmenį. Tiesa, sau laurų prisiimti jis nenori – sako, kad parodos visuomet yra kolektyvinio darbo rezultatai.
Su J.Dadonu kalbėjomės ne tik apie naujosios parodos architektūrinius bei vizualinio identiteto sprendimus, bet ir apie tai, kaip sukurti jungtis tarp modernumo ir tradicijos, jam labiausiai patinkančius parodos kūrybinius sprendimus bei autentiškos lietuviškos tapatybės ir joje slypinčio inovatoriškumo paieškas.
– Nuo ko prasidėjo parodos kūrybinis procesas? Koks pagrindinis tiek architektūros, tiek vizualinio identiteto koncepcinis kampas?
– Parodos kūrimo procesas, kaip ir visi, prasidėjo nuo to paties: daugybės eksponatų ir šiek tiek nežinomybės (šypsosi). Tai – normali kūrybinio proceso dalis.
-
Nuo XVII a. raketų iki lazerių: atidaroma paroda, skirta Lietuvos aukštųjų technologijų istorijai
-
Nuo titnaginio kirvio iki lazerių ir kosmoso: pamatykite naują Lietuvos aukštųjų technologijų istorijos parodą
-
„ArtVilnius‘26“ skulptūrų ir instaliacijų paroda „Takas“ panardins į trapumo paženklintą pasaulį
Žmogus, atėjęs į parodą, turėtų pastebėti, kad joje yra šiek tiek neišbaigtumo ir savotiškų „dirbtuvių“ elementų, o tai – ir dalis parodos architektūros koncepcijos. Tokie įvaizdžiai yra įkvėpti parodoje pasakojamų istorijų.
Industrijos, apie kurias kalbame, susikūrė iš nieko tuo metu, kai buvome okupuoti ir, kaip kažkas iš parodos herojų sakė, nužmoginti Sovietų Sąjungos. Ir vėliau, kai SSRS griuvo, daugelis žmonių,
dirbusių šiuose sektoriuose, dar nelabai žinojo, kaip toliau gyventi laisvoje rinkoje ir kaip joje kurti verslus. Tarkime, lazerių sektorius prasidėjo VU Fizikos fakulteto rūsyje. Amerikiečiai turi savo „garažų“ istoriją – juose kūrėsi dabartinės kompiuterinių technologijų milžinės, tad lietuviškame kontekste būta kažko panašaus – pradėta gal net nuo dar mažiau.
Bet, nepaisant sudėtingų pradinių sąlygų, buvo sukurti milijoniniai, o dabar jau ir milijardiniai verslai. Tad norėjosi, kad parodoje atsispindėtų dirbtuvių, nepabaigtumo elementas.
– Griaučiai?
– Ne, griaučiais nepavadinčiau, nes juk parodoje kalbame apie visas technologijas, ne tik biologinius dalykus. Turbūt labiausiai būčiau linkęs vartoti anglišką žodį „grid“ (liet. organizuojanti sistema, tinklelis; parodoje elementai dažnai „užkabinami“ ant savotiško plastikinio tinklo, struktūros – red. past.).
– Bet juk griaučiai nebūtinai apibūdina tik biologinius dalykus.
– Programos griaučiai? Skaitmeniniai griaučiai? Na gal... Kaip čia kiekvienas interpretuos – o labai norėtųsi išgirsti kuo daugiau įvairių interpretacijos trajektorijų ir galimybių!
Bet ant šio tinklelio, vadinamojo „grido“, galima lipdyti naratyvines linijas ir pasakojimus. Šalia „grido“ norėjosi, kad atsirastų tiek kiberpanko, tiek etnografinių elementų – juk pasakojame apie mūsų šalies aukštųjų technologijų pasiekimus.
– O kodėl atsirado kiberpanko estetiniai elementai? Parodoje gausu neoninių šviesų ir bendras jausmas toks, kad lyg ir būtumei patekęs į kitą pasaulį.
– Kiberpankas yra distopinė ateities versija, tačiau naratyviškai ji yra kiek įdomesnė nei solarpankas. Būta svarstymų parodos architektūrą ir vizualinį identitetą kreipti į solarpanko idėjas – ši kryptis yra atvirkštybė kiberpankui, tapatinama su utopine, o ne distopine ateities vizija.
Bet kiberpankas yra kur kas plačiau žinomas populiariojoje kultūroje, ryškesnė yra tiek naratyvinė, tiek vizualinė kalba. Norėjosi integruoti jo dinamiškumą parodoje.
Kiberpankas vis pasirodo parodoje įvairiais elementais: ar neoninėse šviesose, ar šviesdėžėse. Apie šviesdėžių gausą galėtume mąstyti kaip apie ekranų perpildytą pasaulį, o tai irgi savotiškas ateities elementas. Parodoje iš tiesų nepaprastai daug informacijos išreiškiamos tekstu, tad teko ieškoti sprendimų, kaip tai pateikti vizualiai įdomiai, įtraukiančiai.
– Minėjai ir etnografinius elementus. Parodos lankytojai ar žmonės, pamatę plakatą, pastebi, kad jame svarbus vienas elementas – lovatiesės ar divono rašto, ritmo atkartojimas. Netgi ekspozicinių salių numeracijoje šis elementas atkreipia dėmesį: tiek savo forma, tiek ryškia geltona spalva. Kaip gimė idėja panaudoti šį elementą? Koks buvo kūrybinis procesas?
– Jaunesni parodos lankytojai čia mato „Minecrafto“ zombio veidą (juokiasi). Šito aš net nežinojau... Tai kas ką čia pamato!
Bet jeigu rimčiau, LNM stipriai susijęs su opartu, etnografija ir Kaziu Varneliu. Prieš keletą metų rengėme parodą „Etnografinis opartas“ LNM Kazio Varnelio namuose-muziejuje, vėliau ji iškeliavo ir į užsienį. Pamatęs šią parodą supratau, kad divonai – didelė meninė vertybė. Vėliau atkapsčiau ir mamos skrynią, radau joje lovatiesę, įsirėminau, pasikabinau ir kaip meno kūrinį, ir giminės istorijos dalį – ją audė mano senelė.
Supratau, kad tie raštai ir pačios lovatiesės – stipri lietuviškos tapatybės dalis ir reikėjo būdo, kaip juos suderinti su aukštosiomis technologijomis, atrasti ryšį tarp tradicijos ir novatoriškumo. Galiausiai supratau, kad divonų audimas iš esmės ir yra programavimas. Kiekvienas, kas yra matęs, kaip jie audžiami, tą tikrai supranta. Toks rankų darbo programavimas (šypsosi).
Architektūroje stengiausi nenaudoti kvadratinių platformų, nors tai gana įprasta klasikinėje eksponavimo tradicijoje, norėjau užapvalinti kampus. Jeigu pastebėsite, parodoje eksponatai yra patupdyti ant putplastinių formų, kurių visi kampai yra nugludinti ir užapvalinti tam, kad galėtų jungtis į konstrukcijas ir taip sudaryti naujas struktūras. Savotiškai išlindome iš kvadratinės dėžės.
Panašiai apvalinau ir divono rašto elementus: iš pat pradžių išsipaišiau juos tradicine forma ir suliejau, suapvalinau aštrius kampus. Bandžiau įvesti skaitmeniškumą į tradicinį raštą.
Supratau, kad tie raštai ir pačios lovatiesės – stipri lietuviškos tapatybės dalis ir reikėjo būdo, kaip juos suderinti su aukštosiomis technologijomis, atrasti ryšį tarp tradicijos ir novatoriškumo.
Galiausiai parodos plakate ir vizualiniame identitete lovatiesės elementas susijungia su akies elementu – animacijoje akis ir mirksi – tam, kad būtų akcentuotas žmonių, mačiusių ateitį, bet turinčių gilias šaknis tradicijoje, indėlis. Kas apsilankys parodoje, pamatys, kad ji yra stipriai orientuota į įvairias Lietuvos mokslo istorijoje veikusias ir tebeveikiančias asmenybes.
Svarstydamas apie vizualinį identitetą galvojau, kad būtų galima žaisti su parodos herojų veidais ir / ar nuotraukomis, tačiau išskirti vieną žmogų plakate galbūt būtų reiškę, kad kitiems vietos nebelieka, tad nesinorėjo akcentuoti tik vieno žmogaus. Bet tarp visų jų radome bendravardiklį – gebėjimą matyti ateities formą.
Nors dabar sėdime žaidimų kambaryje, bet kitoje salėje yra laikraščio iškarpa, kurioje pasakojama apie Laimutį Telksnį, prieš daugiau nei 50 metų aprašiusį „informerį“, t. y. dalykėlį, kurį galima būtų pavadinti šiuolaikinio mobiliojo telefono atitikmeniu.
Tokie žmonės atsiranda visoje parodoje, visi jie yra lietuviai. Tad etnografiniai raštai susijungė su kiberpanku ir akies simboliu, kad būtų galima mąstyti apie autentiškai lietuvišką ateities viziją.
Kalbėdami apie aukštąsias technologijas, retai kada siejame jas su lietuvišku identitetu, beveik neakcentuojame lietuvių kaip inovatorių tautos. Ir tai nėra tiesa! Parodoje ir bandome parodyti, kad išradimai ir technologijos – dalis Lietuvos istorijos. Tarkime, Kazimieras Simonavičius – artilerijos inžinierius ir išradėjas – gyveno dar XVII a., tad turime svarbių aukštųjų technologijų pavyzdžių nuo labai seniai.
Būtų įspūdinga pamatyti, kokį technologinį progresą būtume pasiekę kaip šalis, jeigu nebūtų buvusios SSRS okupacijos ir tiek daug metų nelaisvės beigi darbo kitoje, mums svetimoje ir priešiškoje struktūroje. Kažkaip, žinoma, praėjome ir tai. Ir galiausiai augome didžiuliais tempais.
Reikėtų pabrėžti ir tai, kad, tarkime, lazerių ir biotechnologijų industrijos susikūrė ir užaugo ne dėl to, kad atėjo užsienio investicijos – jos pasirodė vėliau – o dėl to, kad žmonės Lietuvoje turėjo pakankamai veržlumo ir intelekto šias sritis vystyti. Šiuos pasiekimus būtina užfiksuoti. Ne tik estai moka kompiuteriais naudotis! (juokiasi).
Beje, pasirinkdami kalbėti apie žmones, kurie savo akimis matė galimą ateitį ir ją kūrė, turime ir aiškią žinutę – ateitis neturi „tiesiog įvykti“. Ji turi būti sąmoningai apmąstoma ir kuriama konkrečių žmonių ir konkrečių jų žingsnių, aktyvaus įsitraukimo.
Ypač norime, kad jaunas žmogus tai suprastų ir pajaustų, atsirastų įgalinimo elementas. Mintis, kad Lietuvoje trūksta žmonių, kurie rinktųsi tiksliųjų mokslų profesijas, lydėjo parodos kūrybinį procesą, tad kuo daugiau turėsime tokių žmonių, tuo stipresnis bus ir lietuviškasis identitetas, ir jo balsas visame pasaulyje.
– Būtų įdomu sužinoti, koks sprendimas – ar asmeninis, ar kolektyvinis – parodoje atrodo pats smagiausias ir įdomiausias?
– Absoliučiai visi sprendimai parodoje yra kolektyviniai. Nors ir esu architektas, bet dirbame komandoje, taip pat konsultuojuosi su LNM Ekspozicijų ir parodų skyriaus vadove, architekte Ieva Cicėnaite. Negaliu prisiimti vieno elemento tik sau.
Kas man labai patinka – parodoje veikia visos juslės: jau įėjus į Istorijų namus pasitinka Roberto Balčiūno šviesos instaliacija. Tad tai – malonumas akims. Kai priartėji prie instaliacijos, įsijungia Vytauto Leistrumo kurtas garso takelis. Jis lydi lankytoją visoje parodoje – keičiasi tuomet, kai keičiasi tema.
Beje, Vytautui norėčiau padėkoti už tai, kad jis, sutikęs kurti parodai garso takelį, bandė ieškoti bendradarbiavimo galimybių su parodos menininkais, tarkime, suprato, kad Vlado Suncovo instaliacija turi savą garsą, bet į jį dar galima įnešti ritmą. Robotikos salėse garsovaizdį ir kuria minėta instaliacija.
Keliaujant per parodą įjungiama uoslė, nes žmogus gali pauostyti „Kosmoso kvapą“, kurį sukūrė menininkė Milda Dainovskytė. Tiesa, nėra taip, kad juslės kirbinamos tolygiai – kartais sensorinis krūvis auga, o kartais – menksta. Tarkime, „Kosmos Theatre“ instaliacijoje parodos turinys patiriamas per intensyvų vaizdą, judesį, garsą.
Parodoje galima pasivaikščioti ir nekreipiant dėmesio į eksponatus ar nesigilinant į pateiktą informaciją, o jos klausantis, matant šviesas. To pakanka atmosferai pajusti. Ją padeda pajusti ir meno kūriniai, eksponuojami parodoje. Viliuosi, kad iš parodos galima išsinešti ne tik daug informacijos, bet ir atmosferą, jausmą. Kai kuriuos žmones gali išgąsdinti informacijos kiekis, bet juk tai – didžiausia paroda per LNM Istorijų namų gyvavimo laiką.
Keliaujant per parodą įjungiama uoslė, nes žmogus gali pauostyti „Kosmoso kvapą“.
– Pirminis parodos įspūdis – savotiškas kito pasaulio jausmas. Tarsi būtų patenkama ten, kur dar niekas nėra buvęs. Galbūt šiame pasaulyje veikia ir kiti dėsniai. Bendras jausmas priminė kiberpanko filmus, tarkime, pirmąjį „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ (angl. Blade Runner, 1982 m.).
– Tikiuosi, kad atėję žmonės tikrai galės pajusti kitokį pasaulį. Ypatingai tuomet, kai į Lietuvą ateina rudens ir žiemos sezonas, kuris tikrai mus „primuša“ visomis prasmėmis. Norėtųsi, kad įėjus į Istorijų namus, galima būtų pabūti kitame pasaulyje. Nė nežinau, ar ateities, ar praeities, ar dabarties. Bet kitokiame negu tas, kuris yra už durų.
Manau, kad pasitarnauja ir R. Balčiūno šviesos arka – ji funkcionuoja kaip aiškus portalas į parodą. Taip ir atsiranda atskyrimas nuo išorinio pasaulio. Kaip ir kalbėjome, „Ateities trajektorija“ – pirmoji tokio dydžio paroda Istorijų namuose. Anksčiau praktika būdavo tokia, kad dviejuose aukštuose buvo įrengiamos dvi parodos, o štai dabar turime vieną. Ir tai leidžia mums kurti atmosferą gerokai anksčiau nei žmogus įeina į ekspozicines sales.
– Parodoje taip pat yra daugybė interaktyvių sprendimų, pritaikytų dideliems ir mažiems vaikams. Tarkime, lazerių dvikova ar kompiuteriniai žaidimai. Buvo dirbama su Vilniaus universiteto Metodiniu STEAM ugdymo centru. Kaip vyko šis procesas?
– Labai pagirtina, kad jaunimas įsitraukia į interaktyvių elementų kūrybą. Jie mums siūlė įvairias idėjas, o mes jau galvojome, kaip jų sukurti dalykai įsilies į bendrą architektūrą.
Savo ruožtu irgi galvojame, kaip kitaip ir įdomiau pateikti eksponatus ar informaciją, esančią parodoje. Juk kartais žmogus praleidžia prie eksponato vos kelias sekundes.
Pirmosios, istorinės, salės pradžioje lankytojo laukia mecenatai, kuriuos laikome integralia technologinio progreso dalimi. Jų miegantys portretai matosi ekranuose, o paspaudęs mygtuką „pažadink mecenatą“ lankytojas gali perskaityti daugiau apie to mecenato indėlį į mokslą ir technologijas Lietuvoje.
Žinutė paprasta – būdraujančių mecenatų reikia ir šiandien. Pristatomi ir šiandienos mecenatai, tačiau stengiamės pasakyti, kad kuo daugiau jų bus, tuo bus daugiau ir tokių parodų, ir mokslo apskritai.
Parodoje gausu ir eksponatų, kurie yra netradiciniai mūsų supratime tiek apie eksponatus, tiek apie muziejų. Paprastai juk LNM rodome muziejines vertybes, kurios yra tiek mūsų, tiek kitų muziejų kolekcijose. Šioje parodoje gausu eksponatų, kurie nebuvo muziejaus rinkinių dalis, o atkeliavo iš įmonių, universitetų, mokyklų.
Daug šių daiktų buvo rūsiuose, nes jie nebuvo suvokiami kaip galimi eksponatai. Kai kurie daiktai jau yra prarasti, tarkime, pirmasis lazeris, kurį įžiebė lietuviai, iškeliavo į Vokietiją ir ten buvo utilizuotas. Tuomet atrodė, kad tai net nėra istorinė vertybė. Dabar jau turbūt galvotume kitaip.
Parodoje atsiranda labiau tradiciniais laikytinų eksponatų, tuomet norisi surasti būdą, kaip patraukliau juos eksponuoti – kad pati eksponavimo forma trauktų prieiti.
Parodoje gausu ir eksponatų, kurie yra netradiciniai mūsų supratime tiek apie eksponatus, tiek apie muziejų.
Mano paties profesinė patirtis susijusi su 3D spausdinimu – apie šios technologijos naudojimą rašiau ir magistrinį darbą. Lankytojas gali pastebėti įvairius stovus ar laikiklius – geltonos spalvos – kurie buvo sukurti būtent 3D spauda. Beje, klijai yra didžiausias tvarumo priešas, o 3D spauda leidžia įvairius elementus prisukti varžteliais ir išvengti klijavimo.
Muziejui svarbus tvarumo elementas. Rengdami bet kokią parodą ne tik taupome resursus, bet ir stengiamės tvariai pernaudoti jau kitose parodose buvusius elementus. Šioje parodoje daug elementų pernaudota iš parodos „Žmogus tarp pasaulių“ (architektė Sigita Simona Paplauskaitė), kuri pasakojo apie Bronislovą Pilsudskį ir Šiaurės Japonijoje gyvenančią ainų tautą. Kai kurie elementai pernaudoti iš parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“. Atrodo, nematomi dalykai, bet jie svarbūs muziejui vertybine prasme.
– Kaip darbą su šia paroda veikia tai, kad pats turi fiziko išsilavinimą?
– Nelabai veikia. Gal tik iš tos pusės, kad informaciją esu linkęs priimti kaip mokslininkas. Man patinka struktūra ir tokio tipo mąstymas. Galbūt studijuodamas Fizikos fakultete jį ir įgavau.
Tarkime, visus parodos eksponatus susidėlioju į lenteles, kuriose yra visi man reikalingi duomenys. Tuos duomenis kartu su lentele pasiūlau DI, o jis man sugeneruoja interaktyvų planą, kuriame galiu pasivaikščioti ir mąstyti apie galimą parodos patirtį.
Bet juk ir baigusieji architektūrą panašų mąstymą turi – pasaulį jie turi matyti per linijas, kampus, jų sąryšius. O štai fizikai mato, supaprastinant, per atomus ir elektronus. Tai struktūriniai elementai, iš kurių susidaro, gimsta daiktai.
Tai susiję ir su lankytojo patirtimi – kai daugybė informacijos, tai norisi, kad jis galėtų matyti struktūrą ir suprastų, kad už visos gausos vis tiek galima rasti logiką.
Tarkime, parodoje yra laiko juostos, kurios ir veikia kaip struktūra, kad žmogus galėtų pagauti bendrą istorinio judėjimo kryptį. Laiko juostose atsispindi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio įvykiai tam, kad atsirastų kontekstas ir būtų galima suprasti, kaip jame atrodo Lietuvos aukštųjų technologijų istorija.
Kiekvienoje salėje naudojamos ir šviesdėžės, o jas stebėdamas lankytojas turėtų aiškiai pamatyti, kaip keičiasi laikmetis ir suprasti, kokiu greičiu vystėsi, pavyzdžiui, lazerių technologijos. Tad informacijos gausoje norime pasiūlyti struktūrą arba jau mano minėtą „gridą“ – tiek vertybiniu, tiek istoriniu požiūriu.
Paroda „Ateities trajektorija. Lietuvos aukštųjų technologijų istorija“ veikia LNM Istorijų namuose iki 2027 metų birželio 6-osios.
