15min be reklamos
2022 12 04, 15:02

Tradicinis japonų menas: kaip jis įkvėpė V.van Goghą, „Drakonų kovą“ ir „Studio Ghibli“ filmus

Šiandien žodžiai manga ir anime – komiksai ir animacija iš Japonijos – žinomi visame pasaulyje. Tai neatsiejama šiuolaikinės Japonijos popkultūros dalis, po truputį pasiekianti ir muziejų bei galerijų sienas. Nors žanrai dar jauni, visgi savyje jie neša ir tradicinio japonų meno bei folkloro tąsą. Geišos, samurajai, mitologinės būtybės, dvasios – šiuos vaizdinius Japonijos dailėje galima aptikti tiek prieš tūkstantį metų, tiek šiandienos animacijoje.
Kadrai iš „Drakonų kova“, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, Utagavos Hirošigės ir V.van Gogho kūriniai, Hišikavos Moronobu darbas
Kadrai iš „Drakonų kova“, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, Utagavos Hirošigės ir V.van Gogho kūriniai, Hišikavos Moronobu darbas / „Wikimedia Commons“, „Vida Press“, ekrano nuotraukos

Manga ir anime į muziejinę erdvę atvesti siekia ir japonologas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, atrandantis sąsajų tarp tradicinio Japonijos meno ir folkloro bei šiuolaikinės popkultūros.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje paskaitoje „Japonijos popkultūros tęstinumas: nuo Edo laikotarpio iki XX–XXI amžių manga ir anime“ A.Gelūnas klausytojus supažindino su trimis pagrindiniais japonų kultūros ramsčiais – XVII−XIX a. klestėjusiu žanru ukijo-e bei šiuolaikinėmis manga ir anime.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Arūnas Gelūnas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Arūnas Gelūnas

A.Gelūnas pasakojo, kad ieškoti sąsajų tarp šių kultūros apraiškų paskatino diskusijos su bendražygiais jam besimokant Japonijoje. Ne vieną dešimtmetį iš galvos neišmestas klausimas – kaip senoji dailės tradicija atsispindi šiandien – paskatino imtis tyrimo ir giliau pasinerti į sąsajų paiešką. Japonologas atskleidė turintis tikslą 2024-aisiais surengti parodą, kurioje lietuviams bus pristatyta šie Japonijos kultūros ryšiai.

A.Gelūnas šį žanrų projektą vadina rizikingu eksperimentu, mat ryšių tarp kelių šimtų metų senumo dailės šedevrų ir šiandieninių komiksų pasaulyje ryžtasi tik vienas kitas kuratorius – tai kol kas nedrąsiai plėtojama tema, tačiau turinti daug potencialo.

Raktas – išaugusi vidurinioji klasė

Ukijo-e yra tradicinės japonų grafikos žanras, kuriam naudojama medžio graviūra. Tam, kad būtų sukurtas ukijo-e spausdinys, reikėdavo panaudoti keliasdešimt medžio lentų, kurių kiekvienoje būdavo išraižoma dalis galutinio piešinio. Kiekviena lenta būdavo išvoluojama viena dažų spalva ir atspaudžiama ant lapo. Po keliasdešimt atspaustų lentų gimdavo galutinis darbas.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Utamaro Kitagavos ukijo-e spausdinys
„Wikimedia Commons“ nuotr./Utamaro Kitagavos ukijo-e spausdinys

Šis žanras suklestėjo po pusantro šimto metų trukusio žiauraus, kruvino ir nestabilaus Sengoku laikotarpio. Šiuo neramiu laikotarpiu atskiros feodalystės kovojo dėl valdžios. Tuo metu Japonijos centras buvo Kiotas, kuriame buvo įsikūręs imperatoriaus dvaras, kariniai lyderiai statėsi ištaigingas vilas, klestėjo ir religinės, daugiausia budizmo, mokyklos, pasakojo A.Gelūnas.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kiotas, Utagavos Hirošigės darbas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kiotas, Utagavos Hirošigės darbas

„Tai nulemia, kad menas tuo metu yra rūmų menas – tai, kas patinka aristokratams: rafinuota dailė, dažniausia gamtos, taip pat dažnai religiniai motyvai, susiję su budizmu, su dzenbudizmu ir kitomis mokyklomis“, – sakė japonologas.

Japonija pagaliau suvienijama Tokugava klano – taip baigiasi žiaurusis Sengoku laikotarpis. Japonijos lyderiu tampa Tokugava Iejasu, drąsus karys ir išmintingas valdovas, perkėlęs sostinę į Edo, šiandien vadinamą Tokijumi.

Edo – visai kitoks miestas nei Kiotas. Čia kūrėsi pramonė, vyko prekių judėjimas, augo vidurinioji klasė.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Tokijas, Edo laikotarpio kūrinys
„Wikimedia Commons“ nuotr./Tokijas, Edo laikotarpio kūrinys

„Tai yra esminis pokytis. Čia atsiranda vietos ir paprastiems miestiečiams. XVII a. stoja ramybės, stabilumo ir klestėjimo laikotarpis, kai išauga vidurinioji klasė. Miestiečiai, netgi pasiturintys ūkininkai taip pat pradeda turėti laisvalaikį, kas yra prabanga – jei turi laisvalaikį, tai nesi vergas, reiškia tau nereikia dėl savo gyvybės dirbti nuo ryto iki vakaro. Būtent tada išsikristalizuoja tos meno rūšys, kurios yra populiariosios kultūros ištakos, pradžia“, – pasakojo A.Gelūnas.

Pasak eksperto, ukijo sąvoka atsirado iš budistinio termino, kuris reiškia gyvenimą kaip kančią.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Arūnas Gelūnas
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Arūnas Gelūnas

„Buvo sakoma, kad išmintingas žmogus vengia aistrų, pasilinksminimų, nerimtos veiklos. Jų vengiant galima pasiekti nušvitimą per budistines praktikas. Atmigravęs į XVII a. Edo laikotarpį tas terminas apsiverčia ir ukijo – netvarumas, tekantis, netvarus pasaulis, akimirkos žavesys, netvarūs, efemeriški, probėkšmais išnyrantys malonumai – pradeda žymėti su budistiniu nušvitimu nieko bendra neturinčius dalykus, tokius kaip mada, spektaklis, kūniška meilė, uždraustos aistros, žavios akimirkos trapumas. Dabar jau tai yra privalumai, o ne grėsmės. Iš vienuolių, iš religinės klasės ir iš elitinės aristokratų klasės menas išsprūsta į minią, į sociumą, į vidurinę klasę“, – pasakojo japonologas.

Paralelė su Nyderlandų „aukso amžiumi“

Edo laikotarpio Japoniją A.Gelūnas lygina su Europoje tuo metu klestėjusia Venecija bei Nyderlandais.

„Tuo metu pasaulyje buvo labai nedaug vietų, kur liberalioji demokratija pradėjo sėlinti tokiu ankstyvu laiku – tai Venecija, kur nebuvo tirono, valdė dožai – įtakingi pasiturintys žmonės. Taip pat Nyderlandai bei jų „aukso amžius“. XVII a. olandai po truputį vaduojasi iš ispanų ir šalyje įsitvirtina protestantizmas, kuriasi horizontali visuomenė. Dėl to natūraliai sprogsta poreikis menui, tapybai.

Pavyzdžiui Harleme tapytojų skaičius per 50 metų išaugo 4,5 karto – nuo 19 tapytojų iki 90. Labai panašiai ir Japonijoje padaugėja ukijo-e menininkų“, – pasakojo japonologas.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Olandų pirkliai Japonijoje. Utagavos Jošitomi darbas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Olandų pirkliai Japonijoje. Utagavos Jošitomi darbas

Edo tuo metu buvo vienas labiausiai apgyvendintų miestų.

„Tai įspūdingas pokytis visuomenėje visos pasaulio politinės istorijos ar socialinės istorijos kontekste, kai ne tironas, kažkoks vienas lyderis ar labiau pasiturintys vienuolynai užsako meno kūrinius. Menas tampa pasiekiamesnis ir „paprasti“ žmonės pradeda turėti estetinių poreikių, Tą labai svarbu suvokti“, – kalbėjo A.Gelūnas.

Vis dėlto Edo laikotarpio Japonija – labai uždara.

Menas tampa pasiekiamesnis ir „paprasti“ žmonės pradeda turėti estetinių poreikių.

„Niekas negali išvykti iš šalies, į šalį gali atvykti tik olandų prekeiviai. Būtent olandai, o ne ispanai, kurie neša savo religiją ginklu. Ispanai išvejami, visi kunigai, vienuoliai, pastoriai yra išvejami, durys uždaromos ir katalikų bažnyčia persekiojama. Tuos du šimtus metų jai nelabai gerai sekasi.

Olandai neatveža jokios religijos, nes jie su ispanais kariauja ir yra jų okupuoti. Antverpene vis dar šeimininkauja ispanai, bet į šiaurę – Harleme, Amsterdame ir kituose miestuose – plinta protestantizmas ir laisva prekyba, tapyba ir alaus, tekstilės pramonė“, – pasakojo A.Gelūnas.

Parvežė į Europą

Būtent olandai Vakarus supažindino su šiuo ir kitais tradiciniais japonų menais. Tiesa, anot A.Gelūno, pirkliai ne itin vertino ukijo-e atspaudus – yra žinoma, kad į juos vyniodavo jiems vertingesnius porceliano, keramikos ar lako dirbinius.

Impresionistams per galvą gerokai kaukšteli tie vaizdiniai – menas, kuris yra visiškai nepanašus į Europos meną.

Iš Japonijos atvežti ukijo-e darbai galvas apsuka Europos menininkams.

„Impresionistams per galvą gerokai kaukšteli tie vaizdiniai – menas, kuris yra visiškai nepanašus į Europos meną, kuriame nešešeliuojama, nerodoma perspektyva, kuris yra dekoratyvus, plokščias, estetiškas, paremtas linija, stilizacija lokaliomis spalvomis“, – pasakojo A.Gelūnas.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kairėje – Utagavos Hirošigės darbas, dešinėje – Vincento van Gogho versija
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kairėje – Utagavos Hirošigės darbas, dešinėje – Vincento van Gogho versija

Vienas iš menininkų, kuriems ukijo-e menas paliko stiprų įspūdį yra Vincentas Van Goghas. Tapytojas buvo taip sužavėtas, kad netgi aliejiniais dažais nukopijavo Utagavos Hirošigės kūrinį.

Pasak A.Gelūno, Japonijos meno buvo įkvėptas ir prancūzas Claudas Monet, taip pat ir kiti to meno menininkai.

Japonų kultūra Vakaruose tampa itin madinga tiek tarp kūrėjų, tiek ir tarp kolekcininkų.

Didžiausi meistrai

Japonijoje ukijo-e meno prasibrovimas į elitinius kontekstus buvo negreitas, teigė A.Gelūnas. Ukijo-e ypatingas tuo, kad tai yra tiražuojamas menas. Ukijo-e kūrėjai galėjo atspausdinti kelis šimtus identiškų paveikslų. Taip kiekvieno jų kaina tapdavo pasiekiama ir „paprastam“ miestiečiui, ūkininkui ar skurdesniam samurajui.

Vis labiau besiveržiantis žanras virto vienu iš centrinių, svarbiausių Japonijos kultūros ženklų.

„Mes labai atpažįstame Japoniją pagal talentingus ukijo-e meistrus – Kitagavą Utamaro, Kacušiką Hokusai, Utagavą Kunisadą“, – sakė A.Gelūnas.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Hišikavos Moronobu darbas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Hišikavos Moronobu darbas

Pirmuoju ukijo-e kūrėju japonologas įvardiją Hišikavą Moronobu.

Gražuolių atvaizdai, gražių moterų, vilkinčių kimono atvaizdai yra dominuojanti tema.

„Jis galbūt mažiau žinomas, bet labai svarbus ir rafinuotas ukijo-e kūrėjas. H.Moronobu padaro didelę įtaką ukijo-e raidai. Jis sukuria ypatingą personažą – Hišikavos stiliaus rytų damą. Gražuolių atvaizdai, gražių moterų, vilkinčių kimono atvaizdai yra dominuojanti tema, šio stiliaus ukijo-e darbų yra sukurta daugiausia.

Gražuolių atvaizdai, kurie dažnai virsta erotine ukijo-e, turi didžiulę paklausą ir jų yra prikurta masiškai, yra labai gražių, labai talentingų kūrinių“, – sakė A.Gelūnas.

Vienas iš ukijo-e žanrų vadinamas bijin-ga.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Hišikavos Moronobu darbas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Hišikavos Moronobu darbas

Bijin reiškia gražuolė ar gražus žmogus, o ga – paveikslas. Gražuolių paveikslai yra atskiras ukijo-e tipas, kuris labai klesti ir šiais laikais, ir mangoje, ir anime rasime be galo daug dėmesio gražių moterų atvaizdui. Šis motyvas rezonuoja masiškai“, – paskaitoje kalbėjo A.Gelūnas.

Taip pat dėmesio vertas žanras – jokai.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai jokai žanro darbas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai jokai žanro darbas

„Tai nepaprastai įdomus žanras, esantis didžiulių antologijų paraštėse. Jokai reiškia baisus, klaikus, bloga lemiantis, nejaukus, grėsmingas. Jokai istorijose ir mene veikia įvarios šmėklos, dvasios, antgamtinės būtybės. Dažnas vaizdinys – nužudyta žmona, sugrįžtanti šmėklos pavidalu. Japonijoje šios istorijos dievinamos, pasakojamos šimtus metų. Šios istorijos be galo įdomios ir be galo unikalios. Ši gąsdinimo tradicija labai įdomi ir atsispindi ir vizualiuosiuose menuose. Galima rasti ir Kacušikos Hokusai tapyboje“, – sako A.Gelūnas.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai jokai žanro darbas
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai jokai žanro darbas

K.Hokusai – pasaulyje labai žymus ukijo-e menininkas, išgarsėjęs peizažų serijomis. Šiandien jo kurtas raižinys „Didžioji Kanagavos banga“ yra vienas labiausiai atpažįstamų Japonijos meno kūrinių. Tačiau, anot A.Gelūno, K.Hokusai tuo neapsiribojo – jis kūrė net performansus. K.Hokusai leido ir paveikslėlių knygas, pavadinimu „Manga“, iš kurių ir kildinamas japoniško komikso žanras.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai „Didžioji Kanagavos banga“
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai „Didžioji Kanagavos banga“

Manga, skaičiuojanti tūkstantį metų

A.Gelūnas, remdamasis meno istoriku Tsudži Nobuo sako, kad nepaisant to, jog knygų leidyba dėl vis augančio skaitmeninio vartojimo išgyvena ne pačius geriausius laikus, visgi manga Japonijoje išlieka itin populiari – šis žanras užima apie trečdalį visos japonų leidybos. Anot A.Gelūno, ši kultūros rūšis užima labai įtakingą vietą Japonijoje.

„T.Nobuo sakė, kad japonams visada patiko humoristinio turinio linksminantys paveikslėliai. Juoko kultūra Japonijoje paplitusi ganėtinai seniai. Polinkis į naratyvą, grįstą liniją, polinkis atskleisti komišką istoriją per meną visiškai akivaizdus jau XII a. Galima sakyti, kad manga yra tūkstantis metų, jei dar ne daugiau“, – kalbėjo A.Gelūnas.

Manga egzistuoja metro, mokyklose, namuose, bet kai pasiekiame elitines meno institucijas, geras galerijas ir muziejus, ar randame čia manga ir anime?

Pasak japonologo, manga kaip meno forma ilgai buvo už muziejų ir galerijų tinklo ribų.

„Manga egzistuoja metro, mokyklose, namuose, bet kai pasiekiame elitines meno institucijas, geras galerijas ir muziejus, ar randame čia manga ir anime? Labai retai. Negalima pasakyti, kad visai nerandame.

Priežastis ta, kad tai traukia jauną auditoriją, tuo domisi daugiausia vaikai ir paaugliai. Ir tai, kad pačios rūšys – manga ir anime – yra nesenos, skaičiuoja apie šimtą metų.

Visgi, jeigu XVIII a. pab. autorių K.Hokusai pripažįstame kaip rimtą manga menininką, tai galime sakyti, kad manga kiek senesnė. Bet vis tiek į ją rimtai nežiūrima, nes tai yra kažkas tarsi labiau pramogai, laisvalaikiui“, – sakė A.Gelūnas.

Šiuolaikinėje manga A.Gelūnas įžvelgia ukijo-e meną primenančią stilizaciją, randa atsikartojančius veikėjus. Vis dėlto, pabrėžia japonologas, šiuolaikinę Japonijos popkultūrą veikia ne tik ukijo-e, veikia ir holivudas, ir Vakarų vaizdinija.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Osamu Tezuka
„Wikimedia Commons“ nuotr./Osamu Tezuka

A.Gelūnas sakė, kad šiuolaikinės manga pradininku laikomas Osamu Tezuka, kurio manga „Astro Boy“, pasirodžiusi 1951 m., įkvėpė daug vėlesnių menininkų.

Folkloro įkvėptas Hayao Miyazakis

Hayao Miyazakis – itin gerai pasaulyje žinomas vardas. Jis yra žymus animacinių pilnametražių filmų režisierius, vienas iš animacijos studijos „Studio Ghibli“ įkūrėjų.

Vida Press nuotr./Hayao Miyazakis
Vida Press nuotr./Hayao Miyazakis

Būtent „Studio Ghibli“ sukurtas filmas „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ leido atgimti jau minėtam jokai žanrui.

Filme pasakojama 10-metės mergaitės, atsidūrusios paraleliniame dvasių pasaulyje, kuriame jos laukia daugybę išbandymų ir nuotykių, pastangos sugrįžti į realųjį pasaulį ir kartu išgelbėti savo tėvus, kurie buvo burtininkės paversti kiaulėmis. 2003-iaisiais filmas pelnė Oskarą geriausio animacinio filmo kategorijoje.

Vida Press nuotr./Kadras iš filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“
Vida Press nuotr./Kadras iš filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“

H.Miyazakio filmai puikiai padaryti, jie humaniški, talentingai nupiešti, gerai režisuoti.

„Ankstesniuose „Studio Ghibli“ filmuose buvo galima jausti, kad Hayao Myazakis žavisi Vakarų kultūra, o filme „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ jis sugrįžo prie japonų folkloro – manau, kad ir „Oskaras“ buvo dėl to skirtas, kad ta mitologinė vaizdinija, kartais gąsdinanti, buvo panaudota tikrai genialiai pristatyti japonų kultūrą pasauliui plačiau. Kas nežino H.Myazakio? Visi žino. Filmai puikiai padaryti, jie humaniški, talentingai nupiešti, gerai režisuoti.

Be H.Miyazaki turbūt nebūtų šio pranešimo. Nes folklorinių personažų sugrąžinimas filme „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ duoda labai daug pagrindo sakyti, kad mitologija atsikartoja populiariojoje kultūroje“, – kalbėjo A.Gelūnas.

Filmo veikėjai – dvasios, beveidis, žmogus-voras – randami ir tradicinių kūrėjų – K.Hokusai ar U.Kunisados darbuose.

„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai darbas „Šimtas istorijų apie vaiduoklius vaiduoklių namuose“
„Wikimedia Commons“ nuotr./Kacušikos Hokusai darbas „Šimtas istorijų apie vaiduoklius vaiduoklių namuose“

„Beveidis taip pat, dvasių pasaulio gyventojai tiesiai šviesiai referuoja į tas tematikas, į siaubo istorijas, kurios pasakojamos tūkstantį metų. Jei K.Hokusai dvasių užpultą namą vaizduoja ukijo-e kalba, tai šiuolaikinė anime taip pat įspūdingai tą tęsia“, – paskaitoje kalbėjo japonologas.

Vienas ryškus pavyzdys, kaip filme „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ naudojami folkloro vaizdiniai yra Yubabos personažas.

Vida Press nuotr./Yubaba iš filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“
Vida Press nuotr./Yubaba iš filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“

„Pirties savininkės Yubabos ir jos kūdikio duetas rezonuoja su tradiciniu mitologiniu Yamaubos – kalnų raganos personažu, kuri taip pat turi kūdikį Kintaro, kuriuo labai rūpinasi. Tai paradoksas, nes Yamauba yra labai žiaurus ir agresyvus personažas, net valgantis žmones, bet kita vertus, ji labai jautri motina, prie kurios visuomet prilipęs kūdikis Kintaro, kuriuo ji labai rūpinasi. Yra pagrindo manyti, kad taip pat žiauri filmo personažė Yubaba atspindi kalnų raganą, nors pats H.Miyazaki niekur atvirai nesakė, kad šitie perzonažai tuo paremti“, – kalbėjo A.Gelūnas.

„Mėnulio jūreivė“ ir „Drakonų kovos“

Tradicinius japonų ukijo-e meno vaizdinius A.Gelūnas aptinka ir Lietuvoje gerai žinomuose pagal manga komiksus sukurtuose japoniškuose serialuose „Mėnulio jūreivė“ bei „Drakonų kovos“.

„Patys japonai vargu, ar „Mėnulio jūreivę“ susietų su ukijo-e menu, bet grakščios, energingai besielgiančios gražuolės tipažas migruoja iš vaizdinio į vaizdinį, iš anime į anime, iš manga į manga. Vienaip ar kitaip per stilizaciją, grakščius siluetus, plaukų vaizdavimą, perteikiamas iki pat šių dienų“, – teigė A.Gelūnas.

Ekrano nuotr./Kadras iš animacinio serialo „Mėnulio jūreivė“
Ekrano nuotr./Kadras iš animacinio serialo „Mėnulio jūreivė“

Štai samurajaus vaizdinį japonologas atpažįsta ir „Drakonų kovos“ manga bei anime.

„Drakonų kova“ buvo ir tebėra labai populiari manga ir anime. Kai gyvenau Japonijoje, šis kūrinys buvo beprotiškai populiarus, jis buvo visur. Kūrėjas Akira Torijama prisipažino, kad jam Honkongo kung fu filmai darė labai didelę įtaką ir tie kovos menai perkelti į mangos kalbą.

Ekrano nuotr./Kadras iš animacinio serialo „Drakonų kova“
Ekrano nuotr./Kadras iš animacinio serialo „Drakonų kova“

Joje žavimasi kovos technika, stipriu kovotoju. Iš dalies kaip ir ukijo-e paveiksluose, kur yra stiprus herojus, kovotojas, kuris įveikia priešininką, blogį. Nors estetika yra šių laikų ir nutolusi, etika labai panaši. Aš matyčiau ne holivudo ar amerikietiškų komiksų įtaką, o tradicinės japonų kultūros. Man tai gryna ir labai tipiška Japonija. Šių vaizdinių eksportas užliejo visą pasaulį, įsikūrė mangos ir anime fanų klubai“, – paskaitoje kalbėjo A.Gelūnas.

Ukijo-e atspindžiai šiuolaikiniame mene

Anot A.Gelūno, ne tik manga ir anime perima tradicinę folklorinę ar Edo laikotarpio vaizdiniją.

„Scanpix“/„Picture Alliance“ / Hasan Bratic nuotr. /Takaši Murakami
„Scanpix“/„Picture Alliance“ / Hasan Bratic nuotr. /Takaši Murakami

„Ją perima ir labai garsūs menininkai, kaip Takaši Murakami. Šiuo metu pasaulis pakvaišęs dėl šio menininko, kuris garsėja tuo, kad plėtoja „Superflat“ (liet. superplokščią) teoriją, sakančią, kad nėra hierarchijų tarp aukštojo ir žemojo meno. Jis visišką popsą, vartotojų visuomenės kultūrą ir popkultūros vaizdiniją integruoja į tapybą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Takaši Murakami kūrinys
AFP/„Scanpix“ nuotr./Takaši Murakami kūrinys

Jo kūriniai yra dideli ir labai įžūlūs. Jo menas provokuojantis, labai drąsus ir susiejantis virtuozišką tapybos techniką su pop vaizdinija – jis sulieja ir ištirpdo ribas tarp aukštojo ir žemojo meno. Manau, kad jo kūryboje labai stipriai rezonuoja tradiciniai popkultūros vaizdiniai. Manga ir anime vaizdinija tampa tapybos kalba, tampa šiuolaikiniu menu ir tas hibridiškumas yra labai įdomus“, – įžvalgomis dalijosi A.Gelūnas.

Dar vienas garsus A.Gelūno paminėtas vardas – Keiiči Tanaamis.

„Jis vienas įtakingiausių Japonijos poparto atstovų, kuris reiškiasi iliustracijose, trimačiame mene. Jo kūryba, kurioje jis, pavyzdžiui, perfrazuoja ar parodijuoja seną religinį motinos deivės Kannon vaizdinį, kuris yra aptinkamas VIII a. skulptūroje ir tapyboje.

Vida Press nuotr./Keiiči Tanaami
Vida Press nuotr./Keiiči Tanaami

K.Tanaamis jį vaizduoja poparto būdu. Tai įrodo japoniškų tradicijų tęstinumą šiuolaikiniame mene, popkultūroje. Jis pratęsia tikėjimą, kad pastaruosius kelis šimtus metų Japonijoje tam tikri vaizdiniai, tam tikri vaizdavimo būdai ar noras pralinksminti, išgąsdinti, sugundyti ar tiesiog nustebinti ir paprovokuoti, išlieka“, – kalbėjo japonologas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą