– Kokia yra šiuolaikinė sakralinė dailė?
– Kalbant apie šiuolaikinę sakralinę dailę sąlyginai reikia išskirti bent dvi jos kryptis. Pirmoji skirta bažnytinei erdvei ir dalyvavimui liturgijoje, antroji nuo liturginio vyksmo nepriklauso. Tad pirmąją saisto bažnyčios pateikiamos gairės, antroji išreiškia bendrąsias krikščionybės mokymo tiesas. Bet kuriuo atveju, šis menas perteikia tikėjimo tiesas.
– Yra menininkų, kuriančių šiuolaikinės sakralinės dailės kūrinius. Koks įspūdį jie palieka jums?
– Matyti šiuolaikinės dailės kūrinius Lietuvos bažnyčiose vis dar nėra įprasta, tačiau jų esama. Dažnai tokių kūrinių atsiradimą lydi diskusijos ir nevienareikšmiškas jų sutikimas. Tad įspūdis matant vieną ar kitą kūrinį taip pat priklauso nuo paties kūrinio ir konteksto, kuriam jis skiriamas.
Katalikiška dailė pasižymi tuo, kad neturi vieno stiliaus, ji prisitaiko prie laikmečio tendencijų, tad šiandien taip pat šiems kūriniams gresia likti nesuprastiems dėl naujų, netradicinių raiškos formų. Manau, vienaip ši kūryba prabyla kiek išprususiems meno srityje, kitaip su menu mažai susijusiems. Manau, tam kad šiuolaikinė dailė būtų suprasta ir daugumos priimta, ji turi savyje turėti tam tikrą apeliaciją į universalumą. Taip pat svarbus atsižvelgimas į kontekstą, kuriame ji bus.
Kai kurie menininkai pradeda kurti bažnyčios aplinkoje pirmiau atradę santykį, draugystę su kunigais, bendradarbiaudami su dvasininkais, kiti – priimdami „kūrėjo-užsakovo“ santykį. Ir vieni, ir kiti menininkai, prieš pradedant kurti susipažįsta su erdve, kuriai darbas skiriamas.
– Ką ir kaip kurti bažnyčioje? Į ką turėtų atsižvelgti šiuolaikinis sakralinės dailės kūrėjas, kurdamas bažnyčioje?
– Menininkai kviečiami, kuomet atsiranda kūrinio poreikis. Bažnyčia tampa užsakove, ji pateikia temą ir tam tikras teologinį pagrindą turinčias gaires. Tad menininkai gali kurti visus liturgijoje dalyvaujančius objektus, tiek paveikslus, tiek indus ar drabužius. Svarbiausia tai, kad būtų paisoma tikėjimo tiesų.
Menininko ir bažnyčios santykį gerai apibrėžia Vatikano II susitikimo pozicija. Klausiama, ar meną bažnyčioms turėtų kurti profesionalai nebūtinai tikintys, bet gebantys eiti į dialogą su bažnyčia. Bažnyčia pateikia temą, o menininkas išreiškia ją per formą ir medžiagą.
Prieš kurdamas menininkas, kaip tyrėjas, turi nagrinėti ir ikonografines užsakomo kūrinio detales. Bet matydami meno kūrinį galime taip pat pastebėti, kad nemažą dalį kūrinio idėjos sudaro asmeniniai patyriminiai, jausminiai bruožai.
– Kokios yra ribos meninkui ir kokį meno kūrinį priima bažnyčia? Ar šiandien išlieka svarbūs kanonai, taisyklės?
– Katalikų bažnyčios menas neturi vieningo stiliaus, kaip, pvz., Rytų krikščionybėje, kur tapant naujas ikonas gan griežtai sekama pirmavaizdžiu. Tradicinė Vakarų ikonografija klostėsi iki XIX a. kuomet tiek bažnyčia, tiek ir jai kuriamas menas išgyveno nuosmukį ir, tam tikra prasme, pasimetimą.
Bažnyčios ir naujomis formomis kuriančių menininkų santykis komplikavosi, galima sakyti, kurį laiką buvo nutrūkęs. Naujos meninės išraiškos kurtos pasaulietiniame kontekste, o jei menininkas ir imdavosi sakralinės temos, tai ji tapo menininko individualių išgyvenimų ar jausmų atspindys, o bažnyčia rėmė akademistinę tradicinę kryptį ar reflektavo save.
Dėl to šiandien vis dar sprendžiama ir ieškoma, kaip pritaikyti naujas formas bažnyčiose. Tad šiandieninis sakralinis menas dažnai turi individualią išraišką, kuri priklauso nuo dailininko. Galiausiai, net jei ir menininkas profesionalus, tai dar neužtikrina galutinio rezultato sėkmingumo – turiu mintyje tai, ar šiuolaikinio sakralinio meno kūrinys bus iš karto priimtas tikinčiųjų.
Šiuolaikinis sakralinis dailės kūrinys keliauja per santykį su bažnyčia. Sakralus kūrinys yra pašvęstas Dievo tarnybai. Pagrindinis pamatas – menininkui kuriant bažnytinėje aplinkoje laikomasi tikėjimo tiesų. Menininkas gauna pagrindines idėjas, o kūrinio pavidalą ir atlikimo technikas pasirenka pats. Tarp kūrėjo, kūrinio, ir to, kam kuria, vyrauja nenutrūkstamas ryšys. Taigi, šiuolaikinė sakralinė dailė yra ne tik taisyklių laikymasis, bet ir santykio su bažnyčia (erdve, aplinka, žmonėmis) kūrimas.
