Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 06, 11:00

Susidomėjimą sukėlę baldai URM: kuo jie ypatingi ir kuo garsus J.Prapuolenis?

Lietuvos architektūros ir interjero istorikė Lina Preišegalavičienė, kalbėdama apie neseniai viešojoje erdvėje kilusį ažiotažą dėl Užsienio reikalų ministerijos įsigyto tarpukario Lietuvos dizainerio Jono Prapuolenio baldų komplekto, sako, kad šioje istorijoje ji ieškotų ne skandalo, bet Lietuvos dizaino puoselėjimo tradicijos, kurios ateina iš tarpukario Lietuvos dienų. Interviu metu ji daugiau papasakojo apie šiuos baldus bei baldininką J.Prapuolenį.
Jonas Prapuolenis ir jo sukurti baldai. Interviu
Jonas Prapuolenis ir jo sukurti baldai.

Anksčiau buvo skelbta, kad gegužę URM už 22,9 tūkst. eurų įsigijo originalų vienetinį tarpukario lietuvių dizainerio J.Prapuolenio baldų komplektą. Architektė Roma Bernadišienė tuomet 15min pasakojo, kad tokį pavyko rasti per didelius vargus. URM teko aiškintis, kodėl komplektas buvo pirktas iš TS-LKD nario. Pasak ministerijos, rinkoje buvo vienintelis įsigijimui tinkamas pasiūlymas – iš kauniečio baldų kolekcininko ir restauratoriaus Dainiaus Lanausko. D.Lanauskas yra šios partijos narys.

Tuo metu Lina Preišegalavičienė pokalbyje atkreipia dėmesį į pačius baldus ir tai, kokias idėjas įkūnija J.Prapuolenio darbai.

„Tarpukario Lietuvoje J.Prapuolenio darbai reprezentavo novatoriškas lietuviško interjero idėjas bei jų sąlytį su tautiniu menu. Štai kodėl ne vienas šio meistro autorinis baldas puošė to meto valstybinių įstaigų reprezentacines patalpas, o jo baldų komplekto įsigijimą garbe laikė ir to meto žymiausi intelektualai. Todėl ir dabartinėje Užsienio reikalų ministerijos baldų atnaujinimo istorijoje reikėtų ieškoti ne skandalo, bet kultūros politikos tęstinumo bei Lietuvos dizaino puoselėjimo tradicijos, ateinančios iš tarpukario Lietuvos dienų“, – 15min teigia monografijų „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ bei „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932“ autorė L. Preišegalavičienė.

– Kaip jūs vertinate J.Prapuolenio baldų įsigijimo istoriją?

– Nesiimsiu vertinti kainos, kurią Užsienio reikalų ministerija sumokėjo už J.Prapuolenio baldus, nes nežinau detalių – kokie baldai įsigyti, koks jų kiekis ir ar į nurodytą sumą įeina restauravimo darbai, garantinis remontas, transportavimas ir kitos išlaidos. Bet kuriuo atveju, už tokią sumą galima buvo įsigyti itališkų, vokiškų ar lenkiškų tarpukario laikotarpio dizainą imituojančių masinės gamybos baldų. Bet jie būtų tiesiog baldai ir tiek: atliktų savo funkciją, bet niekaip nereprezentuotų Lietuvos taikomosios dailės istorijos ir savyje neturėtų jokių Lietuvos kultūrinės atminties ženklų. Tokiu atveju geriausia būtų buvę pasirinkti „Ikea“ produkciją – ji juk visuomet pigesnė...

Vis dėlto čia pasirinktas tęstinumo kelias, kuris mane, kaip istorikę, labai džiugina ir leidžia visuomenėje iškelti temas, apie kurias iki šiol mes per mažai žinome, nes per mažai domėjomės. Problema ta, kad mes šiandien dar tik mokomės pažinti mūsų taikomojo meno istoriją, išgirsti žymiausių meistrų pavardes ir jų darbus, nes visą sovietmetį apie tai nebuvo pasakojama net ir taikomosios dailės studijų studentams. Todėl šios istorijos „skandalingumas“, visų pirma, neišmanymo pasekmė.

Štai italai didžiuojasi savo baldų dizainu, pristato jį parodose, rašo studijas, todėl vadinamasis itališkas baldų stilius yra žinomas ir vertinamas daugelyje pasaulio šalių. Lygiai taip pat skandinavai didžiuojasi savo dizaino baldais, jis taip pat visur gerai atpažįstamas. Tuo tarpu mums lietuviški baldai vis dar yra naujiena, nors jų istorija jau skaičiuoja šimtmetį.

O kodėl autoriniai baldai, pagaminti prieš septynias aštuonias dešimtis metų verti mažiau? Tai galima priskirti kultūrinio išsilavinimo spragoms.

Į visą šią istoriją galime pažvelgti ir iš kitos perspektyvos: šiomis dienomis nieko nebestebina dešimt tūkstančių eurų kainuojantis jauno profesionalaus menininko tapybos darbas. O kodėl autoriniai baldai, pagaminti prieš septynias aštuonias dešimtis metų verti mažiau? Tai galima priskirti kultūrinio išsilavinimo spragoms.

Kita vertus, juk jei šiuos baldus būtų įsigijęs muziejus, tuomet būtų normalu, tiesa, juk tai – vertybė. Tad kodėl toks ažiotažas kilo šiuos baldus įsigijus Užsienio reikalų ministerijai? Šitokį sprendimą aš vertinu kaip labai logišką, tęstinį žingsnį, tradiciją, atkeliavusią dar iš tarpukario Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos laikų, kuomet atitinkamos valstybinės įstaigos reprezentacines patalpas puošdavo ne tik lietuvių dailininkų kūriniai, bet ir autoriniai lietuvių dizainerių darbai.

Ir dar: pafantazuokime, kokio ažiotažo būtų prisigalvota, jei Ministerijos reprezentacinei svetainei būtų nupirkti kito žymaus Lietuvos tarpukario dizainerio kūriniai, pvz., architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sukurti tautinio stiliaus baldai... Koks būtų kilęs pasipiktinimas tada... Juk ažiotažų specialistams neapsimoka išmanyti Lietuvos dailės ir kultūros istorijos, nes ją žinant tokie „skandalai“ taps nieko verti.

– Papasakokite, kokiame kontekste tarpukario Lietuvoje atsirado baldų dizaineris bei meistras J.Prapuolenis?

– 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse didelis dėmesys buvo skiriamas tautinės kultūros puoselėjimui bei savito, lietuviško, modernumą ir tradicijas jungiančio naratyvo kūrimui. Tai puikiai atsispindi ne tik to meto filosofijoje ar dailėje, bet ir lietuviškų baldų dizaine, kurį pasitelkus buvo kuriamas nepriklausomos šalies įvaizdis. Tautiškumą bei įvairias jo apraiškas to meto Lietuvos gyvenime galime vadinti sąmoninga kultūros politika. Neatsitiktinai Lietuvos valstybinių, reprezentacinių pastatų interjerams buvo projektuojami ir užsakinėjami išskirtinai lietuvių dizainerių sukurti baldai. Tai buvo principinis, politinis sprendimas – tradicijomis ir tautiškumu paremtos valstybės kūrimas.

Tarp ryškiausių tokių valstybinių užsakymų pavyzdžių galima būtų paminėti Lietuvos banko interjerą, kuriam baldus projektavo Vladimiras Dubeneckis ir Mykolas Songaila. Nors šie baldai buvo pagaminti Vokietijoje, tačiau juos projektavo lietuvių autoriai. Kita svarbi vieta – tai Užsienio reikalų ministerijai priklausęs viešbutis „Lietuva“ – čia visi baldai buvo pagaminti pagal V.Dubeneckio brėžinius – jie taip pat visi vienetiniai kūriniai.

Lietuvos valstybinių, reprezentacinių pastatų interjerams buvo projektuojami ir užsakinėjami išskirtinai lietuvių dizainerių sukurti baldai.

Dar vienas svarbus objektas – tai Lietuvos karininkų ramovė Kaune. Daugeliui žinoma, kad Prezidento svetainei buvo sukurti Gerardo Bagdonavičiaus baldai, o greta esančioje Vytauto Didžiojo seklyčioje bei karininkų žmonų Birutiečių seklyčioje – autoriniai Jono Prapuolenio baldai. Tad tarpukario Lietuvoje taikomoji dailė ir jos autoriai buvo vertinami, už jų kūrinius buvo negailima solidžių sumų, nes būtent tokiu būdu ir buvo inicijuota nacionalinio autorinio dizaino tradicija.

– Kuo įdomūs Lietuvos dizaino istorijai yra šie darbai?

– Šie kūriniai turėjo daug sąsajų su art deco stiliumi, išpopuliarėjusiu Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau juose ypač jaučiama tautiška dvasia naudojami motyvai su stilizuota augaline ornamentika bei detalėmis iš liaudies meno – audinių raštais, saulutėmis, kryžiais, lelijomis ir t.t. Be abejo, čia puikiai dera ir modernios formos su neobarokiniais ar neoklacistiniais motyvais. Tad šie kūriniai vertinti tiek dėl naujoviško dizaino, tiek ir dėl vienetiškumo. Lietuvoje tai tapo tautinio stiliaus pagrindu, kuris reprezentavo europinį gyvenimo būdą bei madas, tačiau kartu puoselėjo ir Lietuvos tapatybę bei tautinį identitetą.

J.Prapuolenis ir sovietmečiu tęsė savo darbus, toliau kurdamas vienetinius baldus, kurių idėja ir stilistika užgimė Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Įdomu tai, kad J.Prapuolenis ir sovietmečiu tęsė savo darbus, toliau kurdamas vienetinius baldus, kurių idėja ir stilistika užgimė Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Žinoma, už tuos liaudiškus ornamentus neretai sulaukdavo ir kritikos dėl „pasenusio“ savo stiliaus. Nepaisant to, savo kūriniuose jis ir toliau naudojo lietuviškus raštus ir ornamentiką, net ir sovietinės okupacijos laikotarpiu dailininkas puoselėjo lietuvybę.

– Papasakokite plačiau apie patį J.Prapuolenį ir jo kūrybą.

– J.Prapuolenį drąsiai galima vadinti tautinio stiliaus baldų dizaineriu. Jis unikalus tuo, kad buvo ne tik baldų teoretikas, projektavęs baldus ir braižęs jų eskizus bei brėžinius, tačiau ir pats gaminęs juos savo rankomis. Jo eskizai, projektai ir ruošiniai iki šiol yra saugomi autentiškoje jo paties dirbtuvėje, įkurtoje 1928 m., kur iki šiol darbuojasi jo sūnus, tęsdamas tėvo amato tradiciją.

Savo eskizų J.Prapuolenis niekuomet neatidavė masinei gamybai, todėl visi jo darbai – autentiški rankų darbo kūriniai. Tiesa, būdavo, kad, suprojektavęs naują komplektą, jis pagamindavo kelis jo vienetus, tačiau tai vis tiek nebuvo tiražinė gamyba. Maža to, rankų darbas visuomet yra unikalus, todėl ir šių komplektų detalės nežymiai skiriasi.

Svarbu pažymėti, kad apie 1927 metus, J.Prapuoleniui mokantis dailės mokykloje, kompoziciją, ornamentiką bei perspektyvą jam dėstė jau minėtas lietuvių tautinės modernybės architektas V.Dubeneckis. Ilgainiui būtent J.Prapuolenis tapo žymiausiu jo mokiniu labai gerai išmokusiu ir įsisavinusiu lietuvybės stilizacijos bei jos ornamentikos pateikimo pamokas.

J.Prapuolenio baldai bei novatoriškos idėjos buvo sulaukusios apdovanojimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio parodose

Kita vertus, savo monografijoje „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ J.Prapuolenį lyginau su žymiu italų dailininku ir baldų dizaineriu Fortunato Depero, ir tai tik parodo, kad jo kūrybą galima vertinti plačiame europiniame kontekste.

Tai puikiai iliustruoja ir faktas, kad J.Prapuolenio baldai bei novatoriškos idėjos buvo sulaukusios apdovanojimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio parodose – 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje už lietuviškų svetainės baldų komplektą jis buvo pagerbtas aukso medaliu, o už parketą ir kitus medžio dirbinius – sidabro medaliu, 1938 m. Berlyne J.Prapuolenis apdovanotas specialiu medaliu ir diplomu už valgomojo baldų komplektą.

– Minėjote, kad jo baldų užsakovais buvo valstybinės įstaigos. O ar pavieniai asmenys turėjo galimybę jų įsigyti?

– Tautinio dizaino puoselėjime labai svarbią vietą suvaidino to meto inteligentija, kuriai garbės reikalu buvo namuose turėti ne iš užsienio atsivežtus, bet vietinių meistrų pagamintus baldus. Kadangi tai, kaip sakiau, buvo vienetiniai darbai, natūraliai ir jų kainos buvo nemažos, todėl šie baldai buvo prestižo ir prabangos prekės.

Tautinio dizaino puoselėjime labai svarbią vietą suvaidino to meto inteligentija, kuriai garbės reikalu buvo namuose turėti vietinių meistrų pagamintus baldus.

J.Prapuolenio pagamintą vienetinį valgomojo komplektą buvo įsigijęs rašytojas Balys Sruoga. Valstybės veikėjas, teisininkas Stasys Šilingas užsakė ne tik vaikų bei gyvenamojo kambarių baldus, bet ir balkono bei terasos turėklus, dekoruotus tautinio stiliaus ornamentais. J.Prapuolenio baldus taip pat turėjo ir kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, dailės istorikas Paulius Galaunė, etnografė Mikalina Glemžaitė ir daugelis kitų. Vienetiniai tautinio stiliaus baldai anuomet buvo ir savotiška mada, ir politinė nuostata, leidusi savo tautiškumą deklaruoti per lietuvių autorių kūrinius.

– Bet J.Prapuolenis turbūt nebuvo vienintelis tuo metu kūręs savo baldus. Kuo jo darbai išskirtiniai?

– Visų pirma, kaip jau minėjau, kad viską kūrė ir dirbo pats. J.Prapuolenis pats ieškodavo medienos, ją džiovindavo, paruošdavo, apdirbdavo, žodžiu, buvo šio amato meistras nuo idėjos iki paties darbo pabaigimo. Jo kūriniai išskirtiniai savo medienos parinkimu, skirtingų medžiagų derinimu, todėl jau vien jo baldų paviršiai atrodo kaip tikri meno kūriniai.

Paties J.Prapuolenio tėvas buvo stalius, mama – audėja, tad natūraliai ir jo paties kūryboje tautiniai raštai, ornamentai bei ženklai atėjo iš vidaus, asmeninės istorijos bei patirties. Tačiau gavęs ugdymo pagrindus iš pradžių Kauno amatų mokykloje, vėliau Kauno meno mokykloje bei, galiausiai, Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje, jis sugebėjo tradiciją sujungti su novatoriškomis to meto idėjomis bei klasikinėmis formomis. Tad savo praktikoje jam puikiai sekėsi jungti dailės istoriją su moderniu mąstymu – štai kodėl jį galima laikyti viena ryškiausių tarpukariu užgimusio lietuvių dizaino asmenybe.

Jei mes iki šiol turime išlikusių J.Prapuolenio pagamintų baldų, argi tai ne daug pasako apie jų kokybę, o kartu ir jų vertę

Tuo metu Europoje išpopuliarėjusi art deco stilistika buvo labai palanki tautinių motyvų panaudojimui baldų puošyboje ir čia J.Prapuolenis neturi sau lygių. Savo darbuose jis naudojo gintaro inkrustacijas, žalvario, natūralios odos puošybą ar lino gobelenus, siuvinėtus rankomis.

Pagalvokime: jei mes iki šiol turime išlikusių J.Prapuolenio pagamintų baldų, argi tai ne daug pasako apie jų kokybę, o kartu ir jų vertę? Šių daiktų ilgaamžiškumas – vienas iš labai svarbių ir šiandien ypač aktualių aspektų.

Maža to, juk šie kūriniai buvo išsaugoti tiek valstybinėse įstaigose – net ir sovietmečiu, tiek ir privačiose kolekcijose. Vadinasi, žmonės suprato šių baldų vertę ir brangino juos kaip istorinį savo šeimos bei šalies paveldą.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą