Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 12 24, 16:53

800 metų gyvuojanti tradicija: prakartėlių personažai – ir angelai, ir grybautojai

Kristaus gimimas – vienas reikšmingiausių įvykių krikščioniškoje liturgijoje. Ypatingą reikšmę šiai šventei suteikė šv. Pranciškus iš Asyžiaus, kurio sumanymu pirmą kartą buvo atvaizduota Betliejaus scena. Nuo to laiko katalikiškoje tradicijoje pamažu paplito prakartėlių kūrimo tradicija, kurios 800 metų jubiliejus bus minimas 2023 metais.
Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje Tema
Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje šiuo metu veikia paroda „Štai žvaigždė!“, kurioje pristatoma išskirtinė Gimimo scenos vaizdavimo tradicija Alpių regione bei Lietuvoje. Čia galima išvysti įspūdingo dydžio, šimtus figūrėlių turinčios, dešimtmečiais pildytas ir plėstas bavariškas ir tirolietiškas prakartėles, seniausią Lietuvoje žinomą atvaizduotą Jėzaus gimimo sceną, negausiai išlikusias senųjų meistrų sukurtas figūrėlės ir net mažiausią pasaulyje nano-prakartėlę.

Apie prakartėlių kūrimo tradicijas bei jų kelią į Lietuvą, įvairiose šalyse skirtingai vaizduojamas ir savitai įkultūrinamą Kalėdų istoriją 15min pasakoja šios parodos kuratorė bei istorikė K.Jagėlienė.

Gretos Skaraitienės / 15min nuotr./Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje
Gretos Skaraitienės / 15min nuotr./Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje

Prakartėlė – Evangelija be žodžių

Nors pirmųjų krikščionių tikėjimo tradicijoje svarbiausia švente buvo laikomos Velykos, tačiau maždaug IV amžiuje ankstyvosios Bažnyčios gyvenime atsirado ir su Kristaus gimimu susijusi ikonografija. Būtent iš šio laikotarpio ant krikščionių sarkofagų imta vaizduoti figūrines Kalėdų įvykio scenas.

Pasak K.Jagėlienės, prakartėlių, kaip jas dabar suprantame, kūrimo tradicija užgimė 1223 metais Grečo miestelyje, Italijoje. Jos iniciatoriumi laikomas šv. Pranciškus iš Asyžiaus.

„Būtent šis šventasis, gerai žinomas savo meile vargšams bei raupsuotiesiems, oloje atkūrė Kristaus gimimo sceną: pastatė ėdžias, į jas paguldė kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlę, atvedė jautį, asilą ir sukvietė žmones. Šitokiu būdu jis siekė labiau pabrėžti Dievo žmogiškumą, atėjimą į šį pasaulį ir tapimą vienu iš mūsų. Ir taip gyvosios prakartėlės, Kalėdos bažnyčiose, miestų aikštėse (o galų gale ir tikinčiųjų namuose) tapo nebeįsivaizduojama be Betliejaus įvykio atvaizdavimo mažomis figūrėlėmis iš medžios, molio, popieriaus ar plastiko“, – teigė parodos kuratorė.

XVII a. pirmoje pusėje jėzuitas Phillipas de Berlaymontas suformavo prakartėlių vaizdavimo tradicijos principus, kuriuos atpažįstame ir šiandien.

Ilgainiui per pranciškonišką bei jėzuitišką tradicijas prakartėlės keliavo iš amžiaus į amžių, persirito Alpių regioną, kirto valstybių sienas ir tokiu būdu tapo skirtingų kultūrų krikščioniškos tradicijos dalimi. Pasak pašnekovės, XVII a. pirmoje pusėje jėzuitas Phillipas de Berlaymontas iš Lježo suformavo prakartėlių vaizdavimo tradicijos principus, kuriuos atpažįstame ir šiandien.

„Prakartėlių vaizdavimas remiasi šv. Luko bei šv. Mato evangelijose aprašyta Jėzaus gimimo istorija bei ją lydėjusiais įvykiais. Būtent todėl prakartėlių pagrindiniu akcentu tampa Šventoji šeima, Trys karaliai ir angelai, taip pat jautis, asilas, avys bei žvaigždė. Šia prasme prakartėlę galima įvardyti kaip „Evangeliją be žodžių“, – teigė istorikė.

Gretos Skaraitienės / 15min nuotr./Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje
Gretos Skaraitienės / 15min nuotr./Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje

Betliejaus įvykio dalyviai – ir grybautojai, ir karvedžiai

Iš Italijos pasiekus kitus katalikiškus kraštus, prakartėlių tradiciją formavo vietinės kultūros, papročiai ir net socialiniai santykiai. 1782 metais Austrijos imperatoriui Juozapui II uždraudus prakartėles, iš bažnyčių jos persikėlė į tikinčiųjų namus ir tokiu būdu gan plačiai pasklido po įvairius visuomenės sluoksnius.

„Kiekvienuose namuose, priklausomai nuo šeimos socialinio statuso, buvo kuriamos įvairiausio dydžio figūrėlės ir scenografija, o bendras šio mikropasaulio plotas kartais siekdavo net ir penkis ar daugiau metrų. Šios Kalėdų įvykio scenos ilgainiui tapdavo šeimos tradicijos dalimi: papildytos naujomis figūromis jos keliavo iš kartos į kartą, o Kristaus gimimo istorija buvo dar labiau priartinama prie savojo laiko, šalies ar konkrečios šeimos istorijos“, – pasakojo K.Jagėlienė.

Kaip pažymėjo pašnekovė, jei mūsų šalyje prakartėlių siužetas apsiriboja Betliejaus scena, tai Italijos, Austrijos, pietų Vokietijos ar Čekijos regionuose prakartėlės tiek geografiškai, tiek ir laiko prasme apėmė žymiai platesnį kontekstą.

Kalėdų įvykio scenos ilgainiui tapdavo šeimos tradicijos dalimi: papildomos naujomis figūromis jos keliavo iš kartos į kartą.

„Prakartėlėse vaizduojamos figūros pasakoja ne tik Kristaus gimimo įvykį, tačiau čia galima pamatyti ir kitas evangelines scenas: angelo apreiškimą Marijai, Šventosios šeimos pabėgimą į Egiptą, pirmuosius Jėzaus stebuklus ir tolimesnius jo gyvenimo įvykius. Štai kodėl Alpių regione atnaujintas ir nuolatos perstatomas prakartėles galima matyti ištisus metus – jose atsispindi ne tik Kalėdų įvykiai, tačiau ir visa Kristaus istorija“, – teigė K.Jagėlienė.

Didžiosiose Alpių regione sukurtose prakartėlėse, kurias sudaro trys ar keturi šimtai figūrėlių, Šventoji šeima užima centinę vietą. Vis dėlto tai tik mažytė visos „scenos“ dalis. Maža to, Jėzaus gimimo įvykis čia gali būti vaizduojamas ne įprastoje Betliejaus aplinkoje, tačiau perkeliamas į tą kraštovaizdį ir aplinką, kur prakartėlė buvo sukurta. Tokiu būdu šioje scenografijoje galima išvysti Alpių kalnus ir kasdiene veikla užsiimančius žmones, kurie gano savo gyvulius, grybauja, medžioja, taip pat ir istorines šalies asmenybes – karalius ir dvariškius, dvasininkus ir karvedžius. „Šia prasme į prakartėlių kūrimą galima žvelgti ir kaip į labai gilią teologinę prasmę turintį simbolį – Dievas tapo žmogumi dėl visų žmonių. O jie visi, kad ir ką gyvenime veiktų, dalyvauja Gerosios naujienos įvykyje“, – teigė pašnekovė.

Šioje scenografijoje galima išvysti Alpių kalnus ir kasdiene veikla užsiimančius žmones, kurie gano savo gyvulius, grybauja, medžioja.

Dėl šių priežasčių prakartėlių kūrimas, ypač Alpių regione, turi susiformavusias unikalias tradicijas. Vieniems ši veikla yra tapusi iš kartos į kartą perimama šeimos tradicija bei amatu. Kitiems – hobiu: laisvu laiku nuo savo profesinės veiklos jie skiria prakartėlių statymui, trūkstamų detalių ar naujos scenografijos kūrimui. Taip pat esama net ir profesionalių prakartėlių kūrėjų bei restauratorių, kurių pagrindinė veikla susijusi su prakartėlėmis.

Pasak parodos „Štai žvaigždė!“ kuratorės K.Jagėlienės, šio regiono kraštuose esama net prakartėlių statytojų asociacijų bei draugijų, gyvuojančių jau daugiau nei šimtmetį. Čia susirinkę žmonės keičiasi informacija, dalijasi savo žiniomis ir tokiu būdu puoselėja šią nepaprastai įdomią ir jau 800 metų gyvuojančią tradiciją.

Gretos Skaraitienės / 15min nuotr./Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje
Gretos Skaraitienės / 15min nuotr./Prakartėlių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje

Džiaugtis prakartėlėmis – vos dvi savaitės

Lietuvą prakartėlių tradicija pasiekė drauge su čia atvykusiais pranciškonų vienuoliais XIV amžiuje. „Su laiku mūsų krašte įsitvirtinus vienuolijoms, prakartėlių statymo pamatus grindė ne tik pranciškonai, tačiau ir dominikonai, o kiek vėliau teatrališkumu ją papildė ir jėzuitai. Tačiau prakartėlės niekados neišėjo už bažnyčios ribų, todėl jos tapo išimtinai Kalėdų laikotarpį iliustruojančiu bažnytiniu reiškiniu“, – pasakojo K.Jagėlienė.

Paklausta, ar prakartėlės prieš šešis šimtus metų ir dabartinės iš esmės kuo nors galėjo skirtis, pašnekovė teigė, jog, tikėtina, šie skirtumai būtų labai nežymūs. Anot K.Jagėlienės, tai labiausiai nulėmė įsišaknijusi vaizdavimo tradicija ir mūsų konservatyvumas. „Pagrindinės prakartėlių figūros tikrai turėjo būti tokios pačios. Kas galėjo skirtis – tai medžiagos, iš kurių jos buvo gaminamos“, – teigė istorikė.

Lietuvoje prakartėlės niekados neišėjo už bažnyčios ribų, todėl jos tapo išimtinai Kalėdų laikotarpį iliustruojančiu bažnytiniu reiškiniu.

Seniausios iki šiol išlikusios ir muziejininkams žinomos prakartėlės į Lietuvą atkeliavo kaip tik iš Tirolio regiono ir siekia XVIII amžiaus antrąją pusę. Medinius bei molinius rankų dirbinius vėliau keitė masinės gamybos produkcija, į mūsų bažnyčias atkeliaudavusi daugiausia iš Lenkijos.

„Pastarąjį dešimtmetį kalėdiniu laikotarpiu prakartėles vis dažniau galima pamatyti miestų ar miestelių aikštėse. Be to, tai taip pat tampa neatsiejama bendruomenės tradicijos dalimi. Senosios bažnyčiose išlikusios prakartėlės yra saugomos ir prižiūrimos, o įvairūs Lietuvos muziejai rengia seniausių ir įdomiausių prakartėlių parodas“, – pasakojo K.Jagėlienės.

Tačiau, anot pašnekovės, norint susidaryti išsamesnį įspūdį apie prakartėlių tradiciją Lietuvoje, reikėtų susiruošti į kelionę po Lietuvos bažnyčias, kuriose paprastai vos dviem savaitėms nuo Kalėdų iki Trijų karalių šventės šios figūrėlės, ištisus metus gulėjusios dėžėse bažnyčiose ar klebonijose, išstatomos tikinčiųjų, ypač vaikų džiaugsmui. O pietų Vokietijos miestuose, pavyzdžiui, Miunchene, anot pašnekovės, visus metus galima vaikščioti prakartėlių maršrutu, kuris veda per tris dešimtis, o šventinių laikotarpiu – ir pusšimtį – skirtingų prakartėlių vietų.

Norint susidaryti išsamesnį įspūdį apie prakartėlių tradiciją Lietuvoje, reikėtų susiruošti į kelionę po Lietuvos bažnyčias.

Vis dėlto Lietuvoje dažniau prakartėles gaminti imasi ir medžio drožėjai, kryždirbiai, tokiu būdų pratęsdami šios tradicijos gyvavimą nuo senųjų meistrų. Taip pat ir tikinčiųjų namuose savo vietą atranda nedidelės Kalėdų įvykį simbolizuojančios figūrėlės iš plastiko, medžio ar kaulo. Anot parodos kuratorės, pasitaiko ir žinomų menininkų, pavyzdžiui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, skulptorė Ksenija Jaroševaitė, kuri savo kūryboje yra ne kartą apmąsčiusi prakartėlės vaizdinį ir savaip jį interpretavusi.

Pasak K.Jagėlienės, bene ryškiausiu naujos prakartėlių kūrimo tradicijos Lietuvoje pavyzdžiu galima laikyti ne vienerius metus Vilniaus Bernardinų bažnyčioje brolių pranciškonų „kuriamą“ gyvąją prakartėlę su tikru šienu, asilu bei avelėmis. „Tai ypač graži ir prasminga požiūrio į Kalėdas išraiška, simboliškai grąžinanti į prakartėlių vaizdavimo istorijos pradžią prieš aštuonis šimtmečius, o kartu ir pačią Gerosios naujienos žinią“, – teigė K.Jagėlienė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą