„Jokių diskusijų – tai yra skaudus Kauno „Žalgirio“ pralaimėjimas, po kurio kauniečiai susikomplikavo savo padėtį kovoje dėl vietos pirmajame dešimtuke.
Žinoma, buvo ir labai įdomių dalykų, bet pradėkime nuo pirmosios mačo pusės.
Andrea Trinchieri auklėtiniai užtruko, kol priprato prie pasiūlyto Milano „Olimpia“ žaidėjų Nico Manniono, Stefano Tonuto ir Leandro Bolmaro fiziškumo, jau nekalbant apie Zachą LeDay ir Freddie Gillespie.
Pirmuosius du kėlinius „Žalgiris“ atrodė pakankamai sunkiai, prastai reagavo į kontaktą. Nors kauniečiai suklydo tik 6 kartus, bet „Olimpia“ perėmė 5 kamuolius ir iš greitų atakų surinko 10 taškų. Milano krepšininkų kontaktas išmušė iš žaidimo ir Luką Lekavičių, ir Igną Brazdeikį. Jiems sunkiai sekėsi priimti kamuolį, juos užspausdavo ten, kur ir reikėdavo.
Iki ilgosios pertraukos „Olimpia“ įmetė 14 dvitaškių iš 18, o buvęs žalgirietis Z.LeDay darė, ką norėjo. Daug problemų pridarė ir Nico Mannionas.
Tikrai nevykusi pirmoji susitikimo dalis, bet po ilgosios pertraukos „Žalgiris“ atrodė kitoks. Jie suprato, kad galima kapotis ir daužytis. Energija tikrai pasikeitė.
Faktas, kad jėgų buvo išnaudota per daug. „Žalgiris“ vijosi visas rungtynes – tai lygus rezultatas, tai 10 taškų deficitas, tai lygu, tai vėl -10. Ketvirtajame kėlinyje išsiveržė į priekį, bet jautėsi jau jėgų stygius.
Trečiajame ketvirtyje A.Trinchieri atliko kosminį ėjimą, kuris beveik atnešė pergalę, bet jį plačiau panagrinėsime pažymių knygelėje.
Abi komandos paskutines 15 minučių žaidė „small-ball“ ir aikštelėje ieškojo tinkamų mikrodvikovų. Pamatėme kitokį „Žalgirį“, bet pergalei to neužteko, nes pernelyg gerai jau buvo įsivažiavę Z.LeDay ir Shavonas Shieldsas.
Dėl dviejų aistras sukėlusių švilpukų – Deivido Sirvydžio pražanga prieš S.Tonutą buvo, tuo metu Alenas Smailagičius turėtų labiau parodyti, kad jis yra iš nugaros stumiamas varžovo.“
