Silvija Juozelskytė – ne tik konceptualaus tekstilės meno bei dizaino kūrėja, bet ir puoselėja labai ypatingą santykį su tradiciniais amatais, kam įkvėpimo semiasi gyvendama savo senelių sodyboje Ignalinos rajone, kur reguliariai rengia linui skirtas tekstilės meno rezidencijas, aktyviai kuria edukacijas moksleiviams.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Ne vienus metus išsamiai įvairiais aspektais liną tyrinėjanti menininkė žengia dar vieną svarų žingsnį, atverdama jį įvairiais kampais – tiek kaip medžiagą, tiek kaip mūsų tradicijos reiškinį. S.Juozelskytės žvilgsnis unikalus tuo, kad ji į liną žvelgia dviem kryptimis – iš mūsų tradicinio lauko ir iš pasaulinio konteksto. Interpretuoja ne tik senuosius objektus, ne tik šiuolaikines lino pritaikymo galimybes, bet ir patį jo išgavimo kelią, pritaikymo istoriją.
S.Juozelskytei būdinga meninio tyrimo prieiga, beveik mokslinis žvilgsnis. Ekspozicijose ji rodo ne tik kūrybos objektus, bet ir įterpia savo darbo, tarsi laboratorijos, elementus, estetiškai įpina kūrybinio tyrimo žingsnius, su žiūrovais dalijasi atradimais. „Esu naujų paieškų kelyje. Jei kurį laiką audžiu pritaikomus gaminius, suprantu, kad tai gan greitai pasidaro nebeįdomu, nebesijaučiu menininke. Man svarbu atrasti kažką naujo, iškelti parodyti. Sulaukiu labai daug komplimentų, kad apčiuopiau labai gerą, pamirštą idėją, tęsiu kažką iš senų laikų. Šis noras atėjo iš kaime praleistų vaikystės vasarų. Man artima tai, kas natūralu, domina augaliniai pluoštai. Tai, kad iš kažkokio augalo gali susikurti siūlą ir jį po to materializuoti“, – teigia menininkė.
Leidžiantis į ekspoziciją galima įžvelgti tam tikrą lino, kaip reiškinio dekonstrukciją, atskleidžiant skirtingus jo panaudojimo bei suvokimo būdus – nuo tradicinio seno audeklo, iki Lietuvoje niekuomet netaikyto penkianyčio audimo, būdingo Japonijai bei Skandinavijos šalims, iki popieriaus masės ar paties darbo proceso pristatymo. Kiekvienas atradimas nėra baigtinis, anot S.Juozelskytės, tai tik dar viena stotelė, atverianti vis daugiau šios medžiagos galimybių ir meninės paieškos kelių.
S.Juozelskytės kūryba unikali santykio su tradicija ir modernaus dizaino elementų ryšio paieška, juos sujungiant elegantiškoje ekspozicijoje, perkuriant prasmes. Lietuviškai tradicijai nebūdingo vaflinio audimo kūriniai, išeksponuoti greta meninio objekto iš senų lininių drobių tarsi senoviniai rankšluosčiai, nejučiomis transliuoja folkloro tradicijai būdingas prasmes, subtiliai į vienį sujungia sena ir nauja.
Lininius gaminius perkonstruodama į meno bei konceptualaus dizaino objektus, ji prikelia svarbią, bet seniai pamirštą kasdienybės dalį, kurios fragmentus jaučiame išlikusius mūsų sąmonėje. Apie vieną iš parodoje demonstruojamų objektų menininkė komentuoja, jog iš pradžių audė nemąstydama, galvodama, jog iš audeklo siūs funkcinius gaminius, bet proceso metu įžvelgė paties audinio estetinę vertę, tad natūraliai gimė dizaino-meno objektas.
Menininkei būdingas konceptualus santykis su linu, apmąstant jo kelią. „Praeitoje parodoje eksponavau stalą be staltiesės, tik su linų sėmenų krūva. Jei nori staltiesės, reikia pačiam užsiauginti linus, juos apdirbti, susiverpti. Tuo pat metu paraleliai mąsčiau ir apie duoną. Lietuvių tautosakoje ji – vienas sakraliausių dėmenų, reikalinga ir kūnui, ir sielai. Be duonos negalėtum išgyventi. Duonos kepalas visuomet dedamas ant baltos staltiesės, visi supranta, kaip ji sunkiai gaunama. O aš pradėjau svarstyti apie lininę staltiesę. Jai išausti taip pat reikia labai daug pastangų – lino kelias labai ilgas. Pasėti, ravėti, rauti, minti, šukuoti, peršukuoti, verpti, pasidaryti ant mestuvų metimą, įriesti į stakles, susiverti į nytis, perverti metimą per skietą, prisirišti, o tada austi.
Kalbėdama apie savo santykį su linu, menininkė visų pirma prisimena vaikystę: „Man lininis ryzas pirmiausia siejasi su bulvių maišais. Močiutė kiekvieną rudenį ištraukdavo iš ūkinio pastato maišų, juos reikėdavo išskalbti, sulopyti. Anksčiau visi maišai buvo natūralūs. Kiekvienas toks unikalus – skirtingo dydžio, atspalvio, lopų rašto. Sulopius jie tapdavo tikrais meno kūriniais. Dar dažnai atsimenu, kaip pavasariais vykdavo bulvių sodinimas – prieš jį ištraukdavo bulvių maišą, o iš jo per audinį išlindę bulvių daigai. Vaizdinys man priminė koralą. Tie maišai ir buvo savotiški ryzai. Ryzas, maišas, grubus audinys – labai nuoširdus, iščiūčiuotas, išdaigstytas. Pats tikriausias ekologinio meno pavyzdys.“
Sąmoningai gyvenimą kaime pasirinkusiai menininkei savo kūryba svarbu skelbti lėto ir sveiko gyvenimo žinią, parodyti, kad tai gali intriguoti, dominti. Jai rūpi tradiciniai amatai bendrąja prasme, nes būtent jie kalba apie kiek kitokį, primirštą gyvenimo būdą bei filosofiją, priešingą šiuolaikiniam skubėjimui, greitam vartojimui.
Anot menininkės, svarbiausia šios parodos žinutė – tiek vidinis poreikis atsigręžti prie lino ir pažinti jį iš kuo daugiau aspektų, tiek gręžimasis į tai, kas nyksta apskritai – tam tikrus gyvenimo būdo elementus, savo senelių tarmę.
Parodą „Prasmių“ galerijoje galima pamatyti iki birželio 28 d., galerijos lankymo valandos: antradieniais-penktadieniais 15-19 val., šeštadieniais 11-19 val., sekmadieniais 11-15 val. Taip pat prieš parodos uždarymą, birželio 28 d., 16 val., menininkė kviečia žiūrovus į edukaciją, kurios metu šie turės galimybę pasimokyti, kaip rezgamas žvejybinis tinklas. Dalyviai turės galimybę sukurti nedidelio formato pavyzdžius, iš kurių galės pasidaryti įdėklus gertuvei arba termosui. Bus naudojama speciali tinklui skirta šaudyklė bei lininiai siūlai.
Parodą finansuoja Kultūros taryba
