Prieš dvejus metus LNDM savo kolekciją papildė itin reikšmingu radiniu – XIX a. fotografo W.Zacharczyko sukurtu „Vilniaus albumu“, didžiausiu Lietuvoje saugomu šio rinkinio egzemplioriumi.
Parodoje pristatomos nuotraukos, darytos prieš pusantro šimto metų, liudija apie kontrastingą sostinės istoriją, kurioje susipynė europietiško miesto ambicija, provincijos kasdienybė, šviesos kupini peizažai ir carinės priespaudos šešėlis, rašoma parodos anotacijoje.
-
Muziejui atsisakius skolinti meno kūrinius Vyriausybei bei premjerės rezidencijai, bus sugrąžinti 88 darbai
-
Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija priėmė sprendimą dėl savo darbo: „Tai mūsų pareiga“
-
Etninės kultūros bendruomenė kreipėsi į Valstybės vadovus: „Nesutinkame bendradarbiauti su „Nemuno aušra““
Parodos atidarymas įvyko antradienį, LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje. Atidarymo pokalbyje dalyvavo LNDM generalinis direktorius Arūnas Gelūnas, parodos kuratoriai Margarita Matulytė ir Dainius Junevičius, menininkai Dovilė Dagienė ir Mindaugas Meškauskas, architektas ir dizaineris – Povilas Vincentas Jankūnas.
XIX a. darbai leidžia apmąstyti ir dabartį
LNDM generalinis direktorius A.Gelūnas parodos atidaryme teigė, jog parodos kontekstas tinka reflektuoti ir šių dienų politinę situaciją. „Šiandien aš kalbu ir atrodau neįprastai, nes esama situacija yra neįprasta. Parodos turinys, politinis ir istorinis kontekstai tiesiog idealiai tinka reflektuoti ir šių dienų situaciją“, – vilkėdamas megztinį su kultūros asamblėjos protestą simbolizuojančiu ženklu kalbėjo A.Gelūnas.
Pasak A.Gelūno, šiais laikais daugiau kalbama apie išlikimą grėsmės akivaizdoje, o ne meninį bendradarbiavimą. „Parodoje vaizduojami baisūs laikai – devynioliktojo amžiaus antroji pusė, kurie buvo turbūt vieni tamsiausių Lietuvos istorijoje, kai niekas netikėjo, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė iškils iš tos tamsos. Deja, šiandien taip pat turime situaciją, kai daugiau kalbama ne apie parodų kuravimą, bendradarbiavimo planus, o apie išlikimą ir grėsmę. Todėl į parodos istorinius vaizdus galime žiūrėti per šių dienų patirtis, nes jos yra labai panašios. Grėsmė mūsų šaliai visada sklido tik iš vienos pusės, itin retai – iš kitur“, – sakė jis.
Kuratorės M.Matulytės teigimu, ši paroda yra tarsi tiltas tarp devynioliktojo amžiaus ir šių dienų. „Projektas yra labai sąmoningai konstruotas jungiant devynioliktą amžių su šiandieniniu. W.Zacharczykas užfiksavo ryškius pokyčius, kurie vyko 1865-1866 metais Vilniuje, kai mūsų miestas dramatiškai keitėsi. Pirmasis parodos pjūvis yra laisvės slopinimas, kurį pradedame labai istoriniu eksponatu – apverstu Michailo Muravjovo portretu. Ir mes jį eksponuojame principingai kitaip nei mums rekomenduotų restauratoriai ar dailėtyrininkai“, – parodos atidaryme kalbėjo kuratorė.
Vienetiniai ir originalūs darbai
Devynioliktame amžiuje Vilniaus universiteto (VU) observatorijoje W.Zacharczykas fiksavo Saulės dėmes, o šiandien šį vaizdavimą savaip pratęsia fotografė D.Dagienė. Kaip teigė menininkė, jos fotografijos serijose reikėtų ieškoti laiko tėkmės. „Mano fotografijų serijos sukurtos remiantis paprastu fizikiniu faktu, kad saulės šviesa iki mūsų keliauja apie aštuonias minutes. Kai mes žiūrime į saulę, tas objektas yra jau visai kitame taške“, – pasakojo ji.
D.Dagienės teigimu, nors fotografija kaip meno rūšis pasižymi galimybe būti dauginama, šioje parodoje visi darbai yra originalūs ir vienetiniai. „Čia matysite tai, kas yra nepadauginama. Aš fotografuoju ant fotografinio popieriaus, o tai reiškia, kad lieka vienintelis atvaizdas, kurio negalima padauginti. Kadangi naudoju seną kamerą, į kurią dedant fotopopierių viskas susiprojektuoja kaip veidrodyje, vaizdas išlieka atvirkščias. Galima sakyti, kad į mano darbus žvelgsite kaip iš anapus perspektyvos“, – savo fotografijų seriją komentavo menininkė.
Prieš daugiau nei pusantro šimtmečio W.Zacharczykas dirbo su šlapiuoju kolodijumi – technologija, leidusia kurti itin aukštos kokybės atvaizdus. Šiandien tuo pačiu metodu vilniečių portretus fiksuoja M.Meškauskas.
„Mano paroda yra provokuojanti ir tai darau labai sąmoningai. Aš polemizuoju vyraujančią nuomonę, kad vilnietis yra tik tas, kuris yra mažiausiai trečios kartos. Tačiau aš taip nemanau. Štai kodėl portretų rinkinyje jūs išvysite tiek trečios, ketvirtos, penktos kartos vilniečius, tiek žmones, atvykusius gyventi į Vilnių prieš dvidešimt metų“, – apie savo portretus pasakojo menininkas.
Jo darbai, kuriuos išvysime parodoje, taip pat yra vienetiniai: „Tai yra gryno sidabro atvaizdai ant plokštelių, kurie yra tamsūs, o jie ryškėja ir blizga tiek, kiek jūs šviečiate sidabrą – taip pat, kaip sidabrinis šaukštelis jūsų virtuvėje. Tai nėra antspaudai, tai yra tai, kas buvo eksponuota pačioje kameroje. Jie yra nulakuoti specialiu, mano pagamintu laku – tokiu pat, kaip devynioliktojo amžiaus tradicijoje“.
Paroda bus eksponuojama iki 2026 metų kovo 8 dienos.
