Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2020 10 07, 16:59

Vienuolika menininkių susibūrė į bendrą parodą: įkvėpė rudens spalvos

Dailus yra ruduo. Jis atneša didžiąją tapybos invaziją į žemę. Šis sutrikęs laikas pakvietė mus, vienuolika menininkių, susitikti Jonų galerijoje ir pristatyti savuosius kūrinius. Mus subūrė kuratorė Eglė Maskaliūnaitė Butkuvienė – menininkė, kurianti keramikos ir žemės meno srityse. Sueiti į tokį renginį padeda ilgi pokalbiai ir ilgi laiškai.
Ž. Bardzilauskaitė „Žemės garsai“ III dalis
Ž. Bardzilauskaitė „Žemės garsai“ III dalis
Temos: 3 Menas Keramika Paroda

Pirmiausia, apie pačią temą – spalvos kalbėjimą. Mūsų tema plati ir dažna, labai daug kartų įvairių sričių menininkų savaip nagrinėjama ir ištyrinėta – pavyzdžiui, dizaineriai sugalvojo, kaip ir kuo apšviesti parduotuvės vitrinoje mėsos faršą , kad atrodytų šviežias ir žmonės norėtų pirkti tos jau netikros spalvos mėsą. Kitas variantas – kalbėti apie spalvas. Tai pirmiausia Vasilijaus Kandinskio teorinis ir kūrybinis palikimas.

Visą savo egzistenciją žmonija fiksavo taip pat ir spalvomis. Tiesa, laikas labiausiai ir yra negailestingas spalvai (kaip ir minėtam maistui) – formos, įamžintos akmenyje ir mūruose, pasirodė esančios stipresnės laiko malūno girnose.

Paroda jau pasibaigė, tačiau liko gražūs prisiminimai. Čia ir norėsiu jais pasidalinti. Kadangi spalvų prasmės girdisi ir yra užfiksuotos nuotraukose, su malonumu kviečiame 15min.lt portalo skaitytojus „pasiskaityti“ kiekvienos menininkės užfiksuotą „interviu“ su spalvomis.

Jūratė Vanagaitė pristatė tekstilės objektą, kurio pavadinimas idealiai atitinka vizualiąją jo būtį – „Tėkmė“. Parodos atidarymo metu tai buvo populiarus kūrinys, nes savo minkštumu ir švelnumu jis labai stipriai traukė žiūrovus su juo kontaktuoti ir žaisti – atidarymo vakarą daugelio atėjusiųjų asmenukių kolekcija pasipildė būtent šio kūrinio „vartojimu“. Darbas pristatė spalvos gyvybingumą – gebėjimą keistis, tekėti iš vieno savo atspalvio į kitą. Jis dovanoja skanų vizualinį peną sielai, tarsi valandos laiko meditacija prie kalnų upelio.

Kitas parodos dalyvis, įsikūręs šalia, – Gretos Kardi kūrinys „Solisto spalva“. Gretos kūrybinis bagažas yra ne tik solidus ir didelis, bet ir lankstus – nuo beveik formaliai tiriamų lietuvių tekstilės raštų iki konceptualių idėjų, turinčių istorinę bei religinę potekstę. Šio darbo idėja autorei kilo tuo metu, kai atrado savo tolimo giminaičio operos solisto seną nuotrauką. Ji iš smulkių detalių „išaudė“ atvaizdą – po vieną pagaliuką, kaip po pikselį, surinko įdomaus, gražaus žmogaus portretą. Kaip ji pati sako, jo balso skambėjimą girdžiu per bordo ir rudos spalvų tonus, kontrastuojančius su šviesia spalva. Šiame kūrinyje groja trys spalvos: natūrali medžio, tamsesnė bordo (N714) ir šviesesnė ruda (M714).

Menininkė pristato garso ir spalvos santykį. Pats portretas, atliktas iš netradicinių medžiagų, yra labai įdomus žiūrovui – jis keičiasi apžvelgiant iš skirtingų rakursų ir, žinoma, kinta ir jo grafinis bei spalvinis vaizdas. Darbas turi daug matymo taškų.

Vaida Andrašiūnaitė pristatė savo kurinį „Uždanga“ (2020). Jei Jūratės Vanagaitės darbe spalva pati buvo judesio iniciatorius , tai Vaidos darbe erdvę ir judėjimą sukuria potėpiai, spalvos, kintantys tonai pasakoja apie šviesą, ir erdvė, kuri sklinda iš ten, iš kažkur. Labai norėjosi paklausti autorės, iš kur ta šviesa, bet tai klausimas, į kurį atsakyti tenka pačiam. Pati Vaida savo darbą apibūdina šiais žodžiais: „Tapyboje sąmoningai laviruoju tarp realistinių elementų ir abstrakcijos. Abstraktūs dryžuoti elementai nesunkiai atpažįstami kaip draperija. Derindama raukšlių, dryžių, spalvų, šviesos optiškumą, paveiksle kuriu gylį, formą bei perspektyvą“. Taip, erdvės ir šviesos pojūtis yra stulbinamas.

Greta Kardišiūtė „Solisto spalva“
Greta Kardišiūtė „Solisto spalva“

Agnė Juškaitė spalvą susiranda aplinkoje – objektuose, kurie ją žavi būtent savąja spalva. Tapytoja pasirinko apleistų pastatų „spalvotyrą“ ir ją pristatė parodos lankytojams. Ji pati teigia: „Man svarbu jį (motyvą) nutapyti tokį, koks jis yra, bet temperamentas, gebėjimai nuolat dalyvauja“. Tai vadinamasis dailininko „aš“. Žiūrėdama į Agnės kūrinius „Sandėliukas“ (2010) ir „Melsvos langinės“ (2010), jaučiu nenurimstantį savojo „aš“ ir dailininkės kurtų motyvų spalvų dialogą. Atrodo, kad kažkur šalia stovi tų namelių gyventojai ir pasakoja savo kasdienybių spalvas, o patys, vos besantys gyvi statinių elementai, žūtbūt stengiasi neužgesinti savo koloristinės prigimties.

Irinos Tromos (Amosovos-Novikovos) kūryboje daug gyvos ir ryškios spalvos. Tapybai motyvus ji renkasi iš realistinių objektų ir juos savaip skaldo spalvingomis plokštumomis ir potėpiais. Irina parodoje pristato du paveikslus: „Judantysis“ ir „Balansas“ (110x84,2020, drobė, aliejus). Spalva tapytojai tapo priemone, žodžiais, siekiant žiūrovams papasakoti apie judėjimą. Taip, spalvos jos darbuose išties turi judesio jėgą, spinduliuoja energija.

Taip pat parodoje spalvas prakalbino būrys keramikių. Keramikai turi savitą santykį su spalva. Tikroji kūrinio spalva pasimato tik po to, kai darbas galutinai išdegtas. Patirtis padeda ilgame spalvų gimimo (sakyčiau – nokimo) procese, tačiau, keramikos technologijos yra labai plačios, sudėtingos, įvairios. Nuo lengvai valdomų procesų iki negailestingo krosnies verdikto. Ilgas darbas, savitas menininko ir amatininko gebėjimų santykis keramikos darbuose atsispindi be jokio gailesčio. O kur dar pasimetimas: kaip vertinti keramiko darbą – ar per tapybos, ar per skulptūros prizmę. Ar negalima tiesiog visiškai paprastai – per meno prizmę?

Mielas, keramikos technologijų prasme teisingas, ir, tikriausiai, ypač teisingas estetiškąja prasme yra Lauros Milevičiūtės-Černiauskaitės kūrinys „Terakota“ (2020). Jis pasakoja apie žemės gyvybiškąją, moteriškąją prigimtį. Instaliacijoje Laura naudoja ne tik keramikos kūrinius, bet ir įvairius gamtinius elementus – pupelių sėklas, kiaušinius, žemę, suteikdama jiems simbolines vertes. Pavyzdžiui, kiaušinis simbolizuoja gimdą. Žodžio „teracota“ lietuviška reikšmė – išdegusi žemė. Žemės spalvų gama menininkės darbe skamba solidžiai, plačiai, tylos ir ramybės tonais. Įsiklausęs šiose spalvose gali išgirst gyvybės ritmą.

V.Nomado nuotr./Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė „Slėpimasis už kasdienybės. Lentyna 1“ 2020 m.
V.Nomado nuotr./Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė „Slėpimasis už kasdienybės. Lentyna 1“ 2020 m.

Kaip sudėlioti kasdienes emocijas? Kur jas talpinti? Taip svarsto Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė savo darbuose „Slėpimasis kasdienybėje. Lentyna 1, 2“ (2020). Eglei imantis kuruoti parodą „Spalvos kalbėjimas“ pačiai buvo įdomu: kaip nuo skulptūriškai išspendžiamų meninių problemų priartėti prie spalvų paletės, artimos tapytojams. Darbai įdomūs ne tik konceptualiąją, bet ir raiškos priemonių prasme – ažūro ir spalvos santykis tampa svarus šiame darbe.

Šviesos pluoštai, slenkantys pro lentynėlių kiaurymes, vis kitaip apšviečia glazūrų spalvas, o jausmai – vis kintantys, kaip spalvos. Spalvoms Eglė suteikia psichologinį matą. Kaip ji sako: „Spalva man siejasi su emocija. Raiška per spalvą gali turėt daug privalumų, vertės, ji sukuria tam tikras skirtingas emocijas. Iš šono gali atrodyti, kad spalva – tik menininkų aktualijos. Bet taip nėra: kiekvieną žmogų spalva veikia emociškai ir psichologiškai. Ji geba perteikti žinutę labai subtiliai ir asmeniškai, nes kiekvienas žmogus turi skirtingą spalvinių asociacijų pajautimą. Tie kodai, kuriuos siunčia meno kūrinys, yra universalūs, visų žiūrinčiųjų nuskaitomi“.

Živilės Bardzilauskaitės- Bergins pristatomi kūriniai „Šviesa naktyje“ 2020 m. (kaulinis porcelianas, viršglazūriniai dažai, auksas) ir „Žemės garsai“ III dalis (2020 drobė, akrilas) kalba aktyviai, jų dekoras juda, tarsi bylotų apie stiprų norą išsivaduoti ir iš minčių, ir iš keistai atrodančios žmogaus būties. Tokios, kurioje žemė ir jos būtis nebe tokia svarbi. Živilės darbai dar įdomūs ir tuo, kad keramikė savo dekoro idėjas perkelia į drobes ir čia pat matome panašius motyvus, „įsigyvenusius“ keramikos mene. Viena iš gausiausiai naudojamų menininkės spalvų yra juoda. Kokią paguodą randa žmogus juodoje spalvoje? Menininkams juoda linija yra svarbi, kaip statybininkui plyta. Jei meistriškai sudėlioji plytas, tai pastatysi namą. Živilės Bardzilauskaitės-Bergins juoda spalva žiūrovui parodo begalines istorijas ir vilties kodą.

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins „Šviesa naktyje“
Živilė Bardzilauskaitė-Bergins „Šviesa naktyje“

Gamtoje yra daug išminties ir meno. Aušra Laurinavičienė semiasi įkvėpimo ten. Jos darbas „Raudona“ (2020 m. molis, glazūra, tekstilė) įmena aguonos skleidimosi mįslę, sugretina šį augalo gyvenimo etapą su sprogimu. Gražus šiame Aušros kūrinyje yra baltos ir raudonos santykis – energijos ir ramybės harmonija. Nesirenka autorė spalvų priešpriešos, tačiau kontrastas sustiprinamas pūkuotoje raudonos energijoje ir baltoje keramikinėje ramybėje.

Rimgailė Dručiūnaitė pristatė keramikos objektų instaliaciją „Fotono prisilietimas / Photon touch“ ( 2020). Jos keraminių objektų instaliaciją sudaro keturių skirtingų molio masių objektai. Kiekvienas objektas savyje turi instaliuotą led diodų elementą, kuris sujungtas į sistemą, leidžia keistis šviesos spalvai, jos pokyčio greičiui ir intensyvumui. Formoms būdingas bangavimas buvo pasirinktas norint akcentuoti tai, kad spalvos – taip pat kaip ir šviesa – yra matuojamos elektromagnetinėmis bangomis.

Ir liko paskutiniai du – manieji – darbai „Namas dainuoja“ ir „Sunokusi tamsa“. Jums leidus, susilaikysiu nuo komentarų, nors sau patarčiau daugiau dėmesio skirti aguonų išdėstymo precizikai. O ieškojau savo darbais atsakymų į žmonių klausimus apie nekasdienes būsenas, tas neįprastas, kurios atsiranda nuryjant skausmą sukeliančius žodžius ir ieškant namų jausmo kelionėje.

Spalvos yra dailu, mes jas gaudysime bei kelsime į savo kūrinius ir taip suteiksime jiems jausmus. Taip, kaip ruduo nokina mūsų soduose jausmus. Ne vien obuolius. Nors kita vertus, ruduo dar ir keramikas. Tobulai nuglazūruoja obuolius ir lipdo nuostabias voratinklių žvakides rytinės saulės aukoms pagerbti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą