Kasmetiniame Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos organizuojamame renginyje sužibėjusio žaidimo, kuris kviečia pažvelgti į garsiausio Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus ne tik akimis, bet ir vaizduote, autorius Vytautas Kandrotas neslepia – šio žaidimo populiarumas yra didžiulis įvertinimas, skatinantis ir toliau kurti.
– Jūsų sukurtas stalo žaidimas „Čiurlionio iššūkis“ „LT Game awards“ apdovanojimuose pelnė Publikos favorito apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia jums?
– Smagu, kad šis žaidimas per savo gyvavimo pusmetį spėjo įgyti tiek daug gerbėjų. Šis titulas man asmeniškai parodo, kad einame teisingu keliu, puoselėdami lietuvišką tematiką stalo žaidimų kultūroje, ir skatina toliau kurti originalius lietuviškus stalo žaidimus.
– Tai, kad šis stalo žaidimas itin mėgstamas, matyti ne tik iš pelnyto apdovanojimo, bet ir iš komercinės sėkmės – jis tapo bestseleriu ir sulaukė tokio susidomėjimo, kad teko kartoti tiražą. Kaip manote, kas lėmė jo sėkmę ir populiarumą?
– Stalo žaidimas labai universalus ir nuotaikingas. Jis turi net tris taisyklių versijas. Pirmiausia tie, kam patinka šaradų ar jau klasikinių „Alias“, „Dixit“ žaidimų mechanika, mielai priims ir „Čiurlionio iššūkį“.
Antra, „Čiurlionio iššūkį“ gali žaisti ir maži, ir dideli. Ir ne tik šeimos – tėvai su vaikais, seneliai su vaikaičiais, bet ir į linksmą vakarėlį išsiruošusi bičiulių draugija. Pasidalijusios į dvi komandas, žaidimą gali žaisti didelės grupės (10 ar net daugiau žaidėjų), o tokių žaidimų paprastai trūksta.
Ir, žinoma, iliustracijos. Žaidime rasite net 80 atvirukų su M.K.Čiurlionio paveikslų vaizdais. Žaidimas pasirodė pernai, Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių proga, ir tai dar vienas įdomus ir žaismingas būdas susipažinti ir patyrinėti žymiojo Lietuvos dailininko kūrybą.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti kuriant šį stalo žaidimą?
– Tai vienas iš tų retų atvejų, kai žaidimo idėja sukirbėjo galvoje ir buvo labai sklandžiai įgyvendinta. Tad su ypatingais sunkumais kuriant „Čiurlionio iššūkį“ man pačiam neteko susidurti (šypsosi). Bet buvau maloniai nustebintas, kokia gili ir daugiaprasmė yra M.K.Čiurlionio kūryba. Nors dauguma dailininkų paveikslų pasižymi tuo gelsvai rusvu monotonišku koloritu, įsigilinęs į paveikslo detales atrandi daugybę mažų akcentų, paslėptų veikėjų, užkoduotų simbolių. Kurdamas žaidimą lankiausi Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune ir Čiurlionių namuose Druskininkuose. Čia sužinojau, kad iš tiesų M.K.Čiurlionis naudojo slaptą kodų sistemą ir paveiksluose dažnai „paslėpdavo“ žinutę šeimos nariams. Tad kviečiu atidžiau patyrinėti „Čiurlionio iššūkio“ paveikslus ir žaidėjus.
– Kaip nusprendžiate, kad konkretus kūrinys ar tema turi pakankamai „žaidybinio potencialo“?
– Čia jau „kūrybinės virtuvės“ klausimas, o apie ją galima būtų parengti visą straipsnį (šypsosi). Atsakydamas trumpai, tik paminėsiu, kad leidykla „Terra Publica“ birželį mini 25-uosius veiklos metus. Per šį laikotarpį išsivystė tam tikra nuojauta, be didelių analizių leidžianti numatyti, kurios temos turi potencialo knygai ar stalo žaidimui. Tačiau jau prieš imdamasis kurti stalo žaidimą, visuomet perskaitau pasirinktą kūrinį, peržvelgiu kitus autoriaus darbus, pasitikrinu temos aktualumą rinkoje.
– Kiek jums ne tik kaip žaidimų autoriui, bet ir kaip leidėjui svarbu, kad stalo žaidimas ne tik būtų pramoga, bet ir turėtų edukacinę vertę?
– Tai viena iš mūsų leidyklos vertybių. Leidykla „Terra Publica“ ilgą laiką leido tik negrožinę literatūrą – reprezentacines knygas apie Lietuvą, pažintines knygas vaikams, enciklopedijas, praktinių patarimų vadovus. Nuo tada, kai atsirado Kultūros pasas, dalyvaujame šiame projekte ir nuolat moksleiviams siūlome iki dešimt edukacinių programų. Šią tradiciją perkėlėme ir į stalo žaidimų leidybą. Stalo žaidimo dėžutė – labai dėkinga vieta „paslėpti“ edukaciją: ne įkyrią, didaktišką, bet smagią, antraplanę žaidimo turinio dalį.
