„Monaco“ po dvejų metų pertraukos sugrįžo į Eurolygos finalo ketvertą.
„Mūsų treneris žemesnis ir mūsų komandoje mažiau akinių, nes tuomet du žaidėjai žaidė su krepšiniui pritaikytais akiniais“, – ketvirtadienį per įžanginę finalo ketverto spaudos konferenciją auditoriją prajuokino „Monaco“ vedlys Mike'as Jamesas, paklaustas, kuo jam skiriasi šis ir 2023 m. finalo ketvertas Kaune.
Bet skirtumų yra ir daugiau.
„Monaco“, priešingai nei prieš dvejus metus, pusfinalyje atlaikė „Olympiakos“ spaudimą ir išsaugoję dviženklę persvarą atsirevanšavo šio reguliariojo sezono nugalėtojams, žengdami į pirmąjį Eurolygos finalą klubo istorijoje.
Yra ir dar vienas ryškus skirtumas: priešingai nei gimtajame mieste, Abu Dabyje ant parketo nematėme Donato Motiejūno, nebefigūruojančio „Monaco“ vyr. trenerio Vassilio Spanoulio planuose.
34-erių aukštaūgis daugiau nei pusę sezono buvo svarbi „Monaco“ rotacijos dalis.
Iki 23-iojo Eurolygos reguliariojo sezono turo D-Mo aikštėje praleisdavo po beveik 17 minučių, pelnydavo po 7,1 taško ir atkovodavo po 3,7 kamuolio. Šie rodikliai nedaug atsiliko nuo lietuvio karjeros vidurkių – vid. 8,6 taško ir 4 sugriebti kamuoliai per 18 minučių.
Tačiau sezonui einant į pabaigą, „Monaco“ vairą lapkritį perėmusio V.Spanoulio pasitikėjimas D.Motiejūnu išgaravo.
Per kitus 16 mačų, įskaitant ir penkis atkrintamosiose, D-Mo aikštėje pasirodė vos šešis kartus ir žaidė vos po 7 minutes. Ketvirtfinalio serijoje jis apskritai nė sykio nebuvo pakeltas nuo suolo ir kelissyk net nebuvo užregistruotas rungtynėms.
Išsamiam pokalbiui su 15min ir kita Lietuvos žiniasklaida stabtelėjęs D.Motiejūnas pasisakė apie savo išnykusį vaidmenį, komandos žygį iki finalo bei ateitį.
– Tai jums antrasis finalo ketvertas, kuo jis skiriasi nuo vykusio Kaune vietos atžvilgiu?
– Lokacija tolimesnė, žinau, kad klubo išlaidos dėl kelionės – didesnės. Šiaip – viskas gerai. Mums, kaip žaidėjams, svarbiausia, kad būtų tinkamos sąlygos – kambariai, maistas. Iš mano pusės – jokių nusiskundimų, aukščiausia klasė. Kaip Kaune buvo padaryta, taip ir čia. Tik kelionė ilgoka, vis tiek tie skrydžiai nepadeda rengiantis rungtynėms. Visa kelionė buvo sudėliota taip, kad jaustumėmės, kiek įmanoma, patogiau – ir verslo klasė, ir visa kita. Tik, kad kelionė buvo ilgoka. O šiaip viskas yra aukščiausio lygio.
– Pusfinalis iš jūsų pusės buvo gana dominuojantis, ypač antra pusė. Kiek patį nustebino toks komandos pasirodymas ir užtikrinta pergalė prieš reguliariojo sezono laimėtojus?
– Per daug nenustebino. Gal mes tokį žaidimą demonstravome tik prieš „Barcelona“ per pirmąsias dvejas rungtynes, kai dominavome ir atrodė, kad tą seriją laimėsime sausai. Viskas pasisuko kitaip, bet pavyko laimėti ir esame čia.
Vakarykštės rungtynės parodė, kad mūsų treneris žinojo, kaip prieš juos žaisti, žaidėjai buvo įtikinti ir nusiteikę rimtai. Džiugu. Žiūrėjome kažkiek ištraukų iš rungtynių, matėsi, kad mūsų komanda buvo labiau motyvuota ir dominavo tiek fiziškumu, tiek individualiais veiksmais gynyboje. Daugiausia galima pasakyti apie mūsų gynybą, nes puolime savo lygyje sužaidė Mike'as ir Alpha. Bet gynyba iš visų buvo geriausia, to užteko laimėti.
Po 5 metų sakysiu, kad starto penkete žaidžiau, o po 10 – kad buvau MVP. Ir niekas neprisimins, visi po mano vardu matys, esame Eurolygos čempionai.
– Ar komandoje jau atėjo susivokimas, kokio lygio šansas laukia – galbūt net gyvenimo šansas?
– Gali būti, bet nemanau, kad reiktų apsikrauti šitais dalykais. Jei eisime, kovosime, būsime nusiteikę kaip pusfinalyje, tai šansas yra labai realus. Jeigu atsisėsi, imsi galvoti tą ar aną, tai labai lengva bus perdegti tokiose rungtynėse. Tai tikrai svarbios rungtynės, bet jų svarba pasimatys pačioje pradžioje: kuri komanda greičiau nusimes spaudimą ir susitvarkys su nervais, ta bus favoritė laimėti.
– Treneris Vassilis Spanoulis vakar labai daug kalbėjo, kad daug dėmesio skiriate psichologiniam pasirengimui prieš finalo ketvertą. Dėl to ir Prancūzijoje nukentėjo rezultatai. Kokiais būdais buvo ruošiamasi finalo ketvertui?
– Čia – trenerio paslaptys, negaliu jų išduoti.
– Graikijos komanda gavo antausį ir kitame pusfinalyje. Ar bent kiek nustebino Šaro „Fenerbahče“ pergalė prieš „Panathinaikos“?
– Tikrai ne. „Fenerbahče“ žaidimo kreivė labai stabiliai kilo į viršų. Sezono tam tikru metu irgi atrodė pakankamai dominuojančiai. Ir pirmoje vietoje buvo įsitvirtinusi pakankamai ilgą laiką. Aišku, kaip ir gyvenimas, taip ir krepšinis niekada nekyla tik į viršų, būna duobelių, traumų turėjo. Kalbėjome su Gherardini (Maurizio Gherardini, „Fenerbahče“ prezidentas – past.), kai žaidėme prieš juos Stambule, tai stipriai ieškojo žaidėjo prieš McCollumo pasirašymą, sakė „susitraumavo žaidėjai, neturime, kas kamuolį išsivarytų“. Perėjo per tas problemas, bet šiame etape yra pakankamai sveiki, gerame ritme ir tikrai laukia stipri kova.
– Koks pačiam yra šis finalo ketvertas, kai pusfinalyje neteko žaisti, o dėl finalo irgi neaišku? Koks vidinis jausmas?
– Džiaugiuosi už komandos draugus. Su kai kuriais esu praleidęs trejus metus, eina ketvirti. Tas mano jausmas, indėlis nėra tik tai, ką palieku aikštėje. Daug savęs atidaviau už aikštelės ribų, vienydamas komandą. Gyvenime taip būna – nėra taip, kad visada būsi pagrindinis žaidėjas. Kai kada turi kitokį vaidmenį prisiimti, kitaip į situaciją žiūrėti. Tokia situacija susiklostė, yra kaip yra. Reikia užbaigti sezoną, o tada žiūrėsime.
Jeigu pabaigsi sezoną, tai kaip sakė Brianas Scalabrine'as: po penkerių metų sakysiu, kad starto penkete žaidžiau, o po 10 – kad buvau MVP. Ir niekas neprisimins, visi po mano vardu matys, esame Eurolygos čempionai. Norėčiau tikėti, kad taip ir įvyks.
Suprasti akimirksniu
- Žymiąją frazę Brianas Scalabrine'as pasakė 2008 m. su „Boston Celtics“ tapęs NBA čempionu, nors prie to pats beveik neprisidėjo:
- „Galbūt dabar galite sakyti, kad nežaidžiau nė sekundės, bet po penkerių metų jau pamiršite apie tai. Po 10 metų aš vis dar būsiu čempionas. Po 20 metų sakysiu vaikams, kad pradėjau rungtynes starto penkete, o po 30 metų pasakysiu jiems, kad buvau MVP. Tad manęs tai nelabai jaudina.“
– Balandį dar minėjote, kad nelabai išgirdote paaiškinimo, kodėl jūsų žaidimo laikas susitraukė. Ar praėjus dar keliems mėnesiams jau išgirdote aiškesnį atsakymą?
– Ne, neišgirdau. Neieškau aš to paaiškinimo. Kiekvienas pasirenka veiksmus daryti pagal save, pagal savo supratimą ir norus. Yra kaip yra. Mes su Virgiu (Mikalausku, asmeniniu D.Motiejūno treneriu – past.) ruošiamės, esu pasiruošęs darbui ir rungtynėms. Jeigu treneris nusprendžia, kad manęs nereikia, tai aš ne treneris, negaliu aiškinti, kaip treniruoti komandą.
– Kaip pačiam pavyksta tvarkytis su šia situacija?
– Pradžioje buvo sunku psichologiškai. Tikrai daug širdies ir emocijų atidavęs tai komandai. Tikrai buvo nelengva psichologiškai. Bet tokie iššūkiai ateina su reikalu. Mano gyvenime ateityje yra numatyti dalykai, kurių aš dar nematau. Tu nesupranti, kodėl taip vyksta, bet kaip minėjau ne kartą, man buvo ir su „Houston Rockets“ kontraktu, ir su „Brooklyn Nets“, ir su „Detroit Pistons“ mainais. Tuo metu atrodė tragedija. Dabar, žiūrint į viską, viskas susidėliojo taip, kaip turi būti. Jei būčiau pasirašęs tas sutartis, nebūčiau Virgio sutikęs, gal jau būčiau karjerą baigęs dėl traumų. Niekada nežinai, kas būtų jei būtų. Žiūrint į mano praeitį, visada viskas susidėlioja taip, kaip turi būti. Mano gyvenime viskas po tam tikro laiko išryškėja.
– Aikštėje vaidmuo sumažėjo, bet rūbinėje jūsų balsas svarbus. Kokią pagrindinę mintį ir žinutę perduosite komandai prieš finalą?
– Pagrindinis dalykas šioje situacijose, kad nenoriu perkrauti kažkokiais patarimais. Treneris, manau, daro puikų darbą – jis tikrai moka kalbėti, moka motyvuoti, pasako tikslius ir reikiamus dalykus. Kartotis ir kelti įtampą nemanau, kad reikia. Visi viską supranta, kad čia mūsų didžiulis šansas. Kartais tas šansas būna vieną kartą gyvenime, kartais iš viso negauni to šanso pražaidęs visą karjerą. O mes per ketverius metus antrą kartą finalo ketverte, o dabar dar ir finale. 40 minučių kovos, viską atiduosim, o kaip krepšinio dievai nuspręs, taip ir bus.
– Komandos savininkas Aleksejus Fedoryčevas labai gražiai palaiko komandą, net užkūrinėja sirgalius. Kiek smagu matyti taip įsitraukusį svarbiausią klubo žmogų?
– Aš nesu matęs nei NBA, nei Kinijoje, nei kitur, nors Kinijoje tikrai turėjau įsitraukusį Šandongo komandos savininką. Bet kad būtų taip įsitraukęs, tikrai neturėjau. Jis ir palaiko, ir pylos duoda, kaip, pavyzdžiui, patekus į finalo ketvertą ir kitose rungtynėse po dviejų kėlinių atsiliekant 27 taškais – nesu matęs, kad jis ateitų (juokiasi). Dėl to dabar esame finale, gal kartais tos pylos reikia. Jis tikrai serga.
Prisimenu, kaip Belgrade, kur visi juodai-balti, o jis vienas su „Monaco“ šaliku rėkauja. Sakiau, kad čia dar ir drąsiam reikia būti (juokiasi). Jis visur su mumis, visą laiką palaiko, ateina į rūbinę ir kažką pasako, motyvuoja. Patys matėte, kokius naujametinius vakarėlius padaro. Retenybė turėti tokį savininką, galiu tik pasidžiaugti, kad teko tokį laiką praleisti šalia tokio žmogaus.
– Kontraktą kitam sezonui dar turite. Kokia tikimybė, kad liksite Monake?
– Nežinau, kaip su ta tikimybe. Yra daug spekuliacijų. Dabar kalbėti tokioje sezono stadijoje būtų sunku kažką, nes finalinis ketvertas, grįžus iš karto atkrintamosios... Viskas sprendžiasi po sezono. Tada ir žiūrėsime, nes yra daug klausimų: ar liks treneris, kas į kieno vietą atvažiuos. Lauksiu klubo pozicijos, manau, tai yra svarbiausia.
Aš esu sveikas, parodžiau savo rezultatais, kad jie nesminga, jie yra stabilūs. Su Virgiu mano darbas atsiperka. Sakyti, kad mano forma krenta, būtų juokinga, nes skaičiai rodo kita. Gyvenime taip būna: ateina naujas treneris, neįtikinti į jo braižą, ir ką dabar daryti? Teko pakentėti 2,5 – 3 mėnesius. Ne pati maloniausia situacija, bet tai mane stiprina, augina ir prideda motyvacijos vasarai, kai rasiu kur tinkama linkme nukreipti emocijas.
