Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 21d. 23:30

Vilniaus aukciono vadovė: didžioji dalis čia parduodamų daiktų – vidurinei klasei įperkami dalykai

XXVIII Vilniaus aukcionas
Meno rinkos agentūros nuotr. / XXVIII Vilniaus aukcionas

Kaukšėti aukciono vedėjo plaktuku Simona Skaisgirytė-Makselienė įpratusi – menotyrą studijavusi moteris jau vienuolika metų vadovauja Vilniaus aukcionui ir veda meno kūrinių pardavimo vakarus. Sako, kad darbas jai vis dar teikia didžiulį pasitenkinimą, nes bendrauja su ypač įdomiais žmonėmis, nuolat tobulėja, plečia akiratį ir prisiliečia prie kaskart vis kitų taip mėgstamo meno kūrinių.

„Dažnai aš nežinau, kas laukia, kokie paveikslai atkeliaus, kaip atrodys būsimas aukcionas, kokie bus akcentai (...) tai yra labai netikėta ir įdomu, – įspūdžiais dalijasi Vilniaus aukciono vadovė, – nors mes jau dirbame 11 metų, vis dar yra autorių, kuriuos pristatome pirmą kartą – per 10 metų mes galbūt ieškojome jų kūrinių, bet niekaip neradome.“

S.Skaisgirytė-Makselienė pabrėžia, kad jos veikloje rutinos daug, tačiau tai, jog niekada nežino, kokius kūrinius teks pristatyti ir pardavinėti, jai atperka visus darbo minusus. Tiesa, aukciono vadovei ir vedėjai šypseną kelia dažna žmonių nuostaba, kad plaktuką į rankas ji paima tik retkarčiais, kai vyksta aukciono vakarai, o visą kitą laiką bendrauja su kolekcininkais, ieško kūrinių naujai kolekcijai ir potencialių jų pirkėjų, rengia katalogus bei tvarko sąskaitas.

„Kartais gal atrodo, kad aukciono namai iš tiesų funkcionuoja tik tą aukciono dieną, kai vyksta aukcionas, o visa kita – neaišku, ką jie veikia. Visas pagrindinis pasiruošimas vyksta 3–4 mėnesius iki aukciono ir pagrindinis darbas yra surinkti kolekciją, kuri būtų įdomi, nauja, kokybiška, vertinga. Centras vis dėlto yra patys meno kūriniai. Tam reikia nemažai laiko praleisti su kolekcininkais, nes labai dažnai būna, kad žmonės turi meno kūrinius ir, pavyzdžiui, yra neapsisprendę, ar nori parduoti, ar nenori, kartais net nežino, nesiorientuoja, kokia jų vertė, kada yra tinkamas momentas parduoti ar kitą kūrinį“, – supažindina ji.

Nors dažnas įsivaizduoja, kad aukcioną vedantis asmuo yra vienintelis, kuris viską išmano ir viską organizuoja, iš tiesų komanda daug didesnė – Vilniaus aukcionui nuolat dirba penki, o prieš pat viešą kūrinių pardavimo vakarą – keliolika žmonių. Klysta ir manantieji, kad dalyvauti aukcionuose gali tik labai turtingi žmonės.

„Dažniausias klaidingas įsitikinimas, kad tai yra labai speciali pardavimo forma ir kad norint dalyvauti aukcione, reikia turėti labai daug pinigų. Didžioji dalis yra na, tikrai, patikėkit, visiškai vidurinei klasei įperkami dalykai“, – atskleidžia aukciono vadovė.

Meno rinkos agentūros archyvo nuotr./XXIX-asis Vilniaus Aukcionas
Meno rinkos agentūros archyvo nuotr./XXIX-asis Vilniaus Aukcionas

Pasak S.Skaisgirytės-Makselienės, kai kurie kolekciniai aukcione parduodami daiktai, pavyzdžiui, grafikai ar knygos, aukcione kainuoja vos kelias dešimtis eurų.

Paklausus, ar įmanoma nuolat būti taip arti meno kūrinių ir nekolekcionuoti jų pačiam, aukciono vadovė prasitaria – tai siektina, bet nebūtina, kaip ir dauguma aukcionų vedėjui rekomenduojamų savybių.

„Tiesiogiai pačiam kolekcionuoti būtų tam tikras interesų konfliktas. Ilgainiui vis dėlto nori ar nenori, tu to neišvengi, vienokią ar kitokią kolekciją sukaupi. Bet labai preciziškai žiūriu, kad mano kolekciniai interesai nesikirstų su Vilniaus aukciono interesais“, – sako ji.

S.Skaisgirytė–Makselienė įsitikinusi, kad dirbti aukcione verta tik aistringiems meno mylėtojams, antraip vargins net po darbo valandų besitęsiantys pokalbiai šia tema ir amžinos kūrinių paieškos. Tiesa, šios kartais duoda neįtikėtinų rezultatų – pavyzdžiui, Vilniaus aukciono i teko stebėti, kaip Prancūzijos provincijos sendaikčių turgelyje nupirktas paveikslas su skyle po kruopščios restauracijos galiausiai buvo įtrauktas į muziejaus fondą.

„Daugiausia džiaugsmo atneša tie atvejai, kai mes per tą trumpą laiką, kai kūrinys yra mūsų aukciono namuose, suteikiame tiems kūriniams ženklią pridėtinę vertę. Pavyzdžiui, atneša kūrinį ir nežino nei to kūrinio autoriaus, nei vertės, nieko. (...) Labiausiai džiaugsmo atneša tas jausmas, kai tu sugrąžini tam tikrą teisingumą to kūrinio atžvilgiu“, – mano ji.

S.Skaisgirytė-Makselienė su kolegomis suskaičiavo jų aukcione parduotų kūrinių vidutinę kainą – ji siekė 1450 eurų. Už brangiausią iki šiol parduotą paveikslą pirkėjas nepagailėjo daugiau kaip 50 tūkst. eurų.

Lrt.lt
Temos: 1 Aukcionas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

20:17
01:09
02:13

Dabar tu gali

Maistas