Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 birželio 6d. 17:40

Venecijos architektūros bienalė: 7 nacionaliniai paviljonai, kuriuos verta įtraukti į savo maršrutą

2018 metų Venecijos architektūros bienalė
„Twitter“ nuotr. / 2018 metų Venecijos architektūros bienalė

16-ąjį kartą vykstanti Venecijos architektūros bienalė – svarbiausias pasaulio architektūros festivalis, kuriame pirmą kartą savarankiškai dalyvauja ir Lietuva. Šiųmetės bienalės, vyksiančios iki lapkričio pabaigos, kuratorės Yvonne Farrell ir Shelley McNamara kviečia kalbėti apie laisvą erdvę („freespace“) – 7 įdomiausius bandymus nacionaliniuose paviljonuose (o taip pat ir lietuviškoje „Pelkių mokykloje“) aptarti, kas šiandien yra laisva erdvė ir kaip ją kurti, pristatome apžvalgoje.

Didžiosios Britanijos paviljonas

Įdomiausia ir smagiausia į Didžiosios Britanijos paviljoną, bienalėje pelniusį specialųjį žiuri paminėjimą, eiti ničnieko apie jį nežinant, todėl ties šiuo britų paviljono apžvalgos sakiniu ir rekomenduočiau sustoti.

Tačiau tiems, kuriems maga sužinoti daugiau, galima išduoti, jog britai mugės temą šiemet interpretavo visiškai tiesiogiai. Cituodami ispanų architektą Alejandro de la Sotą, sakiusį, jog architektai turėtų nesukurti tiek daug, kiek tik įmanoma, britai savo paviljono, pavadinto „Island“ („Sala“) ekspozicinę erdvę, pramintą „The Abandoned Pavilion“ („Apleistas paviljonas“), palieka visiškai tuščią.

„Twitter“ nuotr./Didžiosios Britanijos paviljono idėjos vizualizacija Venecijos architektūros bienalėje
„Twitter“ nuotr./Didžiosios Britanijos paviljono idėjos vizualizacija Venecijos architektūros bienalėje

Kol iš pradžių objektų, o vėliau koncepcijos ieškantys lankytojai klaidžioja po baltą galeriją, britų paviljono kuratoriai sako, jog „Sala“ siūlo platformą, kviečiančią naujai ir optimistiškai pradžiai. Šis teiginys įgauna visai kitą skambesį, prisiminus, jog po „Brexit“ Britanija išgyvena vis ryškesnę izoliacijos baimę – turbūt todėl nenuostabu ir tai, kad kitas bienalėje dalyvaujančias šalis britų kuratoriai pakvietė organizuoti savo renginius būtent „Apleistame paviljone“.

Naujoms pradžioms kviečia ir antroji paviljono dalis „The Platform“ („Platforma“) – užkilus statybiniais laiptais, lankytojai gali patekti ant paviljono stogo. Tiesa, čia taip pat neišvysime nei vieno objekto, maketo ar instaliacijos – viso to, prie ko akis taip pripranta architektūros bienalėje keliaujant iš paviljono į paviljoną, tačiau turėsime progą pasižvalgyti į Giardini iš aukštėliau, išgerti popietės arbatos ir pasvarstyti, kas šiandien iš tiesų yra laisva erdvė ir kodėl taip dažnai sutrinkame netikėtai joje atsidūrę.

Šveicarijos paviljonas

„Auksiniu liūtu“ už geriausią nacionalinį paviljoną šiemet apdovanota Šveicarija – už įtikinančią ir pasimėgavimą keliančią architektūrinę instaliaciją, kritiškai sprendžiančią mastelio problemas. Žiuri motyvacija puikiai apibūdina patį paviljoną, bienalėje neoficialiai pramintą „Alisa stebuklų šalyje“: įėjus į instaliaciją „Svizzera 240. House Tour“, primenančią parduodamą ar nuomojamą butą, tos pačios erdvės čia yra išdidinamos arba sumažinamos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Šveicarijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Šveicarijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Trumpai tariant, Šveicarijos paviljone, žaidžiančiame skirtingais masteliais, nesunku suprasti, kaip jaučiasi į virtuvę įėjęs pyplys ar galva lubas remiantis aukštaūgis. Idėja, rodos, elementari – neabejoju, jog atsirastų tų, kuriems Venecijos architektūros bienalėje norėtųsi ko nors konceptualesnio ar rafinuotesnio, tačiau niekas nedrįstų ginčyti sumanymo paveikumo, kurį liudija ir po paviljoną lakstantys susižavėję vaikai, ir architektūros kritikai, kuriuos čia galima išvysti besifotografuojančius savo Instagramams, įsitvėrus išdidintų durų rankenos. Jokiame kitame paviljone nemačiau tiek gyvybės ir entuziazmo, todėl ir kvestionuoti žiuri sprendimo nekyla ranka.

Nyderlandų paviljonas

Ryškiai oranžiniame, sporto salės persirengimo kambarį primenančiame paviljone pilna spintelių ir durelių. Už jų – skirtingomis medijomis ir skirtingais pjūviais darbo sampratą interpretuojantys projektai: nuo morališkai atgyvenusių pokolonijinių praktikų iki ateities vizijų, kai funkcijas, kurias šiandien asocijuojame su žmogumi, pradės atlikti robotai.

Kalbėdami apie darbo erdvę, Nyderlandų paviljono, pavadinto „Work, body, leasure“ („Darbas, kūnas, laisvalaikis“), kuratoriai pateikia platų architektūrinį žemėlapį, kuriame telpa žaidimų aikštelės, biurai, gamyklos, o taip pat ir namų erdvės – pvz., lova, šiandien tapusi ne tik poilsio, bet ir darbo zona. Viena iš paviljono instaliacijų „Bed-In“ atkuria Amsterdamo „Hilton“ viešbučio kambarį, kuriame Johnas Lennonas ir Yoko Ono įkūrė „fucktory“, jų pačių apibūdintą kaip „hepeningą, sekso maratoną, lovos produkciją“. Lovos motyvas atsikartoja ir kitame kambaryje, kuriame išvystame ant čiužinio gulinčius žmogaus formų modelius – instaliacija kalba apie technologinius įrenginius, padedančius įvertinti darbo vietų saugumą žmonėms.

Vida Press nuotr./Nyderlandų paviljonas Venecijos architektūros bienalėje
Vida Press nuotr./Nyderlandų paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Kirsdamas skirtingus laikmečius, Nyderlandų paviljonas kviečia svarstyti apie technologijas ir architektūrą bei jų jungtį, sąlygojama skirtingų greičių – architektūra, kaip taisyklė, neretai per žingsnį atsilieka nuo technologinio progreso, o ši įžvalga tampa viena įdomiausių šių metų Venecijos architektūros bienalėje.

Vatikano paviljonas

Pirmą kartą Venecijos architektūros bienalėje dalyvaujantis Vatikanas savo paviljoną įkūrė toliau nuo bienalės triukšmo ir turistų srautų – San Giorgio Maggiore saloje. Čia, tikriausiai viename tykiausių bienalės paviljonų, pristatoma 10 koplyčių, simbolizuojančių 10 Dievo įsakymų.

Architektūros bienalėje įprastai pristatomi pastatų modeliai, brėžiniai, nuotraukos ar koncepcijų apžvalgos, tačiau Venecijoje debiutuojantis Vatikanas paviljone, pavadintame „Vatican Chapels“ („Vatikano koplyčios“), nutarė pristatyti baigtus pastatus, kurie po bienalės galės būti perkelti į kitus pasaulio kampelius.

Vida Press nuotr./Vatikano paviljonas Venecijos architektūros bienalėje
Vida Press nuotr./Vatikano paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Dešimčiai specialiai bienalei suprojektuotų pastatų įkvėpimu tapo bemaž prieš 100 metų švedų architekto Gunnaro Asplundo sukurta koplyčia. Kaip teigė Vatikano paviljono kuratoriai, su šiuo projektu Asplundas apibrėžė koplyčią kaip meditacijos ir susitikimo vietą, atliepiančią gyvenimo labirintiškumą.

Visai ne labirintiška, o veikiau lakoniška architektūra, pristatoma Vatikano paviljone, stebina savo konceptualumu ir universalumu – nesunku įsivaizduoti, kaip koplyčios atrodytų ne tik medžių apsuptyje San Giorgio Maggiore saloje, bet ir judriame urbanistiniame peizaže.

Izraelio paviljonas

Izraelio paviljonas Venecijos architektūros bienalėje kviečia pažvelgti į šventyklų geopolitiką – šventas vietas Izraelio bei Palestinos teritorijose, kurios istorijos sanklodoje tapo reikšmingos skirtingus tikėjimus išpažįstantiems žmonėms. Paviljonas, pavadintas „In Statu Quo: Architecture of Negotiation“ („Status quo: derybų architektūra“), per architektūros pjūvį analizuoja istorines, religines ir socialines perskyras bei bandymą rasti koegzistavimo būdą tarp jų.

Vos įėjus į paviljoną, lankytojus pasitinka Kristaus Kapo bažnyčios Jeruzalėje modelis, žymintis 1853 m. įsigaliojusią tvarką, nurodančią, kaip skirtingų konfesijų atstovai dalijasi šventykla. Bet koks nuokrypis nuo griežtai apibrėžtų taisyklių, gali sukelti (ir sukelia) konfliktines situacijas.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Izraelio paviljonas Venecijos architektūros bienalėje
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Izraelio paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Tai – tik vienas iš paviljone pateikiamų pavyzdžių, reflektuojančių politikos įtaką visuomenės sanklodai ir todėl, neišvengiamai, architektūrai, kur status quo ir jo sąlygojama laisvė gali būti kaip niekad trapi ir aižėjanti.

Lietuvos paviljonas

Atvykus į Veneciją būtų keista neužsukti ir į pirmą kartą savarankiškai architektūros bienalėje dalyvaujančios Lietuvos paviljoną. Įsikūręs ne pagrindiniuose paviljonų koncentracijos taškuose – Arsenale ir Giardini, o netoliese esančioje galerinėje erdvėje, menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų kuruojamas paviljonas, pavadinimu „Pelkių mokykla“ („The Swamp School“), kviečia susipažinti su, jų teigimu, pamirštomis ir mūsų pačių prakeiktomis pelkėmis.

N. ir G. Urbonai ne pirmą kartą prabyla apie dialogą tarp skirtingų gyvybės rūšių, dialogą, būtiną gyvenant antropoceno epochoje. Šįkart gręždamiesi į pelkę, kaip ilgą laiką demonizuotą gyvybės formą, menininkai kvestionuoja žmogaus kaip visatos centro idėją ir kviečia į pasaulio sandarą, o taip pat ir architektūrą (mūsų sąmonėje – išskirtinai žmogišką kategoriją) pažvelgti iš naujos perspektyvos.

Spaudos pranešimuose ar interviu su kuratoriais skaityti apie teorinį paviljono pamatą bei prieš Venecijos architektūros bienalę metus vykdytą tyrimą įdomu. Iš įprastos architektūrinės logikos išsprūstantis, sudėtingas, globalias ekologines ir net politines problemas reflektuojantis paviljonas „ant popieriaus“ skamba puikiai, ypač pridėjus informacinėje medžiagoje minimas „vyšnaites“: 20 kv. m. natūralios pelkės, kuri į Veneciją atvežta iš Lietuvos, ar iš drenažo vamzdžių suformuotą paviljono architektūrą.

Norbert Tukaj nuotr./Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje
Norbert Tukaj nuotr./Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Tačiau rezultatas, kurį pamatai įžengęs į Venecijoje įkurtą paviljoną, deja, neatliepia įmantrios koncepcijos, išrašytos žiniasklaidai platintoje medžiagoje. Iš tiesų, konteksto neturintis statistinis bienalės lankytojas, žvelgdamas į iš pirmo žvilgsnio atsitiktine tvarka išmėtytus, eklektiškus paviljono elementus, tikėtina, liks kiek sutrikęs: jei garso ir kvapo kambarius, siūlančius sensorines patirtis, galima nesunkiai „perprasti“, tai tiek likę pavieniai objektai (pvz. instaliacija, vizualizuojanti, kaip dumble gyvenančios bakterijos perneša elektronus, ar į galerijos kampą atremtas durpių kalnelis), tiek viso paviljono koncepcija stokoja aiškesnio bei išsamesnio paaiškinimo – ne tik žodinio, bet ir vizualinio, kuris leistų į Lietuvos pavijoną trumpam užbėgusiam (nes kitaip bienalėje nebūna) žiūrovui pačiam perprasti „Pelkių mokyklos“ ekosistemą.

Apmaudu, bet bijau, kad šiandieninė paviljono išraiška tai išties kokybiškai leistų padaryti tik šios srities ekspertams arba tiems, kurie patys prie „Pelkių mokyklos“ prikišo bent pirštą.

Kinijos paviljonas

Kalbant apie Kiniją, įprasta linksniuoti urbanizacijos problemas, tačiau Kinijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje kuratoriai tvirtina, jog šiuo metu didžiuoju iššūkiu tampa kaimiškų vietovių išsaugojimas ir plėtra – vyriausybei vis aktyviau remiant čia įgyvendinamas iniciatyvas, žmonės iš monstriškų miestų vis aktyviau pradeda grįžti į kaimus, iš kurių anksčiau patys bėgo.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Kinijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Kinijos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje

Kinijos paviljone pristatoma 20 projektų, suskirstytų į šešias dalis, reflektuojančias būstus kaimiškose vietovėse, agroturizmą, kultūrines praktikas, vietinę produkciją, bendruomenės atkūrimą ir ateities tyrinėjimus. Visi paviljone pristatomi projektai, akcentuojantys ne architektūros inovacijas, o architektūrą, atliepiančią čia puoselėjamos bendruomenės poreikius, yra sukurti jaunosios kinų architektų kartos, taip nutolstant nuo Vakarų neretai primetamų normų ir kuriant savitą, jautrų bei atidos kupiną santykį su aplinka.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

00:53
19:37
01:54

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/