Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 2d. 19:29

Rudens parodų sezonas: datulės, vanilės auskarai ir dygstančios verbos

Michaelio Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ Šiuolaikinio meno centre. 15min recenzija
Dainiaus Putino nuotr. / Michaelio Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ Šiuolaikinio meno centre.

Rugsėjį šiuolaikinio meno scena – ypatingai gyva. Ir ne tik dėl aktyviai viena po kitos atsidariusių parodų, bet ir todėl, kad jose iš tiesų kaip niekad daug gyvybės. Nuo parodų salėje žaliuojančių datulinių palmių iki eksponuojamų gyvalazdžių ir nuvirtusios sodo obels. Šis tekstas – apie penkių sostinės parodų gyvenimus, kuriuose daug daiktų, (bio)loginių dviprasmybių ir santykių su gamta.

Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“

Sako, kad užėję į šiuo metu galerijoje „Vartai“ veikiančią Roberto Narkaus parodą, lankytojai dažnai suglūma ir klausia, ar ekspozicija dar instaliuojama. Ir tai yra pirmasis įrodymas, kad į žiūrovo įspūdį įkrėtęs krislą abejonės, menininkas savo tikslą iš dalies jau pasiekė. Iš tiesų, prie galerijos erdvėje sukrautų daiktų, baldų, statybinių ir buities artefaktų mimikriškai prisitaiko ir vienuolika didelio formato nuotraukų, kuriosetaip pat daiktų sangrūdos! Įtempus žvilgsnį ryškėja, kaip meistriškai R.Narkus diriguoja į krūvas suverstiems rakandams, paversdamas juos charakteringais, kone antropomorfiniais pavidalais.

01_Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“. Roberto Narkaus nuotr
01_Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“. Roberto Narkaus nuotr

Tai – menamos bendrovės menami valdybos nariai. Kiekvienas iš jų pagal spalvines ar medžiagines daiktų konsteliacijas įgyja unikalų charakterį, o su juo ir skirtingus pareigybių laipsnius. Ana ten valdybos narys vardu „DmrQTCN“, tikriausiai yra senas garbės pirmininkas, mat sudėstytas iš sutręšusios medienos, džiovintų gėlių ir kriauklių, grakščiai besiraitančios gaisrininkų žarnos. Senas jo krėslas, kaip ir kitų kolegų foteliai ar taburetės tampa pagrindine nuoroda į ilgą, varginantį ir tikriausiai niekur nevedantį posėdžiavimą. Kėdžių ir sofų menininkas pristato ir galerijos erdvėse, tarsi tam, kad ir parodos lankytojai galėtų tapti šios valdybos nariais bent trumpai kadencijai.

R.Narkus tęsia anksčiau plėtotas temas – bando dekonstruoti korporacinių sistemų logiką, tik šįkart, surengdamas parodą komercinėje galerijoje, tai daro tarsi iš vidaus. Sunku atsakyti, kiek šis gestas produktyvus, o kiek manipuliatyvus, tačiau juk ir visa paroda sukonstruota iš virtinės prieštarų ir užtarų, kritikos ir savikritikos.

Roberto Narkaus nuotr./Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“
Roberto Narkaus nuotr./Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“

Menininkas nugremžia ne tik dailų kažkada visus šiuos daiktus parduoti padėjusios korporacinės estetikos paviršių. Jis atidengia ir meno rinkos žaidimo taisykles, nuoširdžiai pripažindamas, koks trapus ir nenuspėjamas mene gali būti vertės pamatas, kaip svarbu, kas už to stovi. Todėl ir parodoje eksponuojamos nuotraukos atremtos arba paramstytos įvairiomis konstrukcijomis taip, tarsi parodytų plokščią ir nestabilų korporacijų fasadą. Susidaro įspūdis, kad R.Narkus parodoje siekia pažiūrėti, kuo šios sistemos taptų, jei būtų pastūmėtos toliau nei pajėgtų vystytis savaime. Rezultatas – primityvios, bet labai tapybiškos daiktų ir paslaugų krūvos, kurias menininkas paverčia skaitmeniniais pikseliais ištapytais natiurmortais.

Onos Juciūtės paroda „Every Dog is a Lion“ projektų erdvėje „Editorial“

Ona Juciūtė yra daiktų burtininkė. Tai, kaip ji moka sukeistinti daiktus, suteikdama jiems kitus vardus ir įskeldama naujų prasmių kibirkštis, parodo, koks svarbus jai yra daiktų „daiktiškumas“. Savo kūrybinėje praktikoje menininkė nuosekliai gilinasi į daiktų sandarą, detales, medžiagas, istorijas, vertes ir jų gyvenimą su mumis, nes daiktai jai gyvi. Klausdama, kas nutiktų, jei daiktai apsimestų kuo nors kitu, ji parodo, kokios įtampos randasi tarp pakitusių tų daiktų paskirčių ir mūsų vertinimų. Naujausioje O.Juciūtės solo parodoje „Every Dog is a Lion“ (liet. „Kiekvienas šuo yra liūtas“) nuo šio klausimo nenutolstama.

Ugniaus Gelgudos nuotr./Onos Juciūtės paroda „Every Dog is a Lion“ projektų erdvėje „Editorial“
Ugniaus Gelgudos nuotr./Onos Juciūtės paroda „Every Dog is a Lion“ projektų erdvėje „Editorial“

Atsispyrusi nuo fakto, jog vanilė šiuo metu brangesnė už sidabrą, menininkė natūraliai pradeda kalbėti apie verčių rokiruotę. Jei prieskonio piniginė vertė pakilo, galbūt turėtume permąstyti ir sidabro kaip prabangos prekės sampratą? O.Juciūtė šią situaciją išsprendžia apkeisdama vanilės ir sidabro paskirtis. Ir taip ant keptų mielinių ausų-bandelių menininkė pakabina vanilės ankščių auskarus. Sunėrusi ankštis tarpusavyje gauna vanilės vėrinį, apyrankę, pakabuką... Po visa šia komiška ir net anachronistine konstrukcija slepiasi kur kas sudėtingesnė reikšmės matrica. Pasitelkusi subtilų humorą ir konceptualią formą O.Juciūtė tyrinėja prabangos devalvaciją. Teigdama, kad tikroji prabanga jau kurį laiką yra nykstantys ir reti, o todėl ir brangūs gamtiniai ištekliai, menininkė parodo žūtbūtinį mūsų norą juos imituoti bent šiek tiek pigesniais būdais.

Iš plonų drožtinių kietmedžio lukšto lakštų, paprastai naudojamų kaip brangaus medžio masyvo imitacija baldams ar interjerui, O.Juciūtė sukonstruoja keistus ir nestabilius, lentynas primenančius objektus. Speliojantiems, kodėl šios struktūros pavadintos „Triufeliais“, menininkė atsakytų, jog tai primena situaciją, kai ant pigių makaronų užbarstoma brangių triufelio grybų drožlių. Objektai pasakoja ir apie ciniškais mūsų poreikiais kolonizuotą gamtą, norą ją domestikuoti ir dresuoti pagal mums naudingas komandas, tikintis, kad net ir kiekvienas liūtas netrukus bus šunimi.

Ugniaus Gelgudos nuotr./Onos Juciūtės paroda „Every Dog is a Lion“ projektų erdvėje „Editorial“
Ugniaus Gelgudos nuotr./Onos Juciūtės paroda „Every Dog is a Lion“ projektų erdvėje „Editorial“

O.Juciūtė parodo ne tik plonas reikšmių ribas ir absurdiškas situacijas, kai daiktai ir žmonės apsimeta kitais. Menininkė demonstruoja plastiškos vaizduotės pratybas, kuriuose daiktai neatpažįstami iš pirmo žvilgsnio.

Aurelijos Maknytės paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje

Aurelija Maknytė savo kūryboje nekalba apie gamtą ar gamtos vardu. Gamta jos projektuose turi autonomišką balsą, kurį menininkė tik savotiškai kuruoja, ir daro tai ypatingai jautriai, su įgimta klausa. Todėl Vilniaus rotušėje eksponuojamą menininkės parodą „Gamtos kabinetai“ galima vadinti nuo pat vaikystės besitęsiančia aplinkos studija, kurioje susipina ir vaikiškas naivumas, ir rimti akademiniai tyrimai, ir keistas, kone archajiškas rinkimo instinktas, sumišęs su A.Maknytės kolekcionavimo aistra.

Ir nors visą parodą lydi chrestomatinis kultūros ir natūros priešstatos motyvas, menininkė jį sukalibruoja taip, kad kiekvienas lankytojas šias įtampas patirtų skirtingai – priklausomai nuo sukaupto kultūrinių asociacijų ar gamtos žinių bagažo. Toks demokratiškas menininkės gestas ištrina griežtas gamtos pabaigą ir kultūros pradžią žeklinančias demarkacijas ir leidžia dar kartą suabejoti jau ne kartą pabrėžtu jų reliatyvumu.

A.Maknytė žaidžia hibridinėmis gamtos objektų būsenomis, o jei jos atrodo vis dar nepakankamai kultūriškai „įkrautos“, pasufleruoja asociacijas pavadinimais ar eksponavimo sprendimais. Taip gumbavapsvės gumbai virsta karoliais, supuvę ridikėliai – lempučių ažūrais, plunksnų nuotrauka – kruopščiausiai nutapytu natiurmortu, o tarp gyvūnų kaulų eksponuojama parodos autorės 3D skulptūrėlė – fosilija iš ateities. Tokiu būdu kaip atidi selekcininkė A.Maknytė sukuria naujas kultūrinių fantazijų paveiktų augalų veisles ir gyvūnų rases. Tačiau šalia demonstruoja, kad gamta nėra paklusni žmogiškajam sunorminimui. Čia pat ant kelių saujų žemės gulinti iš javų surišta verba ilgainiui vis tiek sudygsta, apsukdama procesų ciklo ratą ir taip apibendrindama visą parodą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Aurelijos Maknytės paroda „Gamtos kabinetai"
Luko Balandžio / 15min nuotr./Aurelijos Maknytės paroda „Gamtos kabinetai"

Norisi pastebėti, jog „Gamtos kabinetuose“ nėra dažnai tokio tipo parodose akcentuojamo gamtos nusidėvėjimo ar pabaigos nuojautų, nejusti ir gamtosauginio pamišimo, kaltinimų ar nostalgijos. Nesistengdama gamtos specialiai estetizuoti ar išgelbėti, A.Maknytė tiesiog ją laikinai pasikviečia į kur kas labiau „laukinę“ ir sunkiai parodose prisijaukinamą Rotušės erdvę, ir, rodos, tik tam, kad parodytų, kaip po muziejinių stendų stiklu auga geltonžiedis barkūnas ir kiškio ašarėlės.

Paroda tokia gyva, jog iš jos išėjus, imi galvoti, kad gamtos kabinetai reiškia šį tą daugiau nei tik sterilias, paradoksaliai nuo gamtos nutolusias tyrimų vietas. Nuo šiol tai ir tam tikros ištinkančios būsenos, kai vienu metu imi pastebėti kultūros atminties ir gamtos užmaršties susidūrimus.

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ AV17 galerijoje

Kiek kitokiomis intonacijomis apie gamtą kalbama Dainiaus Liškevičiaus parodoje „Susisaistymas su vieta“. Joje neapleidžia jausmas, kad menininkas tampriau susisaistęs ne su vieta, bet su prieš tai ilgą laiką tyrinėta sovietmečio tema. Ir nors kūrėjai neprivalo likti ištikimi vienai kūrybinei linijai ir tai nėra pirmas D.Liškevičiaus nusigręžimas, šiuo atveju peršokimas prie „einamų“ rūpesčio gamta temų atrodo parodomasis, statiškas ir be tos jėgos, kurią buvo galima juste justi ankstesniuose D.Liškevičiaus projektuose.

Lauryno Skeisgielos nuotr./Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ AV17 galerijoje
Lauryno Skeisgielos nuotr./Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ AV17 galerijoje

Šįkart galerijos AV17 erdvėse menininkas bando atkurti utopinės gamtinės salos-sodybvietės atmosferą, lyg tai būtų paskutinė dar žalia likusi vieta žemėje. Savo ryšius su ja D.Liškevičius konstruoja per interjerus ir eksterjerus – vaikiškomis iliustracijomis ištapetuodamas galerijos vestibiulį, fotografijomis atverdamas langus į kraštovaizdį, o viename iš kambarių patalpindamas sodyboje nuvirtusią obelį. Tačiau visas šis pasakojimas toks trūkčiojantis, lyg jį, kaip ir gamtą jame, būtų sutraukęs mėšlungis. Galbūt todėl, kad šio pasakojimo centre atsiradusi gamta, kitaip nei A.Maknytės parodoje, atlieka tik spekuliatyvų iliustracinį vaidmenį, ji statiška ir formali, tiesmuko vaidmens veikėja.

Lauryno Skeisgielos nuotr./Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ AV17 galerijoje
Lauryno Skeisgielos nuotr./Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ AV17 galerijoje

Susidaro įspūdis, kad „matuodamasis“ šią temą menininkas ieško savito kalbėjimo registro ir išraiškos formų. Tačiau perspektyviausia iš jų atrodo ta, kurioje D.Liškevičius su jam būdinga ironija ima kurti ateities projekcijas. Greta minėtos tapetais parodoje virtusios iliustracijos (1972 m.), kurioje du marsiečiai teigia, kad „Žemėje negali būti gyvybės!“, menininkas pasiūlo dar vieną postapokaliptinį scenarijų. Ant drobės eksponuojamus pelėdos ekskrementus naudoti kaip architektūrinį planą naujakurių gyvenvietėms kitose planetose. O į įspūdingas bažnytines žvakides žiūrėti, kaip į „kosminių laivų projektą su galimybe transformuotis į miesto architektūrinius statinius“. Vizionieriškas D.Liškevičiaus mąstymas ir žvilgsnis į objektus punktyrišką pasakojimą iš dalies užpildo, o prieš išeinant dar ir visai paklaidina – menininkas pakvietė į sodybą, o išlydėjo jau į kosmosą.

Michaelio Rakowitzo „Sugrįžimas“ Šiuolaikinio meno centre

Rudens sezoną Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pradėjo dviem solidžiomis parodomis – dideliu vardu ir didele tema. Tikriausiai neatsitiktinai bene šilčiausioje ir šviesiausioje, pietine vadinamoje ŠMC salėje žaliuoja penkios datulinės palmės. Tai - žymaus, irakiečių kilmės Amerikos menininko Michaelio Rakowitzo projekto „Sugrįžimas“ dalis.

Dainiaus Putino nuotr./Michaelio Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ Šiuolaikinio meno centre
Dainiaus Putino nuotr./Michaelio Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ Šiuolaikinio meno centre

Šioje instaliacijoje menininkas pasakoja apie neatsiejamą Irako kultūros dalį – datules ir jų pramonę. Pasinaudodamas šilko kelio metafora, M.Rakowitzas pasakoja apie komplikuotą šiuolaikinį datulių kelią iš Irako į Jungtines Amerikos Valstijas. Su dideliu jautrumu ir subtilia ironija menininkas vaizduoja absurdiškas situacijas, kai dėl įtemptų tarpvalstybinių politinių santykių nenuspėjami tampa ne tik žmonių, bet ir paprasčiausių vaisių likimai. Be šios instaliacijos, parodoje pristatomi dar trys projektai, kuriuose tolimos praeities legendas apie derlingą Mesopotamijos žemę M.Rakowitzas supina su šiandieninėmis geopolitinėmis Irako aktualijomis, tyrinėja kolonizacijos ir karo temas, diasporų likimus.

Dainiaus Putino nuotr./Michaelio Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ Šiuolaikinio meno centre
Dainiaus Putino nuotr./Michaelio Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ Šiuolaikinio meno centre

Sunku, o gal ir neverta vertinti daugelį kartų pasaulyje įvertinto menininko kūrybą. Kur kas prasmingiau klausti apie jo kūrybos aktualumą Lietuvoje, pastebint vis dar ribotą Artimųjų Rytų pažinimą ir lakonišką kalbėjimą apie tų šalių aktualijas ir istoriją. Ko gero, M.Rakowitzo kūrybą reikėtų vertinti kaip sėkmingą bandymą kalbėti apie represinius režimus labai savita kalba, kuri naujų formų galbūt galėtų išmokyti ir mus.

Komentarai
Temos: 2 Menas Paroda

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/