E.McCollumo karjeros klubų Europoje sąrašas atrodo tarsi į gastroles Senajame žemyne susiruošusios JAV muzikos grupės koncertų tvarkaraštis.
Netanijos „Elitzur“ ir Kfar Sabos „Hapoel“ Izraelyje, Patrų „Apollon“ ir Atėnų „Panionios“ Graikijoje, Stambulo „Galatasaray“, Stambulo „Anadolu Efes“ ir „Pinar Karšiyaka“ Turkijoje, Kazanės UNIKS, Maskvos srities „Chimki“ ir Krasnodaro „Lokomotiv“ Rusijoje, o tarp jų dar įsiterpę ir Kinijos klubai Džedziango „Golden Bulls“ ir Pekino „Fly Dragons“.
Daugelį šį klubų siejo tai, kad jie nerungtyniavo Eurolygoje. Pajėgiausiame Senojo žemyno turnyre E.McCollumas žaidė tik su „Efes“ ir „Chimki“ bei iš viso buvo sužaidęs viso labo 57 rungtynes.
Bet netikėtai gavęs skambutį sausį, jis prisijungė prie vienos Eurolygos favoričių Stambulo „Fenerbahče“ ir ne tik sugebėjo bent iš dalies kompensuoti Scottie Wilbekino netektį, tačiau dar ir finišavo su prestižiškiausio Europos krepšinio turnyro titulu.
Iš viso Eurolygoje šiame sezone 37-erių krepšininkas sužaidė 18 mačų, juose rinko po 11,1 taško ir buvo antras pagal rezultatyvumą komandoje po Nigelo Hayeso-Daviso.
Svarbų vaidmenį jis atliko ir Abu Dabyje finalo ketverte, ypač pusfinalyje su Atėnų „Panathinaikos“, kai truktelėjo komandą į priekį sunkiausiu metu trečiajame kėlinyje ir iš viso surinko 13 taškų. Finale į „Monaco“ krepšį per beveik 16 minučių E.McCollumas įmetė 3 taškus.
Po pergalingo finalo bene iškalbingiausias „Fenerbahče“ žaidėjas stabtelėjo išsamiam pokalbiui su 15min, kuriame papasakojo apie Šaro metodus, atskleidė svarbų pokalbį su lietuviu prieš pasirašant sutartį su „Fenerbahče“ sausį bei papasakojo apie patirtį pirmajame finalo ketverte su broliu CJ.
„Tai – atpildas už mūsų darbą. Šaras yra reiklus, kietas, visada rėkia tau į veidą, bet kai tai matai, žinai, kad jis turi aistrą ir meilę krepšiniui. Galbūt per ekraną tai atrodo beprotiškai, bet supranti tai ir nepriimi asmeniškai. Jis gali rėkti ant manęs visą dieną – jei aš tapsiu čempionu, man tai nerūpės“, – sakė E.McCollumas.
– Komanda atrodė tarsi kumštis. Kaip tai įvyko?
– Manau, kad mes aukojomės. Turime daug labai talentingų žaidėjų, bet kartais reikia nusileisti, kad būtų geriau komandai. Wade'as (Baldwinas) buvo antro simbolinio Eurolygos penketo žaidėjas, bet kartais jam teko žaisti dėl komandos, o kartais būti agresyviu. Matėte, kaip pusfinalyje dvigubino gynybą prieš Nigelą (Hayesą-Davisą), bet jis neforsavo metimų, pelnė tik 7 taškus ir dėl to nepyko, o šiandien buvo kertinis mums iškovojant pergalę. Pusfinalis buvo mano diena, šiandien – ne. Bet viskas gerai. Kai visi su tuo susitaikė, mes žinojome, kad galime pasiekti daug.
– Žinojo ir Šaras?
– Jis yra priežastis, kodėl mes visi susitaikėme su tuo. Visi yra talentingi, geri žaidėjai, bet kaip juos priversti aukotis? Jis leido mums pamatyti platesnį paveikslą, o tai – rezultatas. Šis žmogus negali klysti, nes buvo toks sėkmingas tiek kaip žaidėjas, tiek dabar kaip treneris.
– Šis sezonas jums buvo kupinas pakilimų ir nuopuolių, įvairių išgyvenimų. Tačiau atkrintamosiose ir finalo ketverte laimėjote visas penkerias rungtynes. Kaip komanda taip susiklijavo pabaigoje?
– Mes jautėme, kad esame geriausia komanda. Kaskart, kai kažkas patiria traumą, tai sutelkia komandą, pasitempia kiti. Tada, kai tie traumuoti žaidėjai sugrįžta, komanda jau tampa gilesne, su didesniu pasitikėjimu. Mes turėjome giliausią komandą, galėjome žaisti bet kokiu stiliumi – aukštu, greitu, lėtu, į pozicinį žaidimą orientuotu penketu. Galbūt žmonės manė, kad mus tai paveiks, bet mums tie sunkumai leido susikurti įvairų identitetą, o treneriui išnaudoti mus įvairiais būdais bei padėti pasiekti mums maksimalų savo potencialą.
– Kas laimingesnis, matydamas Erricką McCollumą tampant Eurolygos čempionu – Errickas McCollumas ar jo brolis CJ (CJ McCollumas - ryški NBA žvaigždė, atstovaujanti „New Orleans Pelicans“)?
– Manau, kad lygiosios (juokiasi). Kaskart, kai kažkuris iš mūsų ką nors pasiekia, džiaugiamės abu. Nesvarbu, ar tai naujas kontraktas, ar titulas, ar kita gyvenimo svajonė.
– Kiek džiaugsmo prideda tai, kad kartu triumfo akimirką buvo ir jūsų brolis CJ?
– Tai – ypatinga. 15 metų praleidau užjūryje ir tokiais atvejais gali pasijusti vienišas. Laimei, turiu žmoną ir vaikų, tad tai man leidžia jaustis tarsi namie. Bet JAV vis tiek lieka dalis mano šeimos. Tačiau dabar galiu švęsti ir su žmona, ir su broliu, ir su komandos draugais. Tai – ypatinga, prisiminsiu tai visą gyvenimą.
– Kiek ilgai užtruks, kol susivoksite, ką padarėte?
– Manau, kad imsime suvokti skrisdami atgal į Stambulą. Pamatysime žmones gatvėse, kurie mus sveikins. Manau, kad savaitę ar dvi mano vardas bus ne Errickas, o čempionas, ir man tai puikiai tinka (juokiasi).
– Kiek įtakos šiam triumfui padarė treneris Šaras?
– O, žmogau, jis paruošia mus visus: gynyba, detalės – iš jų gali suprasti, kaip jis myli šį žaidimą. Mes žinome, kad būsime paruošti tiek gynybai, tiek puolimui. Žinome iš anksto, per kur komandos mus bandys atakuoti. Manau, kad dėl to taip gerai pasirodėme gynyboje tiek pusfinalyje, tiek finale. Žinojome, kas mūsų laukia.
– Būtent žaidimas gynyboje ir buvo kertinis iškovojant titulą, ar ne?
– Tikrai taip. Kai žaidi pas Šarą ir jo štabą, tai lyg turėtum atsakymus po ranka per egzaminą. Žinome, kur mus atakuos, tiesiog turime būti susikoncentravę ir sekti rungtynes. Viską išbandėme, viską aptarėme, tad treneriai padarė nuostabų darbą, jog mus paruoštų.
– Esu klausęs jūsų tinklalaidėse ir anksčiau neatrodė, kad Šaras yra jūsų mėgstamiausias treneris. Kaip jis pakeitė jūsų nuomonę apie jį per pastarąjį pusmetį?
– (Juokiasi) Aš visada maniau, kad jis – puikus taktikas. Visada žavėjausi tuo, kaip jis paruošia komandas, akcentuoja detales. Galbūt kai kuriose komandose jis ribojo kūrybiškumą arba jo ten tiesiog nebuvo. Man vis dar taip atrodo. Bet šioje komandoje jis turėjo daugiau talento nei ankstesnėse, kurias treniravo, bei suteikė mums laisvę kurti. Žinojau, kad tai ateis su patirtimi. Jis padarė gerą darbą su įžaidėjais – manimi, Wade'u, Marko (Guduričiumi), suteikdamas mums laisvę. Manau, kad tai puikus balansas: mes, žaidėjai, stengiamės tobulėti, o jis yra geriausias metų treneris, tad įsivaizduokite, kokia tai puiki sąjunga, kai jis dar labiau patobulėja prisitaikydamas prie savo žaidėjų.
Šioje komandoje jis turėjo daugiau talento nei ankstesnėse, kurias treniravo.
Nemanau, kad jis kažkada turėjo problemų su treniravimu. Jis pamažu auga ir megzdamas ryšius su žaidėjais. O mes, žaidėjai, jį imame suprasti. Man, vyresniam, rėkimas į veidą yra normalu, jaunesniam tai gal veikia kitaip.
– Rungtynių metu pasirodė, kad Šaras labiausiai rėkia būtent ant jūsų. Koks yra jūsų asmeninis ryšys ir kaip į tą rėkimą reaguoja jūsų brolis CJ, pripratęs prie NBA trenerių?
– Jis turbūt žino, kad aš – stipriausias psichologiškai. Prieš pasirašydamas sutartį, pasakiau jam: „Treniruok mane, nebijok, aš esu pripratęs prie to, esu kilęs iš tokios aplinkos, kur turi būti atskaitingas“. Esu turėjęs ir tokių trenerių, tad nejaučiu jokio pykčio – tiesiog sakau „gerai“ ir bandau taisyti klaidas.
CJ taip pat yra prie to pripratęs. Prie dramatiškų, kartais emocionalių epizodų šalia aikštės, visai kitokių nei NBA. Kai jis pirmą kartą tai išvydo, tai jį stebino, bet dabar jam tai tapo normalu.
– Galite laikyti save veteranu Europos krepšinyje, bet išlaikote aukštą lygį.
– O taip, 15 metų, ilgų metų Europoje. Tikiuosi, kad bus ir daugiau. Turi išnaudoti savo laiką, nes nežinai, kada ateis pabaiga, tad aš ir toliau tuo mėgausiuosi.
